Taiklus R. Mackevičiaus pastebėjimas šią merginą vertė tobulėti – dabar ji turi savo verslą

Kilusi iš mažo Seirijų miestelio Aušra Virkietytė ten baigė gimnaziją ir vėliau išvažiavo į Vilnių.

„Atstovaudavau klasei įvairiuose konkursuose, buvau tikrai gerai besimokanti mokinė, o kartą mokykloje suorganizavau didžiausius jos istorijoje šokius. Vietinės įmonės sutiko mano idėją remti. Taigi, pirmasis uždarbis buvo iš parduotų bilietų. Visa tai vyko, kai vos sulaukiau 16 metų“, – pasakoja Aušra.

Išvykusi studijuoti į Vilnių, jau pirmo kurso pradžioje Aušra gavo galimybę organizuoti savo labdaros renginį „Christmas with Joy“ su Shasta Miller. Ten jauna mergina susipažino su Jonu Nainiu ir Rolandu Mackevičiumi. Dirbdama su Radistais ji praplėtė savo akiratį, įgavo drąsos. Dabar be Aušros pagalbos neišsiverčia daugelis įmonių. Geri žodžiai sklinda iš lūpų į lūpas, o darbšti mergina savo įmonėje „Ausra Management“ jau turi subūrusi puikią komandą.

Aušra, augote šeimoje, kur menininko profesija atrodė neperspektyvi specialybė, kaip manote, iš kur atsirado toks požiūris?

Tai net ne tėvų požiūris, o gyvenimo stilius ir aplinkos įtaka: esu kilusi iš mažo miestelio, kuriame renginiai būdavo „labai profesionalūs“ – bendra kaimo Joninių šventė, mokyklos šokiai, tradicinių švenčių paminėjimai ir dar keletas kitokių panašių apeigų. Žinant kultūros namų darbuotojus, ir kokios yra jų perspektyvos, tokiame mažame miestelyje buvo logiška, kad tėvai norės kitokios ateities savo vaikui. Iki 12 klasės jie net nežinojo, kad linkstu į renginių organizavimo pusę. Mano tėvų yra labai aiškios specialybės – buhalterė ir pardavimuose dirbantis žmogus. Tad kultūra bei renginiai buvo mažai suprantama opcija. Ir iš tikrųjų aš pati nesuvokiau, kiek daug galima padaryti dirbant šioje srityje. Viską pamačiau tik atvykusi į sostinę.

Kodėl tik dvyliktoje klasėje nusprendėte pasirinkti renginių organizavimą? Kada buvo tas lūžis?

Mane pradėjo dirginti matematikos pamokos, atrodė, jog visą laiką ją suprasdama ir mokėdama, staiga ėmiau nieko nesuprasti, nemokėti. O dar egzaminai ant nosies. Išgyvenau stresą galvodama, kas aš esu. Tada prisiminiau veiklą mokykloje. Juk tiek daug renginių, tiek projektų prigalvodavau, vienus geriausių šokių mokykloje padariau būdama vos 16 metų, o noras dirbti su visomis Lietuvos žvaigždėmis ir būti šalia jų – nugalėjo.

Stebėdama TV sakydavau, jog vieną dieną ir aš ten būsiu. TIk tuo metu nežinojau, kaip. Pildydama stojamųjų egzaminų paraišką tėvams pasakiau: Žinote, aš noriu būti menininke ir nestosiu į jokį verslą ar ekonomiką – studijuosiu kultūrą.

Dirbote su Rolandu Mackevičiumi ir Jonu Nainiu, kokie jūsų santykiai dabar?

Mūsų santykiai puikūs, aš visada į juos žiūriu su didele pagarba ir padėka, nes iš esmės mano karjera ir prasidėjo nuo jų gimtadienių ir renginių. Kartu net į išleistuves važinėdavome. Atsimenu, kai Rolas man pasakė: „O žinai ką, Aušra? Tu gabi mergina“. Tai buvo geriausi išgirsti žodžiai mano gyvenime, sakiau sau, kad svajonės pildosi. Atrodo, kiek nedaug tam jaunimui reikia (šypteli).

Dabar su Jonu ir Rolandu susitinkame dirbdami projektuose, vieni kitiems pagelbėjame. Dažnai Rolandą kviečiu dirbti vedėju įmonių renginiuose, nes labai gerai dirba ir tikrai palengvina organizatoriaus darbą.

Kiek pastangų jums kainuoja surengti vieną renginį dabar ir kiek tai kainavo prieš keletą metų? Tobulėjate greitai?

Kardinaliai skiriasi absoliučiai viskas: prieš 5 metus, kai pradėjau dirbti šioje srityje, aš nežinojau nieko, jokių kontaktų neturėjau, kainų nežinojau, pagrindinių renginio dalių. Todėl labai daug bemiegių naktų praleisdavau ieškodama, klausinėdama, skaitydama, aiškindamasi: kas, kur, kaip su kuo? O dabar kartais pagalvoju, kad galiu tai daryti užsimerkusi. Per tuos juodo darbo metus, išmokau praktiškai viską. Pagrindines renginių vietas, įsiminiau visus Lietuvos menininkus, atlikėjus, kainas. Tobulėju ir mokausi labai greitai, nes beprotiškai myliu savo darbą. Kai viskas įdomu – akivaizdu, kad surenki labai daug informacijos. Atsimenu, kai kolegos sakydavo – jeigu neranda Aušros erdvėje, tai ji vėl prie kokio pulto mygtukus apžiūrinėja.

Kiek pagalbininkų turite?

Turiu savo komandą, kuri visada padeda. Visiems kartoju – vienas lauke ne karys, tad priklausomai nuo to, kiek daug projektų turiu vienu metu, tiek turiu šalia savęs žmonių, kurie savo srities profesionalai ir padeda tvarkytis su renginių projektais. Labai džiaugiuosi, kad projektai stipriai plečiasi ir auga, tad ir komanda automatiškai didėja.

Vienas didžiausių šių metų pradžios projektų buvo Vilniaus kavos festivalis, kur galėjau išbandyti tam tikrus komandos narius ir likau labai maloniai nustebinta. Tie, kas myli savo darbą – gerai jį ir atlieka.

Daug kartų lankėtės užsienyje, kuo skiriasi renginių organizavimas ten ir čia, Lietuvoje?

Baltijos šalys nelabai daug kuo skiriasi, šiek tiek žmonių požiūriu į darbą. Bet jeigu lyginsime Lietuvą ir Ispaniją... Būdama ten svajodavau atsivežti savo partnerius iš Lietuvos, nes jų renginiai ir mūsų labai skiriasi. Aišku, aš nesakau, yra keletas labai stiprių įmonių Madride ir Barselonoje, kurios daro pasakiškus dalykus, bet likusi dalis yra vidutinės arba žemos kokybės, kai tuo tarpu Lietuvoje – net mažiausi nori pasiekti profesionaliausią kokybę. Juk kitaip butų labai sunku išlaviruoti ir išsilaikyti Lietuvos rinkoje.

Žmonės bijo būti laisvai samdomais darbuotojais dėl daugelio priežasčių. Viena jų – nepastovios pajamos. Kaip užsitikrinti vietą po saule ir būti tikra, kad visuomet turėsite užsakymų?

Mano darbinė pozicija – gerasis variantas, bent šioje srityje, o kad turėtum visada darbo ir užsitikrintum pajamas – pirmiausia reikia dirbti kokybiškai ir gerai. Mūsų Lietuva labai mažytė, o ši rinka dar mažesnė, vieni kitus pažįsta, bendrauja, yra girdėję, todėl, kiekviena klaida nuskamba visur, o ir kiekvienas netinkamas žodis gali būti tavo karjeros pabaiga. Būti laisvai samdoma darbuotoja reiškia turėti 15 tūkstančių kartų daugiau atsakomybės, nei samdomas darbuotojas turi. O jeigu dirbi gerai ir kokybiškai, viskas laiku padaryta ir pagal kliento norus, tai žmonės irgi kalba, bent kol kas pas mane klientai atkeliauja tik dėl rekomendacijų. Yra girdėję, matę, skaitę ar buvę kažkuriame iš mano organizuojamų renginių. Darbo Lietuvoje tikrai yra, o geri specialistai – mylimi ir gerbiami.