„Sziget“ festivalio muzikos apžvalga: atradimai, džiaugsmai ir nusivylimai
Gyvų pasirodymų kokybė priklauso nuo daugelio techninių dalykų, bet labai retai – nuo stiliaus, tekstų turinio ar kalbos, kuria dainuojama. Per tokius koncertus iškart tampa akivaizdu, kokie santykiai tarp grupės narių, ar jie tiki tuo, ką kuria, ar galiausiai nori, kad klausytojai gerai praleistų laiką.
Apie pirmųjų keturių „Sziget“ festivalio dienų pasirodymus nuo geriausio iki blogiausio – toliau tekste.
Aukščiausi įvertinimai: Parov Stelar ir Manu Chao
Nors svingas jau nuo ketvirtojo dešimtmečio nebėra dominuojantis stilius, austras Parov Stelar ir jo grupė visa savo veikla rodo, kad jis ne tik gyvas, bet ir atliepia šiuolaikiniams klausytojams. Viskas, ko jam trūko šiandien, yra didžėjus, prie pučiamųjų vario ir sodraus Cleo Panther vokalo pridedantis vakarėlio šokio nuotaikos. Tikėtina, kad nemažai „Sziget“ lankytojų apie šią grupę sužinojo tik todėl, kad reikėjo užsiimti vietą Rihannos pasirodymui, bet nusivylusių tikrai nebuvo.
Apie spalvingą Manu Chao asmenybę kalbėti galima ilgai. Pagal gimimo vietą – prancūzas, pagal kultūrinę aplinką – ispanas, prisidėjęs prie alternatyvios Lotynų Amerikos muzikos scenos ir itin mylimas šiuose kraštuose. Daugelis jo ir grupės kūrinių neapsieina be politinių žinučių, pradedant pabėgėliais bei imigrantais ir baigiant pasisakymais prieš tokius koncertus kaip „Monsanto“. Jis davė klausytojams tai, ko šie norėjo. Net lyriškasis „ Bongo Bong“ skambėjo greitesniu tempu – taip, kaip ir reikia festivaliuose.
+34Jokių priekaištų: „Die Antwoord“ ir „Muse“
„Die Antwoord“ muzika skirta tyčiotis iš visko, kas šiandien paviršutiniška ir tuščia, pradedant muzika ir baigiant gyvenimo būdu. Ir jie daro tai puikiai. Jie keisti, įžūlūs ir nepaisantys konvencinės estetikos. Ar dėl to pagal jų kuriamą muziką negalima šokti? Anaiptol, jie visa savo esybe skatina daryti tai, ko norisi labiausiai, nepaisant jokių normų ir pašalinių vertinimų. „Svarbiausia – būkite laimingi!“, – atsisveikindama sakė Yolandi Visser.
„Muse“ puikiai žino kaip reikia daryti šou: milžiniški balionai, konfeti, dūmai, su pagreičiu judančios šviesos, projekcijos ekranuose ir t.t. Jų muzikoje gausu technologinių sprendimų, leidžiančių išgauti neįprastus garsus, o išskirtinis Matthew Bellamy balsas – nesunkiai atpažįstamas. Tokia muzika geriau tinka kiek mažesnėms erdvėms kaip uždaros arenos, tačiau žinomiausi kūriniai skamba taip, kaip ir turėtų.
„Lyg ir gerai, bet...“: Jake Bugg ir „The Chemical Brothers“
22-ejų Jake Bugg neretai vadinamas Bobo Dylano ir „The Beatles“ palikuoniu ir yra viena greičiausiai augančių muzikos žvaigždių. Jo muzika mena praėjusių dešimtmečių roko, bliuzo ir country tradicijas, tačiau tekstai kalba apie nūdienos jauno žmogaus problemas. Vis dėlto tai – muzika koncertų salei su gera akustika. Festivaliui neadaptuotas tempas ir garso suderinimas, leidžiantis geriau girdėti žmones už kelių metrų nei akustinės gitaros akordus, nėra idealios sąlygos klausytis tokios muzikos.
Pernai Vilniuje pasirodžiusius „The Chemical Brothers“ atsimena dar iš savo vaikystės ar ankstyvos jaunystės. Tai muzikantai, atvedę elektroninę muziką į šiandieninį populiarumą ir daugeliu atžvilgiu buvo pirmieji išbandę naujo pobūdžio garsus. Žinoma, festivalio metu svarios dalies jų muzikos kompleksiškumo teko atsisakyti, garsiausiai grojant žemų dažnių ritmą. Vis dėlto, nors skambesys tikrai nebuvo toks, kokį girdėti esame įpratę, blogu šio pasirodymo nepavadinsi.
Mažasis nusivylimas: Rihanna
Žinomiausias festivalio vardas ir garantija pritraukti gerokai platesnę auditoriją nei be jo. Prie jos nebuvo įmanoma prasibrauti, o ne vienas prasibrovęs vėliau paprasčiausiai nualpo. Su ašaromis akyse žodžius mintinai mokantys fanai, pasitenkinantys nufilmuoti net ekraną. Jos dainų tekstai kalba daugeliui žmonių: noras linksmintis iki paryčių, niekaip nesuderinamas su dažnai nemėgstamu darbu ir atsakomybėmis. Vis dėlto, įspūdingo nieko, deja, nebuvo.
TAIP PAT SKAITYKITE: Rihanna „Sziget“ festivalyje: vėluojantis koncertas ir alpstantys, prie scenos netelpantys fanai
+10Didysis nusivylimas: „Marky Ramone‘s Blitzkrieg“
Marky Ramone – vienintelis gyvas likęs paskutiniojo „Ramones“ sąstato narys ir ilgiausiai grupėję grojęs būgnininkas. Atrodo, kad šie muzikantai atvyko tik atidirbti ir nekantravo tai padaryti kuo greičiau: jokių pertraukų tarp dainų, jokio bendravimo su publika ir tarpusavyje. Naujos grupės dainos neišsiskiria niekuo, o senieji „Ramones“ kūriniai „Pet Cemetary“ ir „I Wanna Be Sedated“ skambėjo lyg iki galo nesurepetuota bet kurios coverių grupės repeticija.
Festivalio atradimas: „Bohemian Betyars“
Ši grupė yra gyvas įrodymas, kad festivaliuose nereikia apsistoti vien ties žinomais vardais. Nors daugelį klausytojų atbaidė ankstyvas laikas ir nepažįstama vengrų kalba, atėjusių prie scenos šie energingi balkanų pankai nepaliko abejingais. Jų kūryba – tai unikalus folko, nestandartinio požiūrio į gyvenimą ir energingo punk bei ska stilių mišinys. Puikiai tinka prie taurelės vengriškos „Palinkos“.
+27