Tapofobija: baimė būti palaidotam gyvam, virtusi masine psichoze

Apie baimę būti palaidotam gyvam vis dar rašomos knygos, sukami filmai. Jau vaikų darželyje mažieji pašnibždomis, kad būtų baisiau, pasakoja iš suaugusiųjų girdėtas istorijas apie keistus iš kapinių sklindančius garsus ir išsigelbėti negalinčius nelaimėlius, užkastus gyvus…

Pirmosios užuominos apie keistą mirties atvejį siekia XIII amžių. Itin kruopštus ir atsidėjęs teologijai bei filosofijai škotų kilmės mokslininkas Dunsas Scoto sirgo keista liga. Vyras dažnai alpdavo, todėl jį visur lydėdavo ištikimas tarnas, kuris prireikus skubiai suteikdavo pagalbą. Kartą mokslininkas į kelionę išsiruošė vienas ir atsidūręs svetimoje aplinkoje nualpo. Nežinodami apie jo ligą, kolegos palaikė nualpimą staigia mirtimi ir nelaimėlį palaidojo. Apie tai sužinojęs tarnas skubiai pareikalavo vyrą atkasti, tačiau visos pastangos jį išgelbėti pasirodė bevaisės. Dunsas Scoto tikrai buvo negyvas, bet rankomis gniaužė gerklę, o akyse sustingusi siaubo išraiška bylojo, kad tąkart jis buvo tik nualpęs… Taip ir liks paslaptis, ar šis įvykis buvo pirmas palaidoto gyvo žmogaus atvejis, aprašytas istorijoje, ar tik legenda. Istorikai labiau linkę tikėti pastarąja versija, nes filosofas-teologas turėjo daugybę jo veikla pasipiktinusių priešininkų. Pritaikius mirtį „ne Dievo malonėje“ norėta įrodyti, kad mokslininkas, atsidūręs nepavydėtinoje padėtyje, atsisakė Dievo ir buvo jo apleistas. 

Kita istorija pasakoja apie olandų anatomą Andreą Vesalio. Vienos autopsijos metu gydytojas pastebėjo, kad operuojamas kūnas vis dar rodo gyvybės ženklų. Patirtas šokas buvo toks stiprus, kad mokslininkas visiškai atsižadėjo savo profesijos. Tačiau ir šį atvejį galima logiškai paaiškinti. Tais laikais į medikus, autopsijomis gilinančius anatomijos žinias, buvo žiūrima itin nepalankiai ir priešiškai. Buvo manoma, kad taip išniekinamas žmogaus kūnas. Andreos Vesalio pavyzdys turėjo sulaikyti autopsijos sekėjus. 

Sėkmingiausiai pasimatymas su mirtimi baigėsi garsiam italų poetui Francesco Petrarcai. Sulaukęs 40 metų vyras sunkiai susirgo. Kankinamas ligos, išsekęs, jis nualpo, o aplinkiniai nusprendė, kad mirė.

Skubiai buvo pasiruošta laidotuvėms, tačiau pakeliui į kapines poetas netikėtai atsibudo ir patikino apstulbusią minią, kad jaučiasi puikiai. Po šio įvykio Petrarca ne tik pragyveno dar mažiausiai 30 metų, bet ir sukūrė daugumą savo geriausių sonetų. 

Didysis sąmyšis

Tikra sumaištis XVIII a. pradžioje Europoje kilo išėjus prancūzų mokslininko disertacijai ypatingu pavadinimu „Mirties ženklų neaiškumas“.

Pavieniai aprašyti atvejai nors ir kėlė baimę, tačiau beveik visada turėjo logišką paaiškinimą. Tikra sumaištis XVIII a. pradžioje Europoje kilo išėjus prancūzų mokslininko disertacijai ypatingu pavadinimu „Mirties ženklų neaiškumas“. Kūrinio autorius Jacquesʼas Jeanas Bruhier d’Ablaincourtʼas buvo tiesiog užverstas laiškais, kuriuose žmonės pasakojo pačias keisčiausias istorijas apie netikėtai atgijusius mirusiuosius. Įkvėptas kilusio susidomėjimo, mokslininkas 1751 m. išleido dar vieną knygą, kurioje savo nuomonę pagrindė daugiau nei 130 „netikros mirties“ atvejų, aprašytų gautuose laiškuose. Antroji knyga taip pat sulaukė milžiniško pasisekimo ir buvo išversta į daugybę kalbų. 

Miestų ir kaimų aikštėse užvirė karštos diskusijos. Kiekvienas turėjo, ką pasakyti. Teologų ir filosofų apmąstymus, kad mirštant kūną apleidžia siela, papildė gydytojų išvados, kad tai sudėtingas procesas, kurį pradžioje kartais įmanoma sustabdyti ir net pasukti atgal. 

Kilusios diskusijos paskatino ieškoti būdų, kaip išvengti baisios lemties būti palaidotiems gyviems. Dėmesys buvo sutelktas į širdį, plaučius, smegenis. Tokios novatoriškos idėjos davė pradžią visiškai naujai medicinos sričiai – dabartinei reanimacijai.

Mirties įrodymai

Mirtis būdavo diagnozuojama tokiais būdais, kaip plunksnos ar veidrodėlio dėjimas prie šnervių, voliojimas dilgėlėse, burnos plovimas šlapimu.

Senoviniai mėginimai reanimuoti žmogų pasižymėjo neribota fantazija. Mirtis būdavo diagnozuojama tokiais būdais, kaip plunksnos ar veidrodėlio dėjimas prie šnervių, voliojimas dilgėlėse, burnos plovimas šlapimu. Drastiškesni metodai numatė adatų kišimą po nagais, karšto vaško lašinimą ir tabako dūmų klizmas. Buvo išrastas net specialus mechaninis įrenginys, kuriuo nelaimėliui mažiausiai dvi valandas būdavo tampomas liežuvis. 

Mirties įrodymų paieška dar labiau suaktyvėjo XIX a. viduryje, kai Paryžiaus medicinos akademija paskyrė specialią kasmetinę Manni (italų gydytojo Pietro Manni garbei) premiją tam, kuris nurodys „tiksliausius mirties ženklus“. Eugeneʼas Bouchut tokių ženklų ieškojo pasitelkęs stetoskopą. Iš visų vidaus organų skleidžiamų garsų gydytojas klausą koncentravo į širdies dūžius. Tylinti širdis patvirtindavo mirties tikrumą. 

Kiti pretendentai į premiją pasižymėjo itin lakia vaizduote ir siūlė tokias priemones, kaip spenelių žnaibymas, dėlių dėjimas išeinamojoje angoje ar adatos smeigimas į krūtinę (prie adatos pritvirtinta nedidelė vėliavėlė turėjo pergalingai suplevėsuoti, širdžiai vėl ėmus plakti). Buvo išrastas net tenatometras (mirties matuoklis) – specialus į skrandį įstatomas termometras. Tačiau originaliausią pasiūlymą 1900 m. pateikė Severinas Icardʼas. Gydytojas sukūrė specialius dažus, kuriais užrašyta frazė „esu tikrai miręs“ turėjo būti priklijuojama, kaip įtariama, mirusio asmens panosėje. Kūnui pradėjus irti, išryškėdavo užrašas ir visi patikėdavo mirties tikrumu. 

Paskutinis šansas

Nepaisant gausybės mirtį patvirtinančių priemonių, nepatiklūs gyvieji reikalaudavo, kad prieš laidojant jiems perpjautų gerklę arba perdurtų širdį. Tokio noro nepareiškę žmonės tikėdavosi būti išgelbėti kad ir paskutinę minutę, t. y. jau gulėdami po žeme. 

Caro Nikolajaus II kamerheras kunigaikštis Michelis de Karniceʼas-Karnicki 1897 m. Sorbonoje pristatė specialų prietaisą, vėliau atnešusį jam ne tik šlovę, bet ir turtus. Karnice pavadintas tuščiaviduris „kastuvas“ buvo tarsi tiltas, jungiantis šį ir požeminį pasaulius. Ant palaidoto žmogaus krūtinės pastatyta „kastuvo“ dalis nuo menkiausio judesio įjungdavo įmantrų mechanizmą: pradėdavo kaukti galinga sirena, o virš kapo suplevėsuodavo iškilusi vėliavėlė. Kol gelbėtojai skubėdavo pasitikti „sugrįžėlio“ iš anapus, į kapą pro karnice patekdavo ne tik oras, bet ir šviesa.

Negalintys sau leisti tokios prabangos tenkindavosi paprastesniais variantais. Mirusiajam prie rankos būdavo pritvirtinama virvelė, kurią vos sujudinus imdavo skambėti virš kapo pritvirtintas varpelis. Dar kiti pageidaudavo tam tikrą laiką su išoriniu pasauliu būti sujungti tuščiaviduriu vamzdžiu, pro kurį ne tik patekdavo oras, bet ir prireikus būdavo galima prisišaukti pagalbą…

Kapinėse netrūko smalsuolių, tačiau net nuo menkiausio vėjo pūstelėjimo tilindžiuojantys varpeliai, nemalonus kvapas ir keisti garsai baimę tik augino. 

Neapsikentęs masinės psichozės Napoleonas Bonapartas užkariautuose kraštuose įvedė specialų laidojimo įstatymą. Oficialiai dėl higienos, tačiau realiai siekiant mirties šmėklą išvyti iš gyvųjų tarpo buvo nutarta kapines iškeldinti už miestų ribų. Slepiama ir slopinama baimė ne tik nesumažėjo, bet ir įgavo visiškai naujų, makabriškų formų: imta tikėti vaiduokliais, vampyrais, vilkolakiais, demonais ir kitokiomis pabaisomis. 

TAIP PAT SKAITYKITE: Ko tikimės, tą ir gauname, arba Kaip mūsų lūkesčiai kuria realybę

Vokiečių gydytojas Christophas Wilhelmas Hufelandas nusprendė grąžinti mirčiai natūralumą ir savaip išsklaidyti baimę būti palaidotiems gyviems. Veimare 1792 m. jis įkūrė pirmuosius mirusiųjų namus, kur gyvybės ženklų nerodantis kūnas keletą dienų būdavo įdėmiai stebimas. Neaptikus jokios gyvybinės energijos, žmogus būdavo pripažįstamas tikrai miręs ir tik tada palaidojamas.

Gydytojo Hufelando idėja sulaukė milžiniško populiarumo. Mirusiųjų namai ėmė plisti visoje Vokietijoje ir už jos ribų. Nuo tokių namų sklindantį tvaiką gožė aitrus gyvų gėlių ir degančių žvakių kvapas, tačiau viltis išvengti baisaus likimo pabundant po žeme vis dar buvo labai trapi… 

Paradoksalu, bet tapofobija išgaravo tik Pirmojo pasaulinio karo metais, susidūrus su akivaizdžia mirties grėsme.

Paradoksalu, bet tapofobija išgaravo tik Pirmojo pasaulinio karo metais, susidūrus su akivaizdžia mirties grėsme. Negyvais kūnais nuklotas mūšio laukas su nepajėgiančiais net tyliai aimanuoti sužeistaisiais dažnai būdavo ta vieta, kur nykios žmonių baimės įgaudavo realų pavidalą. 

Matant brutalią tikrovę gyviesiems beliko pripažinti, kad mirtis – neišvengiama gyvenimo dalis. Bijoti jos ar slėptis po karnavaliniais drabužiais – kiekvieno iš mūsų laisvas pasirinkimas…