„Niekada nedarysiu nieko, kas manęs paties nejuokintų ir nedžiugintų“, – sako režisierius Tadas Vidmantas (30). Išties, juokas – dalykas rimtas. O rimti juokai neretai būna dar linksmesni – tai su šlakeliu cinizmo, tai sveikos ironijos doze ar šiaip kokiu aštresniu prieskoniu pagardinti.
Panašiai juokauja ir T.Vidmantas. Jau po kelių savaičių, spalio 7-ąją, Lietuvos kino ekranus pasieks nauja jo juosta „Gautas iškvietimas 3“. Tie, kas matė pirmąją, neleis sumeluoti – vietomis juodojo humoro komedija privertė kvatotis iki ašarų.
Filme daugybė gyvenimiškų situacijų, kurias nuotaikingai įkūnija būrys pareigūnais virtusių garsių Lietuvos aktorių. Tarp jų – Ineta Stasiulaitytė, Marius Repšys, Ramūnas Cicėnas, Gabrielė Malinauskaitė, Timūras Augucevičius, Giedrė Giedraitytė, Leonardas Pobedonoscevas, prie komandos prisijungęs Mantas Katleris.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tado Vidmanto filmo „Gautas iškvietimas 3“ pristatyme – šūviai į garsenybes ir anonso premjera
Likus mažiau nei mėnesiui iki didžiosios „Gautos iškvietimo 3“ premjeros, Žmonės.lt pakalbino režisierių T.Vidmantą.
Ko tikėtis filme, kodėl juostą žymi skaičius 3, ką šis filmas privers susiimti už pilvų, o kam veikiausiai nepatiks – visa tai rasite interviu žemiau. Sužinokite, kuriai garsenybei vaidinti sekėsi geriausiai, o kas nepakliuvo į kadrą.
„Gautas iškvietimas 3“ kino teatrus pasieks jau po kelių savaičių. Ko žiūrovui laukti, ko tikėtis?
Visi, kurie matė pirmą dalį, pažadame, tikrai nenusivils. Mes specialiai „prašokom“ antrąją, kad nenuviltume, nes kaip dažnai sako – antra dalis neretai būna prastesnė už pirmą.
Kas vyksta, supras ir nematę pirmos dalies. Čia, kaip ir pirmame filme – istorijos daug nėra. Svarbu nuoširdžiai pasijuokti.
Pirma komedijos dalis buvo pažymėta N-18 ženklu. Tuo tarpu pastaroji – N-16. Ar tai reiškia, kad filmas tapo švelnesnis?
Nemanau. Iš tiesų jis net juodesnis už pirmą. Šį kartą išsisukom – filme nebus tų temų, už kurias pirmą kartą gavome N-18 ženklą – savižudybes, narkotikus.... Nes kai pamatai komediją apie tai, tai automatiškai ji skatina tai daryti (ironizuoja).
Dabar atsirado daugiau laiko ir vietos kitiems bajeriams. Snobai turbūt sakys, kad štai vėl filmas apie „aną galą“. Tačiau koks skirtumas apie kurį, jei juokinga. Mūsų auditorija – įvairaus amžiaus, įvairių pajamų, svarbiausia – šiek tiek sveikesnio už įprastą humoro jausmo.
Nors tai realiai antra filmo dalis, sakydami, kad antra neretai būna prastesnė už pirmą, pavadinote ją – trečiąja. Kodėl priėmėte tokį sprendimą?
Dar kurdamas pirmą „Gautą iškvietimą“ žinojau, kad jei bus antras – tai antro nebus, bus trečias. O ir šiaip žiūrovai supranta, kad gaus daugiau – 3 juk daugiau už 2. Jei kada sugalvosim daryti tęsinį, gal padarysim ir tą prarastąją antrą dalį, o gal iškart šoksim prie penktos.
Pirma „Gauto iškvietimo“ dalis kino ekranus pasiekė šių metų kovą, po pusmečio – ir nauja dalis. Kaip jums taip greit pavyko sukurti filmą?
Scenarijų su Laurynu Kaminsku parašėme per 5 dienas. Užsidarėme gamtoj, namuke toliau nuo triukšmo, žmonių ir kūrėme. Birželį jau turėjom užbaigtą scenarijų, o tuomet ėmėmės filmuoti – tai užtruko rekordiškai trumpai, vos 9 dienas. Nors lengva nebuvo, per dieną nufilmuodavom po 6–7 scenas.
Ar filme daug improvizacijos, ar aktoriai vaidindami siužetuose situacijas interpretavo savaip?
Aktoriai žinodavo situacijos esmę, pradžią ir pabaigą, bet beveik visi dialogai – improvizacija. Labai retai kai kurias eilutes jie privalėjo pasakyt. Kadangi visi čia vaidinę aktoriai labai talentingi, jiems puikiai sekėsi ir bajerius kurti vietoje.
Ypač Ineta ir Timūras – jie nerealūs. Timūras – vienas iš tų, kuris nemoka šnekėt pagal duotą tekstą, jam daug geriau sekasi jį kurti pačiam vietoje. Ineta... ji kai kuria personažą, tai atrodo, kad skraido padebesiais.
Visiems ta laisvė smagi. Kartais supranti, kad aktorius ko nors nepasakytų, bet jų personažas – dar ir kaip!
Kaip ir pirmoje juostoje čia suvaidino ne vienas žinomas žmogus. Tarp jų – muzikantai, pramogų pasaulio, televizijos žvaigždės, sportininkai. Kam iš žinomų žmonių vaidinti sekėsi geriausiai?
Labiausiai visu sužavėjo Jonas Valančiūnas – jis turi daug potencialo kine! Jonas vaidino vagį, tokį paprastą niekšelį. Nors... kai jis toks didelis, tai keistai skamba „niekšelis“. Žodžiu, vagį (juokiasi).
Jonas pats pasisiūlė vaidmeniui. Jiedu su Katleriu pažįstami, pakalbėjo, susidomėjo ir pats parašė man. Ir labai gerai atliko vaidmenį, buvau maloniai nustebintas. O ta scena su juo – velniškai juokinga. Specialiai palikome ją filmo pabaigoje, kad visus „pribaigtų“.
Katleris irgi labai gerai vaidina. Dabar jis paaukštintas pareigose – naujame filme jis vaidins pareigūną.
Ar buvo tokių garsenybių, kurias kvietėte filmuotis, bet jos kategoriškai atsisakė?
Radžis. Norėjome, kad jis vaidintų romą bičą, kuris savo bute augina arklį. Pagalvojome, kad jam labiausiai tiktų toks vaidmuo. Kažkada Radžis vaidino kažkokioje aukso supirktuvės reklamoje, pagalvojome, kad jis nebijo stereotipų apie romų tautybės žmones. Deja, jis atsisakė. Taip ir neliko šio personažo.
Užtruko įkalbėti ir Astą Valentaitę, bet kai įrodėm, kad viskas čia bus gerai, kad bus linksma, saugu ir paprasta – ji mielai sutiko. Filme Asta vaidina kaimiečio žmoną. O patį kaimietį – Donatas Katkus.
Turbūt buvo ir tokių kadrų, kurie nepavyko ir galiausiai jų teko atsisakyti.
Buvo. Iškirpome sceną, kurioje vaidina Skaiva. Jos filme, deja, nebus. Tačiau parodysim atskirą trumpą anonsą su ja.
Dėl kai kurių scenų teko labai pasistengti, tačiau rezultatas – visiškai nepavyko. Pavyzdžiui, vieną naktį paryčiais ketinome nufilmuoti tris scenas, kuriose vaidina Ineta Stasiulytė. Ji ankstų rytą turėjo planų, ketino išvykti, todėl dėl filmavimo kėlėsi 2 nakties, grimavosi, šukavosi – nuo 4 iki 7 val. filmavome miške. Tačiau beveik niekas iš to filmavimo nepateko į filmą, visi buvo pusiau miegantys.
Neretai scenos užkulisiai būna daug įdomesni nei pati scena. Kas jums patiems labiausiai įsiminė filmavimuose?
Net sunku prisiminti, bet liūdna mums tikrai nebuvo! (juokiasi)
Aikštelėje turėjome tikrą mešką, ją žiūrovai išvys filme. O filmuoti lengva nebuvo – reikėjo nuolat galvoti, kaip čia nekelti triukšmo, kaip skaniai nekvepėti, neturėti maisto kišenėse.
Filme bus vienas muzikinis siurprizas...
Kas dar... Mus Kaune su operatoriumi komanda pamiršusi buvo, tačiau to žiūrovai jau nepamatys.
Šįkart savo paties filme pasirodei ir kaip aktorius. Kokie įspūdžiai?
Suvaidinau vienoje scenoje, tačiau ji labai liūdnai baigiasi. Žiūrėjau vėliau tą sceną, žmona žiūrėjo, kalbėjom, kad reikėtų man į kokius kursus pradėt eit, vaidinti ir sekėsi, ir patiko.
Vaikystėje esu teatre vaidinęs, nors mano aukščiausia viršūnė iki šiol buvo Gailiaus vaidmuo „Jėzaus radijuje“, kurį kūrėme drauge su Justinu Jankevičiumi.
Norėčiau dar suvaidinti. Bet – kas kvailiausia – jokiu kitu režisieriumi nepasitikėčiau. Nebent Emiliu Vėlyviu. Kokį nors blogą personažą, būtų įdomu įkūnyti.
Pirmoje dalyje buvo ir nepigių scenų: teko ir automobilius sprogdinti, ir sraigtasparnį atskraidinti. Ar kažką panašaus žiūrovai išvys ir dabar?
Šįkart sąmoningai stengėmės išvengti visų tų specialiųjų efektų. Supratome, kad žiūrovai labiau įsimena paprastus, tačiau juokingus dalykus. Iš pirmos dalies daugelis atsimena sceną, kai mama vaiką į gyvybės langelį bandė sukišti, o ne tą, kai sraigtasparnis daužė traktoriaus stogą. Esmė – paprastume.
Tačiau sprogimų tikrai bus.
Komediją vadinat juodąja. Kuriant tokio žanro filmą turbūt teko atsidurti ties riba, tarp kandžiai šmaikščių juokų ir jau nebeskanių, perspaustų. Ar teko save pagauti, svarstant, kad šito jau per daug, nereikia, žmonės nesupras?
Teko. Kai kurias vietas ir iškirpau, nors kolegos sakė, palik, čia juokinga. Tačiau žinojau, kad absoliuti dauguma žiūrovų nesuprastų, o kai kurie dar ir pasipiktintų.
Esu užsikėlęs kartelę, cinizmas ir sarkazmas turi būti skanus. Jeigu aš netyčia peržengsiu tą ribą ir nusileisiu iki pykčio ir purvo feisbuke – prašau, pasakykite. Jeigu negaliu padaryti įdomiai ir juokingai – nedarau visai.
Iš tiesų, buvo keli momentai, kur pataikavau žiūrovui, bet man širdies dėl to neskauda. Menininkas, kuris sako, kad kuria sau – melagis. Niekas nenori daryti sau, visi nori, kad jo darbą įvertintų kuo daugiau žmonių, nori būti matomas. Tačiau tas noras turi likti pasąmonėje, negalima galvoti, kad nori padaryti populiarų filmą – tuomet tiesiog nieko neišeis.
Ir vis dėlto – kodėl ėmeisi parodijos apie policijos darbą?
Tai nebuvo mano mintis. Man paskambino prodiuseris, kuris sugalvojo daryti filmą apie kaimo policiją mieste su Vaidotu Grincevičium ir Giedrium Sasnausku. Tuomet nufilmavome pirmoje dalyje rodytą sceną, kai Katleris pro langą nušoka ant mašinos stogo, ir visi supratom, kad visas filmas tik su dviem policininkais gali tapti nuobodokas.
Tikrai nesame pirmi, kurie kažką panašaus padarė. Amerikoje yra panaši parodija, bet mūsų sąžinė rami – neėmėm nė vieno jų bajerio, galvojom savus.
O ir šiaip Lietuvoje parodijos apie policininkų darbą dar nebuvo.
O iš kur tos idėjos? Gal teko ir su pareigūnais pasikonsultuoti? Ar daug „Farų“ laidų prieš tai žiūrėjote?
Ne visos istorijos gimė pabendravus su policija. Aš labai daug trumpametražių filmų arba paskirų scenų scenarijų buvau sukūręs, nemažai tų istorijų panaudojau abiejuose šiuose filmuose
Kai kurios – iš gyvenimo, kažkam nutikusios, bet papasakotos man. Tačiau buvo, ir kad konsultavomės.
Esu gavęs žinučių ir iš pareigūnų, kurie pamatę filmą giria, sako ačiū, kad parodei visa tai kitu kampu. Mano tikslas nėra šaipytis iš pareigūnų. Žinau, koks tai sunkus darbas, aš jo net negalėčiau dirbti. Aš labiau noriu pašiepti visuomenę – tą ir darau. Gyvybės langelis, alkoholikai kaime, kurie keliasi anksti ir daug geria – man patinka socialinių dalykų knibinėjimas komedijose.
Yra britiškas humoras, yra – amerikietiškas, o ar egzistuoja lietuviško humoro sąvoka? Koks jis?
Jei filme aktoriai lietuviai, jei kūrėjai lietuviai, tai turbūt taip išeina, kad tas humoras lietuviškas (šypteli).
O jei rimtai – daugelis sako, kad britiškas humoras jau neva geras. Bet jis dažnai yra paprastesnis, primityvesnis, tiesmukiškesnis už lietuvišką, daug juokų – apie seksą. Tas pats ir su amerikietišku. Manau, kad mūsų humoro jausmas vis dar konservatyvesnis. Bet laisvėja ir su laiku tikrai taps normaliu, drąsiu ir sveiku.
Kita vertus, esu įkvėptas holivudiškos produkcijos ir manau, kad iš daugumos pokštų, jei juos suprastų, juoktųsi ir anglas, ir amerikietis. Tie juokai, bent „Gautame iškvietime“, yra objektyviai juokingi, ne tik mums.
Koks buvo tavo kelias iki tol, kol ėmeisi kurti filmus. Kokia buvo ta visko pradžia? Ar visuomet svajojai apie režisūrą, ar ji buvo netikėtas posūkis gyvenime?
Būdamas 14 metų pradėjau rašyti pjeses, tačiau iki 17 metų maniau, kad būsiu programuotojas. Paskui norėjau būti dizaineriu, studijavau dizainą. Tačiau visą laiką galvojau, kad filmai – mano hobis. Tiesą sakant, niekuomet į juos rimtai nežiūrėjau, bet man kažkaip visai sekėsi juos daryti.
O tuomet viskas savaime užsisuko... „Pravda 1 minutė“, visi kiti mano darbai. Kaskart viską, ką dariau, dariau nuoširdžiai, stengiausi tą išlaikyti ir „Gautame iškvietime“. Sakiau visiems – eikime linksmintis, eikim daryti nesąmonių. Visa tai matosi ir džiugina, gal todėl ir veikia.
Niekada neturėjau tikslo tapti žinomu. Tai buvo tik pasekmė.
Kada pats patikėjai, kad gali būti režisieriumi?
Aš iki dabar dar netikiu. Sakau, kad esu režisierius ir scenaristas. Prieš daugiau nei dešimtmetį laimėtas „Pravda 1 minutės“ konkursas man buvo atsvaros taškas. Patinka jausmas, kai mano filmą žiūri pilna salė žmonių ir visi juokiasi – tai buvo pati didžiausia motyvacija kurti toliau.
Kokie tavo paties darbai šiandien tau brangiausi?
Vadinu juos projektai. „Jėzaus radijas“ man yra įstrigęs – tuomet mes visai drąsiai darėm tai, už ką šiandien dainos „Šėtone, prašau“ kūrėjas Vaidotas tamposi po teismus. Ačiū Šėtonui, laimėjo sveikas protas ir juos išteisino. Bet tai reiškia, kad Lietuva davatkėja. Komikų riboti ir drausti humoro, kuris kažkam nejuokingas NEGALIMA.
„Gyvenimo obuolys“ labai svarbus – tai pirmas filmas, kurį dariau su komanda. Tuomet man dar atrodė, kad įdomu daryti visokias nesąmones. Žavėjausi Juozu Erlicku, Daniilu Charmsu, mėgau absurdą.
Dar prieš pirmą „Gauto iškvietimo“ dalį sakei, kad jau nori kurti vaidybinį pilno metro filmą. Tačiau dienos šviesą netrukus išvys dar viena parodijų komedijos dalis. Kur dingo ankstesnis noras?
Toks bus kitas mano filmas. Jau turiu ir konkretesnių minčių, žinau, kad bus komedija. Nors kol kas nenoriu apie tai daug pasakoti, nenoriu per daug atskleisti.
Manau, kad einu savo keliu natūraliai. Anksčiau ar vėliau žiūrovams parodysiu dramą, kurioje bus daugiau ašarų, nei juoko. Turiu minčių kada nors sukurti ir fantastinį filmą.
Tačiau žinau, kad nekursiu siaubo, man nepatinka gąsdinti žmonių. Daug smagiau – prajuokinti ar maloniai sujaudinti – tai irgi moku. Pavyzdžiui romantinė komedija „Kadagio gatvė“ buvo labiau romantinis filmas, nei komedija.
Kyla minčių įsilieti į tarptautinius vandenis? Gal... Holivudą?
Buvau gegužės mėnesį nuvykęs apsidairyt. Su žmona Lina keliavome po Ameriką, Los Andželas buvo viena iš stotelių, o „Warner Bros“ kino studija – viena iš tų vietų, kurias labai norėjome aplankyti.
Labai norėčiau išbandyti jėgas Holivude, tačiau laukiu, kol mane patį pakvies. Kol kas tiksliai žinau, kad dar nepadariau nieko, kad man galėtų sakyti – imam tave. Tik pernai pradėjau kurti pilno metro filmus... Dar reikia padirbėti iki Holivudo.
Užsiminei apie žmoną – kaip ji reaguoja į tavo juokelius?
Oi, jos humoro jausmas kartais dar juodesnis už mano. Norėčiau pamatyti kokį filmą jį sukurtu, jei to imtųsi (juokiasi).
Šiaip humoras mums abiems labai svarbus. Kartu gyvename beveik 8 metus ir suprantame, kad laikui bėgant mūsų bajeriai darosi tik aštresni. Išmokome nesivaržyti – jei norime vienas kitam kažką pasakyti prie žmonių, sakome, nesvarbu, kad galbūt liksime nesuprasti, svarbu mums patiems juokinga.
Nemažai pokštų filme – mūsų bendri kūrybos vaisiai. Todėl visuomet netyčia kilusias idėjas užsirašau.
O kaip, kada tos idėjos dažniausiai kyla?
Tuomet, kai galva labiausiai atsipalaidavusi. Duše, tualete, automobilyje, ar kokiam autobuse, traukiny – tuomet, kai mažiausiai galvoji apie buitį, apie rutiną.
Nors apskritai, tai turbūt kelionėse, atostogaujant. Pavasarį kai keliavome su žmona po Ameriką sugalvojome padaryti atskirą projekčiuką – važiavome automobiliu ir filmavome savo pačių pokalbius. Dabar iš to susukome apie 12 trumpų siužetų, kuriuose šmaikščiai kalbamės apie visokias poroms aktualias temas, atvirai apie tai, apie ką kiti nedrįsta kalbėti – apie nėštumą, apie vaikus, apie sekso konkursą.
Serialą pavadinome „Pirma santuoka“, greitu metu turėtų pasirodyti viešai.
Pavadinimas „Pirma santuoka“ skamba tai pat vidmantiškai. Tačiau vis dėlto – ką turėjote omenyje?
Juk nežinom, ar mes paskutinį kartą susituokėm (juokiasi). Tie filmukai irgi bus kontroversiški, kalbėsime apie tai, kaip mes, pavyzdžiui, nenorime vaikų. Nes jų tiesiog nenorime. Garantuoju, kad viena kita mamytė įsižeis dėl to.
Tai bus apkritai pirmas kartas, kai žmoną ištrauksiu į viešumą. Nors ji pradžių netikėjo, kad mums kas nors išeis, bet aš matau ją iš šono, žinau ir savo, ir jos galimybes. Manau, viskas puikiai pavyko.
Kitiems atrodytų, kad kalbėti vien juokais taip pat gali varginti. Nebūna, kad perdegat? O gal priešingai – humoras jus suvienija?
Žinoma, mokame ir rimtai kalbėtis. Tiesiog mokėti prajuokinti, priversti nusišypsoti kitą – labai svarbu. Žmona mane kelis sykius yra taip prajuokinus, kad mane tiesiog apleido jėgos, kritau ant žemės ir seilės tįso.
Jau seniai kartu gyvename ir jaučiam, kad nebeprivalome vienas kitam kažko įrodinėti. Tie bajeriai gimsta labai natūraliai.
Aš jai dalį laurų atiduodu ir dėl „Gauto iškvietimo“, tai, ką darau, kas esu – ir didelis jos nuopelnas. Labai vienas kitą palaikome savo veikloje.
Koks Tadas Vidmantas yra namuose? Kitoks, nei daugelis įpratę tave matyti?
Sunku tą suprasti pačiam. Žmona sako, kad ir kalbėdamas viešai, kur nors dalyvaudamas moku išlikti savimi. Žinau, kad tai nėra lengva, o daugelis ir nemoka – apsimeta prieš kameras, apsimeta kalbėdami su publika. Kažkada supratau, kad daug paprasčiau nieko nevaidinti.
Ar šiandien jautiesi jau daug pasiekęs? Jautiesi laimingas?
Niekada sau nekėliau didelių reikalavimų. Nors kartais galvoju, kad man tiesiog sekasi, ir tėtis mane kartais laimės kūdikiu pavadina.
Nors, žinoma, jei sėdėčiau rankas sudėjęs ir nieko nedaryčiau – turbūt nesisektų. Turiu ir tinkamai išnaudoju tą kūrybinę energiją.
Šiaip jei manęs kas prieš penkerius metus būtų paklausęs, ar esu laimingas – būčiau sakęs esu. Esu ir dabar. Ir manu, kad po penkerių metų irgi būsiu.
Nekyla minčių, kad gal reikėjo kuo nors kitu gyvenime užsiimti, gal kitu keliu pasukti?
Turėjau reklamos agentūrą, buvau kūrybos direktorius – supratau, kad tai ne man. Buvau investavęs į tokį verslą, tačiau nusvilau ir tada pagalvojau, kad nereikia kišti nagų ten, kur ko nors neišmanai.
Man patinka naujos technologijos – virtuali realybė, kompiuteriniai žaidimai. Jei atrasiu būdą išmėginti save ten – tai progos tikrai nepraleisiu. Prieš daug metų esu kūręs muziką kompiuteriniams žaidimams, bet norėčiau kada ir žaidimą sukurti.
Mėgstu „Lego“ pakonstruot, prieš savaitę ar dvi išbandžiau alpinizmą – pasimokiau lipti siena. Nežadu lipt į kalnus, bet man patinka sporto specifika – su niekuo nelenktyniauji, su niekuo nekonkuruoji, tiesiog atsipalaiduoji.
Kokius filmus pats mėgsti?
Man patinka režisieriai, kurie turi savitą braižą. Stanley Kubrickas – vienas iš idealų, labai mėgstu jo filmus. Taip pat – Danny Boyle‘as, Davidas Lynchas, Christopher‘is Nolan‘as, Michel‘is Gondry, daug ką mėgstu.
„Gautas iškvietimas 3“ kino teatruose nuo spalio 7 dienos:
