Tai įdomu: vaizduotė – galingas įrankis
Vaizduotei nėra ribų, jai negalioja fizikos, ekonomikos, biologijos dėsniai. Ar vaizduotė gali paveikti tikrovę?
Ezoterikai nieku gyvu nesutiktų su fizikais, teigiančiais, kad didesnio greičio už šviesos nėra. Dar tarpukario laikais lietuvių filosofas Stasys Šalkauskis replikavo: „Šviesa nuo Saulės iki Žemės atkeliauja per aštuonias su puse minutės. O mintis tokį atstumą įveikia per sekundės dalį. Tiek užtenka, kad Žemėje būdami pagalvotume apie Saulę.“
Palyginimas moksliniu požiūriu ginčytinas, tačiau jame slypi dalis tiesos. Pasirodo, įsivaizduojami dalykai turi įtakos materialiems, žemiškiems reiškiniams.
Kaip lavinti vaizduotę
Norėdami ištirti vaizduotės galias daryti įtaką tikrovei, psichologai atliko nemažai eksperimentų. Vienai studentų grupei buvo liepta įsivaizduoti golfo žaidimą. Jaunuolių paprašyta visą savaitę galvoti, kaip jie užsimoja golfo lazda, kerta kamuoliuką, o šis rieda žole ir pataiko tiesiai į duobutę. Būdinga, kad nė vienas eksperimento dalyvių anksčiau nebuvo žaidęs golfo – nei tikrovėje, nei mintyse. Kita eksperimento grupė nieko neveikė. Po savaitės abiejų grupių studentai pirmąkart gyvenime paėmė į rankas golfo lazdas. Tie, kurie visą savaitę mintyse treniravosi, daug sėkmingiau pataikydavo įmušti kamuoliuką į duobutes nei nieko neįsivaizdavusieji.
Šis ir dar kiti eksperimentai įrodė, kad vaizduotė gali suteikti mums sėkmės galimybę. Daugelis golfo meistrų yra prisipažinę, kad, prieš užsimodami lazda, jie aiškiai įsivaizduoja, kaip riedės kamuoliukas.
Ar gali būti, kad vaizduotė turi tokią paveikią jėgą? Nejaugi tai – magija? Ar mintys gali veikti daiktus?
Mikrojudesiai
Ieškoti atsakymų į šiuos klausimus padėjo kalbotyros eksperimentai. Bandymų dalyviai turėjo įsivaizduoti žodžius, bet jų garsiai netarti. Jiems liepta mintyse kartoti, pavyzdžiui, žodžius „arklys“, „pelė“ ir pan. Bandomieji buvo prijungti prie elektromiografo, matavusio raumenų įsitempimą ir nervų aktyvumą. Paaiškėjo, kad žmonėms galvojant apie kokius nors žodžius, gerklės, lūpų, liežuvio raumenys nevalingai juda, virpa, susitraukia ir išsiplečia. Tie judesiai labai silpni ir plika akimi nepastebimi, tačiau tai patvirtina faktą, kad aktyviai veikiant vaizduotei, suaktyvėja ir raumenų veikla. Būtent šie mikrojudesiai rodo, kad nervų sistema vaizduotės veiklos metu „mokosi“ ir todėl žmonėms lengviau tikrovėje atlikti mintyse įsivaizduotus veiksmus. Vaizduotė lavina organizmą lygiai taip pat kaip reali treniruotė.
Pavyzdžiui, šuolių į vandenį olimpinis čempionas Gregas Louganis sakė, kad jis, prieš šokdamas į vandenį, mintyse įsovaizduoja, kaip turi atrodyti idealus šuolis. Išraiškingas pavyzdys yra dar vieno patyrusio plaukiko, kuris, baigęs sportininko karjerą, tapo treneriu ir paniro į naujų plaukimo mokymo metodų paieškas. Jis įsivaizdavo, kaip turi atrodyti idealūs plaukiko judesiai baseine. Paskui tokių judesių mokė auklėtinius. Praėjus dešimčiai metų, kai treneris išėjo į pensiją, jo vėl paprašė imtis ugdyti jaunuosius plaukikus.
Ką gero galėjo duoti jau dešimt metų nuo veiklos atitrūkęs, per šį laiką savo profesinėje srityje nesitobulinęs treneris? Pasirodo, jis išugdė tiek pat sportininkų rekordininkų, kaip ir savo pirmosios trenerio šlovės laikais.
Kaip panaudoti vaizduotę
Vaizduotės sužadinta nervų ir raumenų veikla atskleidžia mechanizmą, paaiškinantį, kodėl fantazijos galia padeda kūnui efektyviau veikti. Bet iki šiol nežinia, kodėl sėkmės įsivaizdavimas padeda greičiau sulaukti sėkmės ir tikrovėje. Juk golfo meistras visada gali įsivaizduoti, kad jo kamuoliukas pataiko į tikslą. Net jei mintyse užsimos per smarkiai, toliau vaizduotėje padarys taip, kad kamuoliukas, pasišokinėdamas, aplenkdamas kliūtis, vis tiek įriedės į duobutę. Tačiau tikrovėje toks scenarijus gali ir nepasitvirtinti. Kodėl vis dėlto mintys apie kamuoliuką, pataikantį į duobutę, padidina galimybę, kad taip įvyks ir tikrovėje?
Į šį klausimą rasti atsakymą taip pat padėjo eksperimentas. Jį atliko psichologas Stepas Koslyna. Jis paprašė bandymui atrinktų asmenų įsižiūrėti į mažo pusiasalio žemėlapį ir įsidėmėti, kur yra ežeras, upeliai, kalvos, namas ir t. t. Paskui bandomieji turėjo įsivaizduoti kelią nuo vieno objekto prie kito. Paaiškėjo, kad kuo toliau įsivaizduojamieji objektai buvo nutolę vienas nuo kito, tuo ilgiau vaizduotė „piešė“ kelią tarp jų. Panašų bandymą galite atlikti ir patys. Pamėginkite įsivaizduoti dramblį, stovintį po baobabu. Tada įsivaizduokite ant vieno baobabo lapų tupintį laumžirgį. Kokios spalvos laumžirgio akys? Dauguma žmonių, norėdami įsivaizduoti laumžirgio akis, mintyse turi prisiartinti prie dramblio. Taigi mintyse veiksmus atliekame taip, tarsi atliktume juos tikrovėje. Tai atskleidžia įdomų reiškinį: mūsų sąmonėje vykstantys įvykiai ir faktinių veiksmų materialiame pasaulyje imitacija idealioje plotmėje. Taip, mūsų mintys gali nepaisyti materialios gamtos dėsnių, tačiau dažniausiai prie jų prisitaiko. Todėl treniruotė mintyse gali „pavaduoti“ tikrąją.
Mūsų vaizduotės ypatybes galima panaudoti įvairiais būdais. Be fizinės treniruotės, vaizduotė taikoma ir kaip psichologinė treniruotė. Pavyzdžiui, nedrąsus, drovus žmogus gali įsivaizduoti kalbantis su pašnekovu gyvai, žvelgiantis jam į akis, žeriantis sąmojus, o tada ir tikrovėje jam bus lengviau taip elgtis. Tokios treniruotės padeda pasirengiant pokalbiui dėl darbo, dalykinei diskusijai su viršininku ir panašiai.
Psichologai vaizduotę taiko ir kaip vaistą. Štai vienas fobijų gydymo būdų: vaizduotė nukreipiama taip, kad ligonis mintyse apsiprastų su jam panišką baimę keliančiais veiksniais. Tarkime, jei žmogus bijo šunų, jam patariama įsivaizduoti mažą žaismingą šuniuką, o paskui vis didesnį. Tokiu būdu patologinė baimė išnyksta. Vaizduotę galima panaudoti ir gydant fiziologines ligas. Pastovus, plastiškas savęs sveiko įsivaizdavimas pažadina organizme glūdinčias gydomąsias galias.
Taip pat skaitykite: