Talentingoji krepšininkė Gintarė Petronytė: „Norėjau tik krepšinio“

Sportininkės gyslelę Gintarė paveldėjo iš tėvų – krepšinį žaidusių Rimos ir Romualdo Petronių. Mama dar visai mažulytę dukrą atsivesdavo į treniruotes. Ir ten jai baisiausiai patikdavo – svaidydavo sau kamuolius į šoninius krepšius: „Kartą trenerė Birutė Jankauskienė (beje, ji treniravo mamą, mane, o dabar – ir mažąją sesę Smiltę) ėmė kalbinti: „Matau, čia bus aukšta panelė, reikia ją į krepšinį.“ Tėvai mane, antrokę, nuvedė į pratybas. O ten – būrys mergaičių visokius žaidimus žaidžia, estafetes laksto. Iš pradžių tiesiog smagiai leidome laiką, paskui sportas vis labiau įtraukė.“

Ta Gintarę įtraukusi sporto aistra nekart nuvedė ant garbės pakylos Lietuvoje ir svetur, ji buvo pripažinta geriausia jauna (iki 21 metų) FIBA Europos krepšininke, pelnė kitų asmeninių įvertinimų. Tačiau visą laiką kovojo ne tik su varžovėmis – ir su baime skristi, o žaidžiant „Eurolygoje“ kelionės lėktuvais nuolatinės. „Kiekvienąkart stengiuosi nusiraminti, susikaupti ir kažkaip skraidau. Aišku, jei kokios oro duobės, lėktuvas vibruoja...“ – šypteli kilstelėdama pečius. Apie kitą baimę Gintarė papasakoja, vos prieiname prie lifto: „Atsiprašau... Gal yra laiptai?..“ Liftu ji nesinaudojo net tada, kai kurį laiką gyveno dešimtame daugiabučio aukšte. Laiptais kopdavo, kai po treniruočių ar rungtynių kojos iš nuovargio būdavo švininės. „Kai prieš metus ieškojau pirkti buto Vilniuje, žiūrėjau tik mažaaukštės architektūros namus“, – juokiasi, kai abi apėjusios liftą lipame laiptais.

Tokio ūgio merginos – tikras deficitas. Treneriai dejuoja, kad, vos suranda aukštą ir dailią, tuoj pat ją nugvelbia modelių agentūros. Panašių pagundų buvo?

Buvo trumpas laikotarpis, kai lyg ir ėmiau jausti, kad gal sportas nusibodo. Bet tikrai greitai praėjo. Nesimėčiau į šalis, nepasidaviau vilionėms. Norėjau tik krepšinio. Gal dėl to, kad nuo pat pradžių sekėsi? Anksti mane pradėjo kalbinti iš Kauno kraustytis į Vilnių, Olimpinį sporto centrą. Norėjau važiuoti iškart, bet sustabdė tėvai – bijojo išleisti iš namų. Tai pat – ir dėl mokslų: juk Kaune lankiau puikią gimnaziją.

Galiausiai, kai buvau dešimtoje klasėje, moterų rinktinės treneris Algirdas Paulauskas tėvams pažadėjo sostinėje mane pagloboti. Išvažiavau ten, nors jau turėjau daug pasiūlymų iš Amerikos universitetų, mokyklų. Ten – puikios sąlygos sportuoti ir nemokamai studijuoti, bet likau. Ir nė trupučio nesigailiu, kad taip pasielgti įtikino tuometis „Telekomo“ komandos direktorius Arvydas Tamašauskas. Tobulėti galima ir čia. Moterų NBA kitoks krepšinis nei Europoje. Ten žaidėjos atletiškos, stiprios fiziškai, lošia individualiai, jokio komandinio krepšinio – tik šou.

Per šventes, žinoma, išsitraukiu apdulkėjusią suknelę. Kasdien rengiuosi paprastai, nesidažau. Bet negalima sakyti, kad mes visos tokios – kitos į aikštę neišbėga nepasidažiusios.

Išsikrausčiusi iš namų lengvai tapai savarankiška?

Sunkiai, bet žinojau, jog, norėdama ko nors siekti, turiu būti ten, kur geriausi sportininkai. Ir fiziškai tas laikas labai sunkus. Atsikeli rytą – trys pamokos, paskui iškart veža visus į treniruotę, po jos vėl grąžina į pamokas, tada – kita treniruotė. Maišėsi diena su naktimi. Mokslai, žinoma, nukentėjo: Ozo vidurinės mokyklos sportininkų klasė – jau nebe gimnazijos lygio, bet viskas gerai, vidurinę baigiau neblogais pažymiais. Jaučiausi dar visiškas vaikas, kai mane pradėjo kviesti į vieną kitą treniruotę tuomet absoliučiai geriausia moterų komanda – Vilniaus „Telekomas“. Atėjau į salę ir sustojau: „Dieve mano, juk čia – JOS...“

Taip ištįsai paauglystėje?

Nebuvo taip, kad po vienos vasaros – iškart aukščiausia klasėje. Visada buvau labiausiai iš klasiokų išstypusi.

Ir į visas mokyklos meiles žiūrėjai iš viršaus?..

Kad ne – nuolat buvau tarp krepšininkų, nesijaučiau išskirtinė. Ir kurį laiką tarp vyresnių – tikrai ne didžiausia, todėl iki tapdama vidurio puolėja išbandžiau ir visas kitas pozicijas.

O drabužių, batų pirkimas nėra problema – savo ilgoms kojoms tinkamų kelnių Lietuvoje randi?

Nevaikštau nei per trumpomis kelnėmis, nei rankovėmis. Aišku, susitaikiau su mintimi, kad pamačiusi vitrinoje gražius džinsus nebūtinai nusipirksiu. Mano dydžio tikrai reikia paieškoti, bet rasti įmanoma ir paprastose parduotuvėse, tad drabužių nesisiūdinu, neieškau specialių parduotuvių. Su kitomis krepšininkėmis pasidalijame informacija, kuri kur matė ilgų kelnių ar marškinių ilgomis rankovėmis. Ieškant batų sudėtingiau – čia į avalynės skyrius net nesidairau. Mano pėda – 45 dydžio, bet basa nevaikštau – siunčiuosi apavą internetu, apsiperku užsienyje.

O tarp tų parsisiųstųjų yra bent pora aukštakulnių?

Niekada jų neavėjau ir nenorėjau. Būna, kitos mažos mergaitės tik ir laukia, kol liks vienos namuose ir galės šokti į mamų aukštakulnius. Mano mama niekada jų neturėjo. Ir aš tokia pati. Nors kitos krepšininkės, kurios ir mano ūgio, kiekviena proga jais aunasi. O aš pagalvoju, kad būtų taip nepatogu. Be to, kojos ir taip nuo sporto pavargusios...

Nusimetusi sportinį kostiumą mėgsti pasipuošti?

Per šventes, žinoma, išsitraukiu apdulkėjusią suknelę (juokiasi). Kasdien rengiuosi paprastai, nesidažau. Bet negalima sakyti, kad mes visos tokios – kitos į aikštę neišbėga nepasidažiusios, tarp treniruočių sukneles vilki. Vos devyniolikos išbandei legionierės duoną – išvykai į Graikiją, Atėnų „Athinaikos“ komandą. Ten iš pradžių atrodė kosmosas, baisus darbas. Atvykau rugpjūčio gale ir iki Naujųjų beveik neturėjau nė vienos laisvos dienos. Graikai – karšti, net truputį laukiniai, o mes abi su Irute Vizbariene, kuri ten žaidė, tokios ramios... Būdavo, gnybteli į veidą: „Pabusk! Pažadink liūtą savyje! Negi pas jus visi tokie ramūs?“ Sezonas Atėnuose buvo labai sėkmingas, laimėjome viską, kas buvo įmanoma, taip pat ir Europos taurę. Tik patys graikai nesužavėjo – jie arogantiški. „Esat iš Lietuvos?.. Oi, pas jus juk tik duše galima maudytis.“ Net nežinodavo, kad turime jūrą.

Sezonas Atėnuose buvo labai sėkmingas, laimėjome viską, kas buvo įmanoma, taip pat ir Europos taurę. Tik patys graikai nesužavėjo – jie arogantiški.

Užtat turkai, kai kitą sezoną žaidžiau Stambulo „Galatasaray“, paliko kur kas geresnį įspūdį. Jie šiltesni, labai mėgsta krepšinį ir yra dar aršesni sirgaliai nei graikai. Ten net būdavo pavojinga, kai rungtyniaudavome su kitu istoriniu Stambulo klubu „Fenerbahçe“. Iki tol tikėjau, kad tiek sirgalių susirenka ir jie taip kaunasi tik per vyrų krepšinio rungtynes: mėto viską – monetas, saliutus – į aikštelę. Ir gatvėse dėmesys didžiulis. Lietuvoje kartais matau, kaip kas nors kumšteli kitam, pasikužda, o Turkijoje iškart griebia už rankos: „Photo!“, čiupinėja šviesius plaukus, spiegia sustoję. Jie atviri, neslepia emocijų.

Ir rungtyniauti svetur išvykai su draugu Ovidijumi, ir grįžote abu. Gal jau kvepia vestuvėmis?..

Planų visokių yra... Mes kartu ne taip seniai – treji metai. Gera, kad jis keliavo drauge. Jei būčiau viena, iš salės tiesiai namo būčiau važiavusi ir sėdėjusi užsidariusi, o dviese smagu pamatyti kitą šalį, kultūrą, paturistauti. Paprasčiausiai grįžus namo gera su kuo nors pasišnekėti. Turkijoje turėdavome laisvų dienų, nesitreniruodavome labai smarkiai, užtat išmaišėm Stambulą. Miestas be proto gražus. Europa ir Azija kartu, tas tiltas per Bosforo sąsiaurį... Labai patikdavo plaukioti laiveliais. Ir Stambulas, ir Atėnai – prie vandens, užtat daug šviežių žuvų, jūrų gėrybių. Ragaudavome įvairiausio maisto. Ne taip seniai kulinariją „atradau“ ir pati. Mėgstu kepti pyragaičius, tortukus.

Kitą sezoną gal vėl liksi Lietuvoje?

Tuo rūpinasi agentė. Čia ar kitur, labai tikiu, išsipildys mano svajonė patekti į olimpines žaidynes. Jau pernai vasarą nedaug trūko, kad būtume gavusios kelialapį į Londoną. Bet gal dar viską suspėsiu ir po ketverių metų. Aišku, ir Europos čempionatą kada nors laimėti būtų nepaprastai smagu...