Tai, ką pamatė Lenkijos pajūryje, lietuvį kaip reikiant nustebino: „Kokia šlykšti situacija“

Lenkijos pajūris tarp lietuvių yra gana populiarus. Vienintelis jo trūkumas yra tai, kad jis nėra arti. Artimiausias tos šalies pajūrio regionas yra Gdansko apylinkės, kurias, važiuojant be sustojimų, iš Vilniaus galima pasiekti per 7 valandas. Tai nėra mažai, o ir be sustojimų juk niekas nevažiuoja, tad iš esmės tai yra vienos dienos važiavimas.

Ir čia tik Gdanskas, juk lenkų pajūris tęsiasi dar ir gerokai už jo – iki kitų vietų tenka važiuoti dar toliau. Bet kam čia verkti, jei nieko negali pakeisti, ar ne? Ir, beje, važiavimas iki Gdansko gali būti ir kultūriškai prasmingas, nes pakeliui yra garsusis „Vilko guolis“ prie Gerložo, į kurį, pykite nepykite, užsukti kategoriškai rekomenduočiau.

Neabejoju, kad žinote, kas yra „Vilko guolis“. Tai antro pagal niekšiškumą praėjusio amžiaus padugnės – Adolfo Hitlerio slapstymosi bunkeris. Kodėl antro? Nes didžiausias praėjusio amžiaus išgama, mano įsitikinimu, buvo Stalinas. Taip, sutinku, plačiąja prasme Hitleris buvo išskirtinė šiukšlė, tačiau ne jis, o Stalinas buvo tas išgama, kuris užtaisė daugiausia negandų Lietuvai.

Be to, Hitleris, pridirbęs daug baisių darbų, greitai ir pats užsilenkė, o Stalinas gyveno dar 8 metus, kurių metu sistemingai naikino lietuvių tautą. Kalbu, aišku, apie tremtis, gulagus, išbuožinimus, partizanų naikinimus bei visišką Lietuvos okupaciją ir aneksiją. Trumpai tariant, tas ūsuotas šlykštynė, tegul jis amžinai dega pragare, mums pridirbo daugiau nei Hitleris.

Bunkeriuose kurį laiką gyveno pats Hitleris ir daugelis kitų aukštų nacių pareigūnų.

O Vilkas – tai partinis Hitlerio slapyvardis, kuriuo fiureris dažnai naudojosi. Žinia, jis turėjo ne vieną bunkerį – „Vilko guolis“ buvo vienas jų. Gerložo miškai jo statybai pasirinkti neatsitiktinai, nes teritorijos dislokacijos vieta ir kraštovaizdis (miškai, ežerai, kanalai, pelkės, upės) natūraliai jį saugojo iš rytų. Be to, nuo pagrindinių kelių nutolusį mišką iš trijų pusių supo ežerai.

Karo metais čia buvo pastatyti 7 sunkiojo tipo bunkeriai-saugyklos, kurių sienų storis siekė 8 metrus, o perdangų – iki 10 metrų. Bunkeriuose kurį laiką gyveno pats Hitleris ir daugelis kitų aukštų nacių pareigūnų.

1944-aisiais čia įvyko ir garsusis pasikėsinimas į Hitlerį, gavęs „Valkirijos“ pavadinimą. Jis nepavyko, Hitleris nežuvo, o pasikėsinusieji palaipsniui buvo išgaudyti ir sušaudyti. Operacija „Valkirija“ buvo paskutinis pasikėsinimas į Hitlerio gyvybę. Daugiau kėsintis nebereikėjo, nes netrukus ūsuotas velnias nusišovė pats.

Negi neįdomu tokias vietas pamatyti savo akimis? Man buvo įdomu, todėl vykdami automobiliu į Gdanską, neabejotinai pasukome ir „Vilko guolio“ link.

Gdanskas yra kaip Klaipėda.

Teritoriją galima tyrinėti savarankiškai, tam yra padarytos specialios skirtingo ilgumo vaikščiojimo trasos su žemėlapiais ir paaiškinimais, kam koks bunkeris buvo skirtas, tačiau tingint dirbti, galima pasisamdyti paprastą arba audiogidą. Trumpai tariant, vietovė yra tikrai verta dėmesio ir jei pravažiuodami numosite į ją ranką, būsite, švelniai tariant, neteisūs.

Daugiau kultūrinių reikalų neaprašinėsiu, nes mes juk prie jūros vykstame. Taigi, Gdansko konglomeratą sudaro trys miestai, vadinami Trimiesčiu, sutraukiančiu bene didžiausią visos Lenkijos vasaros turistų dalį. Tie miestai yra Gdanskas, Sopotas ir Gdynė. Jie yra ganėtinai skirtingi, todėl papildo vienas kitą ir daro regioną pilnavertį.

Jei jį lygintume su Lietuvos pajūriu, sakyčiau, kad Gdanskas yra kaip Klaipėda, nes yra ne tik kurortinis, bet ir vienas didžiausių Lenkijos miestų ir uostamiesčių, Sopotas – kurortinis, tarsi mūsų Palanga (net tiltą į jūrą turi), o Gdynė... ne, tikrai ne Šventoji. Gdynės analogų Lietuvoje net ir nėra, nes tai irgi yra miestas, tik ne toks didelis kaip Gdanskas, bet tikrai didesnis už Sopotą.

Gdanską ir Gdynę skiria kiek daugiau nei 20 kilometrų, o Sopotas yra tarp jų. Tarp miestų važiuoja traukiniai bei autobusai, tad susisiekimą pavadinčiau geru. Negana to, judėti tarp jų galima ir pėsčiomis paplūdimiu – kas čia tie 20 kilometrų? Keturios, penkios valandos smagaus prasiėjimo.

Jei einant pasidaro nuobodu ar per karšta (dabar, kai už lango 13 laipsnių, terminas per karšta gali atrodyti nesuvokiamai, bet mes turime įvertinti ir nerealius scenarijus), galima prisėsti pajūrio bare ar bet kada išsimaudyti. Aišku, nebūtina eiti viso atstumo, galima, pavyzdžiui, iš Gdansko į Sopotą. Arba iš Sopoto į Gdynę.

Aš pats nesu vaikščiojimo maniakas kaip mano pažįstama Mina Lakarevičienė, kuri žada dvi savaites eiti Santjago keliu, todėl ėjau tik iš Sopoto į Gdanską.

Bet ir tai, žinokite, pusantros valandos trukęs ėjimas apkarto, nes per tą laiką spėjau susipykti su kelionės partnere (eidamas daug kalbiesi, o per daug kalbų galiausiai vis tiek nuveda į susipykimą) ir atvykę į kelionės tikslą buvome tiek pikti, kad maniau, jog geriau būčiau keliavęs vienas. Žinau, kad kelionės išbando žmones, tačiau nesitikėjau, kad susipyksime jau pirmą dieną.

Atgaivinti buvusio ryšio nebesugebėjome ir, grįžę į Lietuvą, išsivaikščiojome į skirtingas puses.

Užsiminiau dabar apie tą konfliktą ir jo dalyvę, tai, žinokite, apie nieką daugiau nebegaliu galvoti. Tai buvo graži garbanotaplaukė, pavarde Vasiulienė. Graži, bet su apsaugok, Viešpatie, charakteriu ir, tiesą sakant, įvertinus ir mano bjaurumą, nenuostabu, kad mums nieko neišėjo.

Na, bet susipykti jau pirmą dieną (ji mane išvadino tinginiu, liurbiu, nevykėliu ir lochu)... Paskui kažkiek apsitaikėme, nes neprasipykti visą viešnagę buvo abiejų interesas, tačiau atgaivinti buvusio ryšio nebesugebėjome ir, grįžę į Lietuvą, išsivaikščiojome į skirtingas puses.

O dar – kiek vėliau aš ją užtikau sekso pažinčių tinklalapyje. Tai gal ir nieko tokio, kad tuo metu nebebendravome, nes, įsivaizduokite, jei būčiau užtikęs mums būnant santykyje...

Suprantu, kad mano asmeninių santykių istorijos jums nėra tiek įdomios, todėl tęsiu apie Trimiestį. Tiesa, ta viešnagė su garbanotąja man buvo ne itin sėkminga ir kitoje srityje. Štai dabar jums skundžiuosi, kad jūroje maudytis yra per šalta, bet tada, žinokite, situacija buvo dar nenormalesnė.

Karštis nenormalus, o atsigaivinti negalima.

Tada Lenkijoje buvo labai karšta, bet maudytis vis tiek negalėjome. Kodėl? Nes labai žydėjo jūros vanduo. Bet ne šiaip žydėjo, o tiesiog nenormaliai ir visur buvo skelbiama, kad dėl melsvabakterijų pavojaus į vandenį lįsti kategoriškai nerekomenduojama.

Įsivaizduojate, kokia šlykšti situacija? Karštis nenormalus, o atsigaivinti negalima. Gdynės paplūdimiai buvo perkimšti žmonių, bet beveik niekas nesimaudė. Pamenu, dar nuėjau pas gelbėtojus paklausti, ką jie man padarys, jei vis tiek lįsiu į vandenį.

Lįsk tu į tą brudą kiek tik nori, pasakė man vienas jų, mano reikalas yra rūpintis, kad nenuskęstum, o už savo sveikatą esi atsakingas pats.

Tai nebuvo malonus atsakymas, bet ko kito aš galėjau tikėtis? Žodžiu, lindau aš vis tiek į tą melsvabakterijomis skalsų vandenį, nes jau buvau bepasiuntąs iš karščio.

Atsargiai lindau, tiesa, nenardžiau ir nedariau nesąmonių, tiesiog ramiai įbridau iki kaklo ir gražiai išbridau. Netoliese maudęsis panašaus kvailumo lenkas mane paguodė, kad šiandien jau yra ne taip baisu kaip vakar, kai dumblių buvo dar daugiau.

Tada viskas baigėsi gerai ir po maudynių aš, bent jau fiziškai, nesusirgau. Nebent tik protiškai, nes sako, kad po to laiko man negerai su nervais.

Ir lankydamiesi regione atsargiai kalbėkite lietuviškai. Pamenu, tą pačią vasarą, tik jau kitos kelionės metu, besitrinant po Sopoto paplūdimį, šiek tiek išsišoko mano mažametė dukra.

Žiūrėk, tėti, koks storas tos moters pilvas, pasidalijo įspūdžiais mergaitė. Gal taip sakyti ir nėra etiška, bet žinote, kokie tie vaikai – ką išgirsta iš tėvų, tą ir atkartoja.

Aš truputį juokiausi, kol pilvo savininkė nepakėlė galvos ir grubiai lietuviškai neliepė pažiūrėti į savo pačių pilvus. Argi gražu taip atsakyti vaikui? Teko dukrai paaiškinti, kad ponia negražiai kalba, nes yra labai prasto išsiauklėjimo. Tada mano Mikaitytė mane nustebino pridėdama, kad moters pilvas akivaizdžiai nervina ir jo savininkę, jei taip jautriai reaguoja. Man atrodo tas vaikas jau dabar yra už mane protingesnis.