Jos pūkučiams, rodos, čia ne vieta – langai su grotomis niekaip nedeklaruoja jų laisvės. Tačiau menininkų dabar okupuotas buvęs kalėjimas tapytojos Monikos PLENTAUSKAITĖS (28) mūzoms, fantazijoms, vizijoms ir svajonėms grėsmių nekelia. Prieš keletą metų Jaunojo tapytojo prizu prasidėjusi menininkės karjera nestovi vietoje: surengtos jos darbų parodos, paveikslai rado namus MO muziejuje ir Lietuvos nacionalinėje dailės galerijoje.
Monika, tavo studijoje buvusiame Lukiškių kalėjime apsigyvenusios moterys undinės, o gal madonos, ilgesingai žvelgiančios į lietuvišką peizažą. Šiuos darbus bus galima pamatyti jau šį penktadienį Vilniuje prasidėsiančioje tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’21“, galerijos „Meno niša“ stende. Kokias pasakas jos ten seks?
Sunku kalbėti apie paveikslą, kol jis dar nėra baigtas. Pasakysiu tik viena: svarbiausia jame yra moters figūra, atsirandanti vieno iš Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų peizaže. Aš svarstau: o kur tada buvo moteris? Ką ji veikė? Ar tuo metu dailėje ji buvo vaizduojama tik kaip estetinio pasigėrėjimo objektas? Tai yra mano, tapytojos moters, žvilgsnis į moterį lietuvių dailės istorijoje. Šiuolaikiškas, gal kiek šmaikštus žvilgsnis.
Jaunojo tapytojo prizu buvau įvertinta už paveikslą „Tapytoja. Autoportretas“. Tas paveikslas buvo gana deklaratyvus, bet man atrodė, kad svarbu kalbėti apie socialinę neteisybę dailės istorijoje. Ji tęsėsi daugybę metų – muziejuose matome daug vyriškų pavardžių ir labai mažai moteriškų. Manau, kad tai – neteisinga.