Tapytoja Karolina Jarmalytė: „Mano kelias į kūrybą dar tik prasideda“

Tačiau Karolina nėra tipinė menininkė. Ji ne tik tapo paveikslus, bet ir piešia ant drabužių, interjero detalių. O naujausia jos aistra – archtektūros tapyba.

^{Vardan savo svajonės metėte darbą. Ar nebaisu buvo ryžtis tokiam žingsniui? Juk menininko kelias nėra itin stabilus. Nėra stabilus ir uždarbis...}

^{Pastarąjį dešimtmetį dirbau rinkodaros/pardavimų srityje, o paskutinį penkmetį DELFI.lt. Ten turėjau tris itin intensyvias pozicijas, nuo projektų bei pardavimų grupės vadovės iki kūrybos ir interaktyvių sprendimų vadovės. Per periodą sukūriau bei įgyvendinau pačių įvairiausių rinkodaros strategijų su įvairiausių profilių užsakovais, todėl patirties bagažo amplitudės įvairovė leido visa tai nesunkiai pritaikyti kuriant savo verslą.}

^{Sprendimas pereiti į kūrybą gimė po truputį, tačiau visada buvo lydimas vidinio lūkesčio atsidurti ten, kur dabar esu. Buvo kelių metų periodas kuomet dieną pečius užguldavo atsakingos pareigos, o vakarais dar mojuodavau ir teptuku. Natūraliai taip nutiko, kad mano kūryba sulaukdavo vis didesnio susidomėjimo. Netrukus supratau, kad artėja dar vienas permainų etapas ir būtent dabar yra mano šansas įgyvendinti savo svajonę. Buvau įsitikinusi, kad patogus gyvenimas mane riboja, taigi atsisakiau visų privilegijų, pastovaus, garantuoto atlyginimo, pareigų, socialinio statuso ir išėjau tapyti. Detalaus plano, kaip ir ką darysiu tada nebuvo, tačiau kryptis buvo aiški. Pradėjau intensyviai tapyti bei vystyti kūrybinius projektus, pati susikūriau internetinę svetainę bei elektroninę parduotuvę, susidėliojau verslo ir marketingo strategijas, prasidėjo įvairios komaloracijos, na, o tada jau nebebuvo laiko galvoti apie baimes.}

^{Kaip jūsų gyvenime atsirado menas? Ar augote kūrybingoje šeimoje?}

^{Iš esmės, menas yra visą gyvenimą trunkantis ryšys, nėra vieno etapo, kai kūryba pasibeldžia į duris. Yra tik tas etapas, kai ji taip stipria veržiasi iš vidaus, kad nebeverta tam priešintis. Kiek tik save pamenu, paišydavau visada, tačiau tai nebuvo rimta. Mokykloje vietoje dailės buvau pasirinkusi teatrą, o universitete nestudijavau. Šeimoje kūrybos proveržių taip pat nebuvo. Taigi, visko išmokau savarankiškai. Gyvename puikiais laikais: jeigu nori ko nors išmokti, pavyzdžių bei informacijos yra daugiau, negu pakanka – viskas prieinama internete vos keliais pelytės spragtelėjimais. Tapyti pabandžiau prieš kokius aštuonerius metus, tačiau tai būdavo reti pažaidimai, o prieš ketverius metus kurti ėmiau gerokai rimčiau, o kur visa tai nuves matysime, mano kelias į kūrybą dar tik prasideda.}

^{Kaip artimieji reagavo į jūsų ryžtą mesti darbą ir pasinerti į kūrybą? Ar nebandė perkalbėti?}

^{Be abejones visiems buvo šokas, tačiau aš visada buvau gan ekstremalių pažiūrų ir retai baiminausi klysti, todėl tai juos labiau intrigavo, nei stebino.}

^{Kas, po šio žingsnio, pasikeitė jūsų gyvenime?}

^{Pasikeitė viskas. Staiga nurimo laikas ir atsirado visiška laisvė veikti. Nebereikėjo bėgti, buvo laiko gyventi ir kurti. Tiesa, atsirado ir naujų, mažiau pažintų atspalvių, tokių kaip verslo kūrimas, tačiau tai suteikė puikią progą tobulėti, pažiūrėti į verslą iš arčiau. Išgyvenau visiškai naują, gražų etapą, kai dariau tik tai, kas prasminga.}

^{Nesate tipinė menininkė. Ne tik tapote paveikslus, bet ir piešiate ant drabužių, interjero detalių, baldų. Kaip kilo tokia mintis?}

^{Manau, kad tai profesinis aidas iš praeities. Nemėgstu monotonijos, todėl kuriu įvairius projektus. Projektai atsiranda natūraliai, gaunu daug pasiūlymų iš įvairių prekės ženklų ar įmonių. Man patinka įkomponuoti meną netikėčiausiuose dalykuose. Šiuo metu esu labai susidomėjusi architektūros tapyba. Tokia net šiek tiek avangardine. Kuomet spontaninis abstrakto kūrinys prasideda, tarkime, ant grindų, nueina per sienas ir lubas, o pakeliui dar apima sutiktą baldą ar interjero detalę.}

^{Ar iš tokios veiklos įmanoma pragyventi?}

^{Viskas įmanoma, jei tik turi idėjų, nebijai darbo ir viską darai su lengvumu bei gera energija. Kol kas tikrai negaliu skųstis, nes turiu užsakymų porai mėnesių į priekį.}

^{Kada pastebėjote, kad tapote žinoma dėl savo kūrybos?}

^{Nelaikau savęs žinoma, tačiau man malonu gauti nuotraukas iš nepažįstamų žmonių, kurie jau atpažįsta mano kūrybos stilių, siunčia mano iliustruotais drabužiais pasipuošusių žmonių nuotraukas, rašo laiškus ar tiesiog prieina pasiklabėti mieste.}

^{Kas jus įkvepia?}

^{Man gražu tai, kas tikra, paprasta, nesuvaidinta ir talpu. Kasdieniai maži dalykai: pievoje žaidžiantys šunys, lange rečitalį šokantis lietus, šurmuliuojanti draugų kompanija, gatvėje apsikabinę įsimylėjėliai, jūra, laužas ar vėjo nešamo maišelio šokis. Iš esmės – gyvenimas. Kūrybinio įkvėpimo sąmoningai neieškau, esu reikli sau, tikiu darbu. Kad galėtum kurti, turi atsiverti, tai ne visada lengva. Tačiau žmonių palaikymas padeda, o atlikti darbai įkvepia naujiems projektams.}

^{Kokiai auditorijai skirtas jūsų menas. Kas yra tas žmogus, kuriam kuriate?}

^{Mano tapyba labai ekspresyvi, spalvinga. Dominuoja žmogus, bet ne lytis, taip pat visos asmenybės spalvos bei patys įvairiausi jausmai. Turiu pačio įvairiausio profilio klientų. Ypatingai džiaugiuosi, kad ryškių spalvų nebijo ir senjorai. Savo kūryba siekiu žiūrovą padrąsinti gyventi ryžtingiau, siekti svajonių, o ne tobulybės, būti ryškiam, tikram bei nesuvaidintam.}

^{Menas neturi amžiaus, formos ar kanonų. Jis yra mūsų pačių gylis, tiek jį suvokiant, tiek kuriant. Jis mus išjudina, maitina sielą ir skatina svajoti. Manau, kad itin svarbu savo gyvenime rasti jam vietos. Nesvarbu kas tai būtų – tapyba, muzika, plastilinas, rašymas ar kas kita. Būna tokių meno šedevrų, kad atsistoji, žiūri į paveikslą ir nori verkti. Būna tokių dainų, šokių ar knygų, kurios paliečia ten, kur nepasiekia rankos. Tai ir yra menas, tokia jo prasmė. Išjudinti ir išnešti į paviršių pačių mūsų gylį. Svarbiausia – ne meno forma, o ką norima pasakyti, kokia žinutė ir energija iš to sklinda.}