T.Vengris – apie meilę kine: „Negali visos istorijos nutikti tik heteroseksualioms poroms“
Kuo panašios airiška, lietuviška, vengriška meilės? Kas susitikimą paverčia meilės istorija, ir kokių įspūdžių jūsų savaitgalio išvyka palieka butui, kuriame apsistojate? Bendražmogiškas silpnybes ir stiprybes naujoje romantinėje komedijoje „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“ narpliojantis režisierius Tomas Vengris mano, kad žmonės panašesni, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Filmas, kurio pasaulinė premjera įvyko Talino kino festivalyje, Lietuvos kino teatrus pasieks vasario 9 d. JAV lietuvių šeimoje gimęs kūrėjas kviečia drauge praskleisti kino širmą ir pasakoja apie istorijų, nutikusių bute prie Vilniaus katedros, užkulisius.
Tomai, ar galėtum papasakoti daugiau apie patį butą? Kodėl nusprendei, kad jis bus tinkama vieta istorijai pasakoti – o gal tai butas padiktavo pasakojimą?
Pats šiame bute praleidau palyginti nemažai laiko – manau, daugiau nei bet kuris nuomininkas ar giminaitis nuo tada, kai jį įsigijo mano šeima. Taigi taip, mes su butu labai artimi (šypsosi). Esu pakeitęs nemažai gyvenamųjų vietų. Niujorkas, Ostinas, Los Andželas... Bet Vilniaus butas buvo ta vieta, į kurią visuomet galėjau grįžti, kurioje laukė mano asmeniniai daiktai, knygos ir visa kita.
Kai rašau scenarijų, man svarbu įsivaizduoti tikslią lokaciją. Sienos, erdvės – kai visa tai turiu galvoje, geriau dėliojasi mintys. Vėliau, kai patvirtiname realias lokacijas, scenarijų tvarkau pagal jas. Taigi ėmęsis šio filmo iš pradžių pabandžiau įsikvėpti iš to, kiek mano bute visko nutiko, kiek meilės istorijų čia prasisuko, kol aš keliavau. Na, dar yra ir mano paties istorijos, jame nutikusios. Taigi atsispyriau nuo šio buto, bet nuoširdžiai planavau rasti kitą trumpalaikės nuomos objektą, ir tuomet scenarijų perrašyti jau jam. Žinote, pasibaigus studentavimo etapą buvau davęs sau žodį nebedirbti namuose. Bet prasidėjo pandemija (juokiasi).
Trumpalaikės nuomos rinka sustojo. Mes net neturėjome tokio pasirinkimo – išsinuomoti butą trumpam, filmavimams. Tuomet svarstėme statyti butą angare, o tai būtų buvę brangoka. Be to, šiame filme svarbus santykis su tuo, kas vyksta už lango. Kadangi jau buvau parašęs scenarijų pagal konkrečią erdvę, atsakymas slypėjo čia pat. Net ir pasiruošti filmavimui čia buvo itin patogu. Juk gerai žinau, kur gražiausiai krenta šviesa, ir kitus niuansus.
Ar nebuvo nejauku įsileisti komandą į savo butą? Juk čia nutiko ir tavųjų istorijų.
Iš tiesų keistų momentų buvo (juokiasi). Net ir tais atvejais, kai darbuotojai gręžė skyles mano lubose ar mano sienose, nors tai buvome aptarę. Be to, pakeitėme visus baldus, išskyrus patį asmeniškiausią – lovą. A, dar virtuvėje staliukas liko tas pats. Buvo įdomi patirtis! Dirbi įsijautęs, negalvoji apie tai, kur esi, ir staiga kokia nors smulkmena sukelia prisiminimų apie čia nutikusius dalykus pliūpsnį. Be to, Lietuva yra tikrai labai maža šalis. Komandoje atsirado žmonių, kurie buvo lankęsi šiame bute anksčiau, žinojo detalių iš praeities. Be abejo, šiose penkiose su puse istorijos taip pat yra tokių detalių – galima sakyti, tai labai savotiška atkuriamoji dokumentika.
Nors miesto filme rodoma nedaug, tik tiek, kiek matosi per buto langą, visgi rodosi, tai ir savotiškas tavo meilės laiškas Vilniui, čia praleistam gyvenimo etapui. Juk dabar gyveni Rygoje.
Geras apibūdinimas – „meilės laiškas Vilniui“. Nors jo matome nedaug, norėjosi perteikti jausmą, kuris apima stovint Katedros aikštėje, stebint praeivius, tarp kurių – ir visi filmo personažai.
Vilniuje aš gyvenau lyg du gyvenimus. Viename – lietuviai draugai, vietiniai, mano bendraamžiai. Kitame, ypač kai atskrisdavau tik vasaromis – vadinamieji expats, sostinėje gyvenantys užsieniečiai. Įdomu, kad šie rateliai niekada nesusidurdavo, jų atstovai eidavo į skirtingus barus, ir panašiai. Filme siekiau atskleisti abu šiuos pasaulius.
Norėjau sakyti, jog nesutinku, jog tai – mano asmeninio etapo pabaiga, bet, geriau pagalvojęs, galiu tam pritarti. Bute dabar padarytas remontas. Tokio, koks parodytas filme, jau nebėra. Visgi, nors šiuo metu gyvenu Rygoje, planuoju grįžti į Vilnių. Kaip bepasisuktų mano gyvenimas, Vilnius visuomet bus jo dalimi.
Itin asmenišką ryšį su konkrečia lokacija išduoda net filmo garso takelis, kuriame skamba ne vieno puikaus šiuolaikinio lietuvių atlikėjo muzika. Ar tu buvai filmo muzikos redaktorius?
Tai visada yra daugiau nei vieno žmogaus sprendimas. Mažo biudžeto filmuose pasirinkimas dažnai yra apribotas, Adriana Grande ar Taylor Swift teisių gauti neįmanoma. Apie muziką, kuri būtų ne tik įdomi, bet ir iš tiesų tiktų konkrečioms scenoms, vaidmenims, siužetui, kalbėjomės su draugais, tarp kurių daug didžėjų. Taip garso takelyje atsirado Lilas ir Innomine, FSG, Monika Liu, latviai „Domenique Dumont“ ir daug kitų. Man tai labai įdomus procesas, taip atrandu daugybę atlikėjų, kurių gal šiaip neklausyčiau. Man atrodo, „Spotify“ nežino, ką daryti su mano algoritmu (juokiasi).
Pasiūlymų turėjo ir aktoriai. Pavyzdžiui, striptizo šokėją suvaidinęs Marijus Mažūnas pats pasiūlė grupės „Katarsis“ dainą „Vasarą galvoj minoras“ savo scenai. Man šis kūrinys labai, labai patiko. Latvių estradą naudoti paragino aktorė Velta Žygurė-Anužienė, suvaidinusi visas istorijas sujungiančią buto valytoją Jolantą. Tai romantiška, saldi muzika, kurios Jolanta klausosi ausinėse.
Filmo aktorių sąrašas – itin tarptautinis. Ar tau buvo svarbu, kad kiekvieną personažą vaidintų tos pačios tautybės aktorius? O gal išorinės filmo gamybos aplinkybės padiktavo personažų tautybes?
Pirmiausia radosi scenarijus su į Vilnių mergvakario švęsti atvykusiomis airėmis jame, ir tik tuomet ėmėme kalbėtis su airiais dėl bendros gamybos. Ne atvirkščiai, kaip kartais nutinka. Toks buvo mano noras ir kūrybinis sprendimas, taip. Juk Vilnius regiono kontekste visuomet buvo daugiakultūris miestas, čia daug įvairiomis kalbomis kalbančių žmonių. Taigi nusprendžiau patyrinėti, kaip tokį kultūrų sluoksniavimąsi mato vienas „AirBnb“ butas. Iš pradžių surašiau gal 20 istorijų idėjų, tuomet apsistojau su keliomis, kurias ėmiau gryninti.
Tikrai nemaniau, kad bus taip sunku. Kiekviena istorija, kiekvienas personažas iš vis kitos šalies – tai vis kitas priėjimas. O ir aktorių atrankos procesas buvo labai ilgas. Šalių buvo ir daugiau, tinkamų žmonių ieškojome visoje Europoje – pavyzdžiui, vienas herojų tapo vengru tik tada, kai atrinkome aktorių Géza Röhrig.
Kaip tau pasirodė, kiek skirtingose kultūrose skiriasi intymumo, romantikos, meilės suvokimas – na, sąlygos kiekvienai personažų ir aktorių porai buvo tos pačios, tai yra, tas pats butas, o kaip rezultatas?
Man atrodo, mes visi esame labai panašūs. Visi norime rasti antrąją pusę, norime būti mylimi, girdimi ir matomi. Tai baziniai žmogiški dalykai, todėl panašumų daugiau negu skirtumų. Būtent apie tai ir yra filmas.
Žinoma, visur yra savitų atspalvių. Pavyzdžiui, vengras veikėjas konservatyvesnis, jo požiūris netgi seksistinis. Izraeliečiai – laisvesni, jiems viskas priimtina. Tai pajaučiau ir atrankos metu. Apie aires galiu papasakoti tiek – jų istoriją skaitę lietuviai nesuprato, kodėl į Vilnių pramogauti atvykusios seserys pykstasi dėl išdavystės, nepalaiko viena kitos, kas būtų įprasta Lietuvoje. Airiams tas pyktis pasirodė visiškai normalu. Galbūt jie religingesni, dėl to į išdavystę žiūri rimčiau. Nors jaunimas juk labai progresyvus, pavyzdžiui, LGBTQ+ klausimais, visgi jaučiasi paklusimas socialinėms normoms.
Viena meilės istorijų nutinka gėjų porai. Kodėl tau buvo svarbu įtraukti ir šiuos santykius į scenarijų? Kokios žiūrovų reakcijos į tai tikiesi?
Man buvo akivaizdu, kad būtų nesąmonė, jei visos meilės istorijos filme nutiktų tik heteroseksualioms poroms. Yra ir antraplanė istorija – airiškame epizode viena iš atvykėlių bando reikšti savo jausmus kitai merginai. Kalbant apie vaikinus, jei jų istorija būtų nutikusi vyrui ir moteriai, filme niekas nepasikeistų, gal tik pora eilučių, ši istorija nėra konkrečiai apie LGBT identitetą. Ji yra viena iš daugybės galimų meilių, pavyzdys to, kaip prasideda santykiai ir kokie mes stengiamės būti jų pradžioje.
O kaip žmonės reaguos, sunku pasakyti. Nebendrauju su ta Lietuvos visuomenės dalimi, kuriai ši istorija galėtų sukelti neigiamus jausmus ar atmetimo reakciją.
Tomai, visai neseniai tapai tėvu, su dukros Kleo mama Žanete Skarule prie šio filmo dirbote drauge, ji buvo tavo asistentė. Meilė tvyrojo ir filmavimo aikštelėje? Ar ir ateityje dirbsite kartu?
Dalį laiko dirbome kartu, taip. Nors esame jau seniai pažįstami, bet buvome įpusėję filmuoti, kai mūsų santykiai smarkiai surimtėjo. Daugiausiai Žanete padėjo montažo etape. Kartu gyvenome, aš montavau, o ji visuomet buvo šalia. Mūsų kino skonis yra labai panašus. Pradėję kartu žiūrėti filmus tai iškart supratome. Taigi dirbti kartu mums yra labai faina.
Spalį Lietuvoje kartu režisavome trumpametražį filmą – tai buvo pirma tokia patirtis. Teko susikalibruoti, kurio vizijos laikomės, kaip dalinamės atsakomybes, kur brėžiame ribas tarp asmeninio gyvenimo ir darbo, ir viskas pavyko tikrai gerai. Sakyčiau, per bendrą kūrybą gali giliai suprasti žmogų. Tai lyg kampo nukirtimas santykių kelyje, panašiai, kaip išvykus į nelengvą kelionę.
Paskutinis klausimas! Kai keliauji, mieliau renkiesi viešbučius ar trumpalaikei nuomai skirtus butus? Ko ieškai laikinuose namuose?
Smagiau butuose, ypač jei reikia apsistoti ilgėliau. Man svarbiausia vieta. Norisi gyventi įdomiose lokacijose, kad geriau pajusčiau konkretaus miesto tikrovę. Unikalumas, autentiškumas irgi svarbu, net svarbiau, nei modernumas. Jei žiūrėdamas pasiūlymus internete nuotraukose atpažįstu, kur pirkti baldai, pamatau didelį televizorių, iškart atmetu tokį variantą. Juk daug įdomiau kokia senutėlė sofa, kuri matė įvairiausių dramų, negu tokia pat, kokią galiu įsigyti ir Lietuvoje. Taip sakau tikrai ne dėl to, kad sukūriau filmą apie penkias istorijas, nutinkančias toje pačioje lovoje (juokiasi).
