Tapytoja Gintarė Tiliūnaitė – apie meną, tapusį „Omertos“ ir „Pikaso“ muzikinių klipų dalimi

Ryškių, drąsių, neretu atveju ir erotinių paveikslų autorė Gintarė Tiliūnaitė (27) teigia, kad tapyba yra jos gyvenimo fortūna, tačiau kurdama įvairias darbų serijas kol kas ji neišskiria konkretaus savo braižo.

„Laikui bėgant kiekvienas menininkas „pagauna“ sau tinkamą cinkelį. Tačiau aš iki šiol turiu keletą stilių, mat per visą kūrybos laikotarpį sukūriau įvairias darbų serijas, kurias žmonės pamilo. Būtent todėl negaliu atsisakyti nė vienos“, – teigia mergina.

Kaip jūsų gyvenime atsirado meilė tapybai?

Gimiau menininkų šeimoje, todėl mano talentas vienareikšmiškai yra paveldėtas iš tėvų. Mama ir tėtis būdami mano amžiaus tapė, todėl ir jų meilės vaisius į pasaulį atsinešė šiuos gebėjimus. Esu dėkinga už tai ir, manau, kad tai yra jų didžiausia dovana man.

Beje, po beveik po 25-erių metų pertraukos į tapybą grįžta ir mano tėtis, tad dabar startuosime ir populiarinsime mūsų šeimos pavardę kartu. Labai tuo džiaugiuosi ir didžiuojuosi.

Ar visi šie darbai – talentas, paveldėtas iš tėvų?

Manau, kad taip, tačiau visą savo kūrybos laikotarpį sėmiausi naujų žinių bei mokiausi technikų. Baigusi vidurinę mokyklą įstojau į Kauno taikomosios dailės mokyklą. Ten mokydamasi įgavau visus piešimo pagrindus ir bendrą pasiruošimą sekančiam mano tikslui – Vilniaus dailės akademijai. Čia taip pat mokytis sekėsi puikiai, todėl akademiją baigiau su pagyrimu ir esu oficialiai diplomuota dizaino srities specialistė. Nors šiuo metu didžiąją laiko dalį praleidžiu tapydama, nepamirštu ir dizaino darbų.

Dažnai menininkai savo kūryba bando sukelti tam tikrą emociją, įkvėpti naują mintį. O ką savo darbuose perteikiate jūs?

Esu sielos žmogus, tad mano paveiksluose yra daugybė mano bei mane supančios aplinkos atspindžių. Visoje kūryboje įprasminu skirtingas nuotaikas bei emocijas: nuo meilės, laimės, pakylėjimo iki liūdesio, nežinios ir praradimo. Mano paveiksluose dažnai akcentuojamos akys, nes būtent jos yra mūsų sielos veidrodžiai, kurie perteikia ir užmezga gilesnį ryšį su žiūrovu. Manau, neretai žmogus tokiuose kūriniuose atranda ir save.

Savo darbuose dažnai vaizduojate ir intymias dviejų žmonių akimirkas, aistrą.

Taip, tai yra mano auksinis raktas, o ši serija gimė iš noro perteikti didžiausią vertybę – tarpusavio ryšį su artimu žmogumi. Šis ryšis perauga į svaiginančius potyrius, kuriuos mes pajuntame būdami kartu su mylimu žmogumi, o jausmai tampa meilės ir atsidavimo vienas kitam simboliu, iš kurio gimsta nauja gyvybė.

Mano klientai myli šios serijos kūrinius, nes jie įprasmina jausmus. Beje, yra sakoma, kad tik stiprus meno kūrinys šokiruoja ar suteikia emociją, todėl nebijau jokių neigiamų komentarų, nes šių darbų prasmė yra gilesnė.

Kada išgryninote mintį apie tai, kad savo hobį galite paversti verslu?

Pirmąjį savo darbą pardaviau pažįstamam draugui ir paveikslo fotografiją patalpinau feisbuko paskyroje. Tada ir prasidėjo užsakymų lavina, kuri parodė man, kad turiu eiti šiuo keliu. Prie viso to, mano menas tapo ir lietuvių muzikos grupių, tokių kaip „Omerta" ir „Pikaso“, muzikinių vaizdo klipų dalimi, kas toliau mane skatino nesustoti. Tuo metu tai buvo pati pradžia, kuri diktavo gana sėkmingą karjeros kelią.

Kadangi menas ir tapyba yra mano fortūna, kuri lydi nuo prigimties, sąmoningai išnaudoju tai, ką sugebu, tad natūraliai tai tampa verslo dalimi. Dažnai yra sakoma, kad jei darysi tai, ką myli, darbas taps nebe darbu. Jauniems žmonėms dažnai sunku atrasti save, todėl aš visada siūlau paklausti savęs, ką geriausiai sugebi, o tada imti ir išgryninti tuos sugebėjimus.

Yra posakis, kad menininko duona – sunkiai uždirbama. Ar ši patarlė pasiteisina ir jums?

Aš esu iš tų moterų, kurios „versis per galvą“ ir visada sieks savo tikslo, o ypatingai mylimoje veikloje. Šią patarlę paneigiu todėl, kad iš to pragyventi tikrai galima, juk kiek nuoširdžiai atsiduodame savo veiklai, tokius rezultatus ir turime.

Šiuo metu savo veiklą perkėlėte į užsienio rinką. Ar Lietuvos jau nebepakanka?

Esu iššūkių žmogus ir noriu pasinerti į platesnius vandenis. Jei savo gimtinėje pavyko pasiekti užsibrėžtų tikslų, kodėl gi nepabandžius ir svetur? Na, ir ne paslaptis, jog užsienio rinka daug platesnė, o menas ten itin vertinamas, tačiau Lietuvą myliu ir ji visada bus mano gimtoji šalis.

Visgi, tapyba išliko jūsų hobis, ar dabar ją traktuojate kaip savo darbą?

Darbu ji tampa tuomet, kai dirbi be atokvėpio. Nors ir pasitaiko tokių mėnesių, galiausiai tai išlieka malonumas, iš kurio aš galiu pragyventi.

Beje, niekada nesustoju ir stengiuosi plėsti savo veiklą. Šį pavasarį pristačiau naują prekinį ženklą „Piu Arte“ (liet. daugiau meno) bei surengiau pristatymo vakarėlį, kurį vainikavo pagrindinė mintis – suburti žmones po darbų į restoraną, kuriame jie galėtų tapyti kartu su manimi. Šis projektas įrodė, kad bendruomeniškumas ir menas yra vienas iš atsipalaidavimo būdų, kada žmonės gali paleisti savo mintis, nuovargį ir išsilieti drobėje. Tikiu, kad ateityje tokio pobūdžio užsiėmimai ir toliau gyvuos.