Tapytojas Marius Kavolis: „Abstraktus paveikslas skatina patį žmogų kurti – lavinti vaizduotę“

Mariau, kaip save pristatytumėte, kas jus įkvepia? Kuo dar domitės, be meno?

Esu menininkas (šypsosi). Daugiausia ir domiuosi šiuolaikiniu menu. Instagrame seku visas galerijas, apskritai kasdien seku meno situaciją, modernaus meno aukcionus.

Žodžiu, jaučiate rinkos pulsą. Jūsų paties braižas – išraiškingas, atpažįstamas. Kaip tokį atradote? Ir kada tai nutiko, jūs dar jaunas esate, o tiek darbų sukūrėte.

Aš jaunas?

Na, taip. Čia turbūt požiūrio klausimas?

Jeigu parašysite, kad jaunas, tai labai džiugu (juokiasi). Paišiau ir tapiau nuo mažų dienų – mama prikaupusi daug mano piešinių. Teptuką ar flomasterį į rankas paėmiau būdamas metų ar dvejų. Tie paveiksliukai įdomūs, gali suprasti, kas ten nupiešta. Neįsivaizduoju, kodėl tai dariau, nes mano brolis, kuriam dabar septyniolika, tokių paveiksliukų neturi! Nebent vienas kitas priverstinai močiutei nupieštas atvirukas jo buvo (šypsosi). Todėl iki dabar dažnai pagalvoju, kaip aš susiejau savo gyvenimą su menu. Kažkada svarsčiau, gal viską reikia mesti. Paskui susimąsčiau, kad ne kiekvienas daro tai – mes galime diskuoti, gerai ar blogai daro, kokybiškai ar nekokybiškai, įdomu tai ar neįdomu, bet faktas tas, kad to nedaro kiti. Vadinasi, toje srityje turiu gyslelę. Ir neįsivaizduoju, kad kažką kito galėčiau gyvenime daryti.

Ši technika nėra nauja, bet aš asmeniškai į kiekvieną paveikslą įlieju savo kūrybos, dvasios ir energijos. Savo paveiksluose aš matau sielą.

O braižą atradau paprastai – keletą metų po studijų nieko nedariau, paskui pradėjau po truputį tapyti ir galvoti, kokio paveikslo norėčiau. Mane kažkada labai sužavėjo Marko Rothko paveikslas – 2005 m. jis aukcione buvo parduotas už milžinišką sumą (22,4 mln. dolerių, aut. past.). Tuomet pamačiau Jacksono Pollocko darbą, irgi parduotą aukcione. Pamąsčiau, kad norėčiau tokio paveikslo. Galiausiai pagalvojau, kad abstraktūs menai interjere labai tinka. Pradėjau tapyti ir dabar to pasekmė – daugybė mano paveikslų, išsibarsčiusių po pasaulį. Ši technika nėra nauja, bet aš asmeniškai į kiekvieną paveikslą įlieju savo kūrybos, dvasios ir energijos. Savo paveiksluose aš matau sielą.

Ar bandėte nagrinėti, ką atvaizduojate savo paveiksluose? Abstraktaus meno reikšmė priklauso nuo individualaus vertinimo. Aš, pavyzdžiui, juose matau ratą, spalvų pliūpsnį, netgi spalvų šoką, energiją.

Yra spalvų šokas, yra taškiukų serijos, bet yra ir blankesnių, interjerinių, darbų – vaizdas tarsi per rūką, per dūmus. Tai galima įsivaizduoti kaip kosmosą, žvaigždžių ar meteorų lietų.

Mano manymu, abstraktus paveikslas neatsibosta. Tarkime, yra peizažo paveikslas, kuris visąlaik namie būna. Žmogus žvelgia į tą peizažą, gražu gražu gražu, ir galiausiai pasidaro nuobodu. O į abstraktų paveikslą žvelgdamas kiekvienąkart vis kažką kito gali įžiūrėti. Svečiai atėję irgi savaip tą kūrinį vertina. Esu girdėjęs, kad neva abstraktus piešinys niekur neveda. Bet juk jis veda tave patį, kaip žmogų, kurti. Tu lavini vaizduotę nagrinėdamas abstrakciją, gali įžvelgti naują spalvą ar naują piešinį.

O kaip jūsų darbai atsidūrė Ispanijoje – jie dabar eksponuojami kartu su Salvadoro Dali kūryba?

Mano darbai dažnokai keliauja po pasaulio muziejus, galerijas. Dabartinė paroda Lloret de Mar mieste, nedidelėje galerijoje, buvo ilgai planuota, ji bus eksponuojama ir vasarą. Ji taip pat buvo eksponuojama ir Modernaus meno centre Baku. Ispanijos parodoje mano paveikslams teko būti šalia S. Dali statulėlių. Smagu, kad mano kūrybą „pasitiko“ šio kūrėjo darbai. Toje galerijoje yra ir kitų garsių tapytojų darbų – ir Amedeo Modigliani, ir Marco Chagallo. O prieš Kalėdas buvo labai didelė mano darbų paroda Maskvoje.

Kokie tolimesni jūsų, kaip menininko, planai? Tikiu, kad galvoje visokių idėjų verda?

Planų daug, bet kai prisiplanuoji, Dievas pasijuokia. Kartais reikia žiūrėti, kokios yra realios galimybės, nes mano, kaip menininko, fantazija labai laki. Jeigu per daug prisifantazuoji, kartais labai nusivili, kad nepavyksta. Įdomu būtų Palangoj padaryti parodą – aš čia gyvenu, o parodos nepadarau. Žodžiu, paveikslų yra, kūryba tęsiasi.

Paklausiu tiesmukai. Yra mitų ir nemitų apie menininkus, apie tai, kad jiems sunku išgyventi. Ar jūs, kaip lietuvis tapytojas, galite pragyventi ir gerai gyventi iš meno?

Visaip būna. Lietuvos rinka yra labai maža. Galbūt situacija pagerės po kokių dvidešimties metų – neįsivaizduoju. Nes žmonėms čia ne menas galvoje, kaip suprantu.

O gal galvoje tas menas, tik kiti prioritetai yra pirmesni?

Taip, paveikslą pasikabinęs tuščiu skrandžiu laimingas nebūsi. O paveikslų kainos apskritai Lietuvoje – jau nekalbu apie užsienio menininkus – yra nemažos. Ir tai suprantama – net jeigu atmesime meninę vertę ar dailininko reitingą, pati kokybiško kūrinio savikaina yra didžiulė. Plius paveikslas keliauja po pasaulines parodas – juk visa tai kainuoja.

Taigi Lietuvoje nėra to didelio meno kūrinių pirkimo. Nežinau, gal užsienyje menininkams yra kokios nors didesnės lengvatos ar daugiau fondų. Kiek aš pažįstu užsieniečių šiuolaikinių menininkų, neatrodo, kad jie yra menininkai. Nes jie tikrai neskursta (šypsosi). Gal čia posovietinis supratimas, kad menininkas turi skursti.

Skursti, būti atsiskyrėlis, nesuprastas...

Galime pažiūrėti paprastai: koks A. Modigliani ir mirė skurde, P. Picasso tikrai skurde nemirė, S. Dali irgi skurde nemirė, kaip ir P. A. Renoir’as. V. van Goghas mirė skursdamas. Na va, tai ir nežinom, kaip kuriam pasiseks, ir gal taip ir turi būti?..

O kuo galime pabaigai pasidžiaugti?..

Man, kaip menininkui, svarbus įvykis, kad mano paveikslas dabar atsirado Barselonos aukcione „Lamas Bolano“. Tai reiškia, kad man yra atsivėrusi rinka ir esu žinomas. Jeigu jau patenki į meno aukcionus, tai parodo, kad menininkas tapo įdomus investuotojams ir tikimasi jo darbų kainų kilimo. Šis meno aukcionas gyvuoja nuo 1958 metų. Jame mano paveikslas atsidūrė tarp meno pasaulyje gerai žinomų tapytojų.