Tarptautinės bučinių dienos proga – įdomiausi faktai apie bučinius

• Tyrėjai išsiaiškino, kad vieno prancūziško bučinio metu yra perduodama beveik 80 milijonų bakterijų, o poros, kurios per dieną bučiuojasi 9 kartus ar daugiau, turi tas pačias burnos bakterijas, rašo iflscience.com. Naujausio tyrimo rezultatai buvo skelbiami „Microbiome“ žurnale.
• Jei kada išgirsite kalbant apie filematologiją, nesutrikite – tai mokslas, tyrinėjantis bučinius, jų prigimtį, ir apskritai, viską, kas susiję su šiuo malonumu.

Taip pat skaitykite:Tai užtruks 5 minutes: kaip savo mylimąją padaryti laimingą

• Kad ir kaip būtų gaila, sendami vis mažiau laiko skiriame bučiniams. Pasirodo, jauni žmonės bučiuojasi vidutiniškai apie 12 kartų per dieną, na, o sutuoktiniai, nugyvenę ilgus metus kartu, apsiriboja vos keliais bučiniais per parą.
• Bučiuojantis net 2/3 žmonių galvą pasuka į dešinę.
• Pasaulio rekordas priklauso bučiuokliams Ekkachai Tiranaratui ir Laksanai Tiranarat iš Tailando. Jų bučinys tęsėsi 58 valandas, 35 minutes ir 58 sekundes.

Taip pat skaitykite: Įdomu žinoti: kodėl iš tikrųjų bučiuojamės

• Bučiniai suteikia ne tik laimės, bet ir sveikatos. Teigiama, kad bučiuojantis sudeginamos 26 kalorijos, o procese dalyvauja 146 raumenys – iš jų net 34 veido.
• Vyrai, kurie bučiuoja savo žmonas kiekvieną rytą, gyvena net 5 metais ilgiau nei tie, kurie to nedaro. 
• Negalvokite, kad šis malonumas skirtas tik žmonėms – bučiuojasi ir gyvūnai: šunys, arkliai, beždžionės, netgi kai kurios žuvytės. Na, o šimpanzės bučinių technika labai primena mūsų - žmonių.
• Vokietijoje pasiektas dar įdomesnis rekordas. 2011 metų spalio 8-ąją Nikolay Linderio bučinys po vandeniu besidalinant oru iš burnos į burną su žmona truko net 12 minučių ir 19 sekundžių.

• Jeigu tikėtume antropologais, bučiniai yra skirtingi, pavyzdžiui, tam tikrose Afrikos gentyse yra bučiuojama žemė po vadovo kojomis, o kai kuriose Europos vietose ilgai nebuvo toleruojami bučiniai tarp vyrų. Pasisveikindami ir sveikindami dažnai bučiuojame į abu skruostus, o eskimai ir egiptiečiai trinasi nosimis, todėl pastarasis bučinių būdas taip ir vadinamas – „eskimų bučinys“.

Taip pat skaitykite: Kitoks modelių pasaulis: šlovė čia tenka tik atskiroms kūno dalims

• 336 valandos arba dvi savaitės – tiek laiko savo gyvenime vidutiniškai bučiuojasi žmogus.
• Bučiniai naudingi dantims. Bučiuojantis išskiriamos biologinės ir cheminės medžiagos burnoje padeda išvengti ėduonies. Svarbu nepamiršti ir burnos gaivumo.
• Seniausias iš žinomų bučinio aprašymų yra indiškas tekstas, datuojamas maždaug 1500 m. pr. Kr. Tai jokiu būdu neįrodo, kad šį įdomų meną išrado indai. Tiesiog jie apie bučinius parašė ir kaip tik jų tekstai išliko.
• Šalininkai teorijos, teigiančios, kad bučinys yra išmoktas dalykas, spėja, esą Europa su juo susipažino padedama graikų tautybės kareivių iš Aleksandro Didžiojo armijos. Įsiveržę į Indiją, šie turėjo progos pasmaguriauti ugningų tos tolimos šalies moterų bučinių.
• Beje, Graikijoje buvo minimos dioklėjos – šventė skirta pagerbti Diokliui Atėniečiui, kuris žuvo per mūšį savo skydu uždengęs mylimąjį. Šventės metu būdavo rengiamas bučiavimosi konkursas (žinoma, tarp vaikinų): teisėjas vertindavo dalyvių mokėjimą bučiuotis, o nugalėtojas būdavo vainikuojamas laurų vainiku.

Taip pat skaitykite: Koks laikas tinkamiausias meilės žaidimams?

• Senovės romėnai gana greitai sumetė, kad bučinys gali būti infekcijos šaltinis. I a. Cezaris Tiberijus išleido įsakymą, draudžiantį bučiuotis, mat valdovą baugino tarp Romos kilmingųjų sparčiai plitęs pūlingas plauko maišelio uždegimas.
• Kiek vėliau gyvenęs satyrikas Marius Valerijus Marcialis su pasidygėjimu aprašė savo patirtį bučiuojant lūpas ir veidus, dažnai purvinus, spuoguotus ir randuotus. Paisydami artimųjų pojūčių, prieš apdovanodami juos bučiniu, romėnai kvėpinosi burnas mira.
• Akivaizdu, kad bent pastaruosius tūkstantį metų žmonės noriai bučiuojasi, ir žmogaus organizmas yra išsiugdęs atsparumą „svetimų lūpų invazijai“. Indų sukurtoji „Kamasutra“ pateikia tris šimtus bučinių rūšių, o veikalas parašytas VI amžiuje.

Taip pat skaitykite: Misija įmanoma: 12 metų be sekso

• Mūsų kultūrai įprasta, kad motina bučiuoja savo vaiką, brolis – seserį, prispausdami lūpas prie skruosto pasisveikina bičiuliai. Tačiau tikrasis bučinys skirtas meilužiams.
• Bučiuojamės švelniai, o pagauti geismo – godžiai, šiurkščiai. Ir kaip tik ši bučiavimosi ypatybė pakiša mintį, kad tai ne tik rafinuotas menas, bet ir įgimtas impulsas. Prisimename jį iškart, kai sutinkame tą, kurį galime mylėti, su kuriuo nedvejodami pasidalysime savo gyvenimą – bakterijas, malonumus, jausmus...

• Lūpose yra 100 kartų daugiau nervų galūnėlių, stimuliuojančių seksualinį potraukį, nei rankų pirštų galiukuose. Štai kodėl bučiniai prieš, sekso metu ir po jo turi tokį stebuklingą poveikį.
• 40 proc. vyrų tikina, kad aistringi prancūziški bučiniai greičiausiai nuteikia mylėtis. Tokio bučinio metu iš burnos į burną patenka 60 mg seilių ir 80 milijonų bakterijų, kurių 95 proc. yra visiškai nekenksmingos. Kiekvieno žmogaus seilėse yra enzimų ir antikūnų, kurie gali pasipriešinti bet kokiai infekcijai.
• Tie, kurie dažnai bučiuojasi, rečiau skundžiasi skrandžio ir kasos ligomis. Bučiniai gali nuslopinti pilvo skausmus, nes stimuliuoja endorfinų išsiskyrimą.

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Sukūriau šeimą, bet pirmoji meilė išliks vienintelė mano gyvenime“

• Vyrai du kartus dažniau nei moterys gali toleruoti nemokšiškai besibučiuojančias partneres, jei nori su jomis pasimylėti. Moterims kur kas svarbiau, ar vyras gerai bučiuojasi, ar ne.
• Aistringi bučiniai kelia kraujo spaudimą, priverčia greičiau plakti širdį, o tai sukelia dar didesnį jaudulį.
• Viduramžiais žmonės pasirašydavo sutartis X ženklu, paskui pabučiuodavo popieriaus lapą – taip demonstruodavo savo sąžiningumą.