Tapybos mokanti Viktorija Jakučinskaitė: „Kurti kasdienius drabužius man nebeįdomu“
Keliolika metų skyrusi drabužių dizainui, mados prekių ženklo „Tiulio fėja“ kūrėja Viktorija Jakučinskaitė apsisprendė gyventi lėčiau, rasti laiko paprastiems malonumams ir kitus mokyti to, kas pačiai teikia daug džiaugsmo – tapyti. „Smagu žmones įkvėpti, gera dalytis tuo, ką gebu“, – prisipažįsta.
Baigiasi pirmasis tavo dailės pamokų mėnuo. Kaip sekasi būti mokytoja?
Man labai daug žmonių seniai kartojo, kad turėčiau mokyti tapybos, piešimo. Tačiau tam vis priešinausi. Šešiolika metų gyvenau drabužių dizainu ir man nieko netrūko.
Tačiau kažkokį vidinį pašaukimą dailei, matyt, visada turėjau, tik to ilgai nenorėjau pripažinti. Kai praėjusią vasarą dar ir mama pastebėjo, kad turiu pakankamai metų ir tapymo patirties – pagaliau privalau tai išnaudoti, pradėjau galvoti apie tas pamokas, o rudenį apsisprendžiau, kad jas rengsiu. Ruošiausi lėtai: norėjau ramiai susidėlioti, kaip jos vyks, ko mokysiu.
Prieš pirmąsias pamokas labai jaudinausi, bet po jų buvo taip gera! Sakoma, kad jei po darbo nejauti nuovargio, vadinasi, ta veikla visiškai tavo. Po susitikimų su mokinėmis būnu pilna energijos, nors pamoka trunka apie tris valandas.
Kokios moterys pas tave susirinko?
Mano tapybos stilius – romantiškas: paveiksluose tik moterys, gėlės. Aš ir mokau to, ką pati kuriu. Tad natūralu, kad į pamokas susirinko tos, kurioms tokia stilistika artima. Mūsų susitikimai – ne tokie, kaip standartinėje dailės mokykloje, kur reikia piešti baltame fone padėtą obuolį ir butelį. Tai – neįdomu. Merginoms, kurios pas mane ateina, siūlau drobėje interpretuoti madą. Mes vartome žurnalus, įspūdingiausių fotosesijų nuotraukas – išsirenkame patinkantį stilingą kadrą ir bandome jį perkelti ant drobės.
Kai tapyti pradėjau pati, man pozavo gyvi žmonės. Jie muistydavosi, kalbėdavo, norėdavo valgyti ar į tualetą – visaip trukdė man susikaupti. Tada nusprendžiau jų portretus baigti piešti iš nuotraukų. Paskui pradėjau tapyti tik iš fotografijų. O mano mokinės – visos naujokės, niekada nebandžiusios tapyti. Aišku, joms padedu padaryti eskizus. Einu ratu ir nuolatos rodau, kaip maišyti spalvas, nuo ko pradėti darbą.
Įtariu, kad į tas tris valandas telpa gerokai daugiau nei vien meninių įgūdžių lavinimas?
Moterys mano pamokas renkasi dar ir dėl to, kad nori pabūti su savimi, atsipalaiduoti. Jos sako, kad tapydamos pamiršta išorinį pasaulį ir ten likusias problemas. Tapyba jas lyg banga nuneša kažkur toli. Tai – tikrai labai geras jausmas. Moterys išeina laimingos.
Sakysi, o kodėl jos nenusiperka dažų ir to nedaro namuose? Nes ten ir taip turi daugybę užduočių: nerimsta vaikai, laukia šuo, kurį reikia išvesti į lauką, būtina spėti paruošti vakarienę. Visada yra kažkas, ką privalai daryti tuojau pat. O čia, studijoje, yra jų laikas.
Ar tas pamokas lanko tavo dukros?
Ievai Majai dabar penkiolika, Veronikai – dvylika. Jų toks amžius, kai viskam, ką siūlau, priešinasi... Tad aš jų neįkalbinėjau. Tačiau pamokas lanko mergaitė, panašaus amžiaus kaip mano mažoji. Ji nutapė labai gražų paveikslą. Pamačiusi tą darbą dukra sakė, kad irgi norėtų ateiti. Vyresnioji, lyg tarp kitko, pusryčiaudama paklausė, ar neprieštaraučiau, jei nors vieną kartą pabandytų piešti ir ji. Smagu, kad joms tai įdomu.
Daugybę metų buvai žinoma kaip drabužių kūrėja. Ar tai reiškia, kad nuo tos veiklos pavargai?
Manau, kad taip. Žmogus visada nori augti, daryti ką nors naujo. Kai sukiesi tame pačiame rate, pradedi jausti nuovargį, ta veikla nebeatrodo tokia prasminga. Taip, drabužis kaip daiktas manęs nebedomina, aš perdegiau. Likau prie pagrindinių gyvenimo suknelių, kurias vadinu sakralinėmis: skirtų vestuvėms, krikštynoms. Nusprendžiau siūti tik svarbiausioms progoms skirtus apdarus, nes jaučiu, kad dėl tokių verta stengtis. Tačiau visiškai atsisakiau kasdienių drabužių modeliavimo. Man tai nebeįdomu.
Kaip manai, o ką galėtų išaugti tie dailės mokymai?
Leidžiu sau apie tai negalvoti. Anksčiau siekdavau tikslų, kurdavau planus. Turėdavau paruošusi kokį šimtą žingsnių, kaip tą planą įgyvendinsiu. Aš nuolatos verčiausi per galvą.
Tačiau atėjo laikas, kai noriu mėgautis procesu. Dabar man daug įdomiau ramiai gyventi, nei būti panirusiai į aktyvią veiklą. Šiandien man malonus kiekvienas rytas: smagu ilgai gerti kavą, išeiti pasivaikščioti, gera nueiti į masažą. Džiugina dalykai, kurių sau neleidau kokius šešiolika metų, kai gyvenau kaip kariuomenėje: anksti kėliausi, skubėjau, bėgau. Ilgai buvau įspausta daugybės pareigų, atsakomybės. Kartais ryte išlipusi iš lovos jau jausdavausi kam nors skolinga, ko nors nepadariusi.
O dabar smagu valandą pusryčiauti lovoje. Mano vertybės pasikeitė, todėl šiandien visai nenoriu prognozuoti, kuo ateityje galėtų tapti šiandienos dailės pamokos. Žinau, kad man ta sfera labai patinka, nes yra kur augti, turiu labai daug idėjų. Tačiau tai – tik idėjos, tik mintys – ne užsibrėžti tikslai, kurių turėčiau siekti.
Nebijai, kad tiek laiko praleidžiant studijoje pačiai nebesinorės tapyti?
Dabar nieko nebijau. Dėl daug ko būgštaudavau, kai buvau prisirišusi tik prie vienos sferos – drabužių. Kai jie pradėjo taip stipriai nebedžiuginti – nerimo buvo. O dabar išbandyti ką nors naujo man – vienas malonumas. Beje, tapau kaip niekada daug. Jau rengsiuosi parodai.
Einu į tas dailės pamokas ir jaučiu, kad tai – mano. Smagu žmones įkvėpti, dalytis tuo, ką moku. Man patinka moteriška draugija, graži aplinka, smagūs pokalbiai. Jaučiu, kad ir pati skleidžiuosi, toliau augu. Manau, kad taip ir turėtų būti: reikia kasdien tobulėti, išmokti ką nors naujo. Jei to negauni savo įprastame darbe – eik, ieškok kitų galimybių.
Ir aš, jei atsibos mokyti, atrasiu kitą sau įdomią sritį. Tarkim, noriu išmokti medžio drožybos. Vis dar lankau keramikos pamokas, anksčiau mokiausi kurti papuošalus. Visada randu, kas mane traukia.
+27