Tarpukario apartamentų restauratoriai Karolis ir Petras įsileido „Černobylio“ kūrėjus: „Sunku patikėti, kad prie to prisidėjome“

Karolis Banys ir Petras Gaidamavičius praėjusiais metais įsileido serialo kūrybinę komandą į Kaune stūksantį 1928 m. „art deco“ stiliaus butą. Šis paliko neišdildomą įspūdį vienam populiariausių šių laikų televizijos, muzikinių klipų ir reklamų režisieriui Johanui Renckui ir jis sužavėjo šis butas, kuris priminė jo paties namus New York’e.

Papasakokite, kaip HBO „Černobylio“ serialo kūrėjai atrado jūsų butą? Ar iš karto sutikote užleisti erdvę filmavimui, ar turėjote abejonių?

Tai labai linksma istorija. Vieną sekmadienio sulaukėme skambučio, kuriuo buvo prašoma pirmadienio rytą aprodyti mūsų restauruojamą tarpukario apartamentą esantį Gedimino gatvėje. Atsisakėme, nes tuo metu vyko intensyvūs restauravimo darbai ir buvo netinkamas lankymui metas.

Praėjus pusvalandžiui – antras skambutis ir atkaklesnis prašymas „įsileisti“ su patikinimu, kad atvyksta užsienio režisierius su komanda, kuriems pastoliai ir dulkės nė motais. Sutarėme dėl apsilankymo, neturėdami jokių vilčių.

Susitikimui nesiruošėme, nes nežinojome nei su kuo susitinkame, nei kokie jų planai ir galimybės. Nustebome sutikę 15-20 žmonių, tačiau aprodėme erdves, pasidalinome savo restauravimo tikslais ir namo istorija. Režisieriui paklausus ar galėtų komanda atlikti savo remontą - atsisakėme, nes jame jau buvo atlikta nemažai restauravimo darbų, baigta medinės dalies restauracija, atkuriamos autentiškos 1929 m. „Art Deco“ sienų juostos.

Visgi, tuo susitikimas nesibaigė. Režisieriui pasiteiravus galbūt turime dar ką parodyti, dvejojome, tačiau nusprendėme leisti žvilgtelėti į neseniai įsigytus 1928-ųjų apartamentus, esančius Vytauto pr. 58. Režisieriui Johanui Renckui iškart patiko ekspresyvus šių apartamentų fasadas, o įėjus į butą daug kartų girdėjome žodį „vau“. Bute esantys autentiški „Art Deco“ elementai, nepaisant jų tuometinės būklės, sužavėjo režisierių ir, pasak jo, priminė jo namus Niujorke.

Tik grįždami iš susitikimo, susiradome informacijos su kuo bendravome. Gerai, kad to nežinojome, nes tikriausiai nebūtume bendravę taip familiariai (juokiasi).

Kiek laiko užtruko serialo scenų filmavimas bute? Kokio dydžio buvo filmavimo komanda?

 Įskaitant derybų trukmę ir sutarčių derinimą, viskas truko apie tris mėnesius. Maždaug 20 dailininkų ir dekoratorių per mėnesį sukūrė tikrą vėlyvojo sovietmečio interjerą. Pats filmavimas truko keturias dienas ir tuo metu dirbo apie 180 žmonių. Erdvės aplink namą tiesiog dūzgė nuo neregėto žmonių skaičiaus: kieme tilpo dešimtys sunkvežimių, parkelyje prie namo išdygo palapinių miestelis, valgykla, poilsiavietė. Kiti kaimynų butai buvo naudojami įrangos laikymui, grimo atlikimui bei aktorių poilsiui.

O kaip jūs patys vertinate visą pasaulį pavergusį ir sukrėtusį serialą? Koks jausmas apėmė jį žiūrint ir matant pažįstamas vietas?

Sunku patikėti, kad prie to prisidėjome, kad galėjome dalyvauti procese ir bendrauti su talentingiausiais savo srities specialistais pasaulyje. Tai puiki galimybė įgyti naujų patirčių srityje, kurioje iki šiol buvome tik žiūrovai. Šis procesas turėjo teigiamą naudą visai namo bendruomenei, nes vienu ar kitu atveju visi namo gyventojai buvo įtraukti ir filmavimas tapo mūsų kolektyvine patirtimi, bendru nuotykiu, suveikė kaip „team building’as“. Galbūt dėl šios priežasties pagaliau radome vieningą sutarimą restauruoti namo fasadus.

Matyti asmeniškai pažįstamas vietas viename iš populiariausių serialų pasaulyje yra naujas potyris kiekvienam žmogui. Tai tam tikras psichologinis realybės suvokimo lūžis.

Ar teko bendrauti su scenarijų „Černobyliui“ sukūrusiu Craigu Mazinu, režisieriumi Johanu Rencku ar Jaredu Harris, vaidinusiu Valerijų Legasovą, „gyvenusį“ jūsų bute?

Su Johanu Rencku turėjome dar keletą susitikimų po pirmojo jo apsilankymo mūsų apartamentuose. Kiek daugiau laiko praleidome dirbdami su kūrybos direktoriumi Luke Hull, kurio užduotis buvo sukurti V. Legasovo buto interjerą.

Nors ir turėdami galimybę lankytis lokacijoje, stengėmės netrukdyti komandai atlikti savo darbus. Patį filmavimą stebėjome tik iš toli, kad neblaškytume sunkiai dirbančių aktorių. Iš filmavimo komandos girdėjome atsiliepimus, kad aktoriams Jaredui Harris ir Emily Watson labai patiko šis butas.

Ar jūs ir jūsų butas sulaukėte didesnio žmonių susidomėjimo po serialo pasirodymo?

Žinoma. Tai labai įdomi tema daugeliui žmonių. Bute planuojami turai, kuriuos organizuoja „Kaunas In“/Kauno turizmo informacijos centras.

Jeigu pasitaikytų daugiau progų dirbti su filmų, serialų, dokumentikų kūrėjais – ar sutiktumėte?

Juokaujame, kad mūsų pirmosios patirtys prasidėjo su geriausiais, taip norėtume ir tęsti (šypsosi).Šiuo metu deramės su įspūdingo istorinio filmo komanda iš užsienio, tačiau kol kas negalime atskleisti, koks tai filmas.

Mūsų asmeninis pomėgis – tarpukario architektūros puoselėjimas ir ten gyvenusių žmonių istorijų prikėlimas - kaip ir filmų kūrimas ar knygų rašymas yra apie tą patį: apie galimybę pasidalinti žmogaus istorija, gyvenimu ir patirtimi, todėl norėtume sakyti, kad visuomet būsime atviri tokiems projektams.

Prisijungėte prie „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ projekto ambasadorių. Ką jums tai reiškia?

Pelnytas Europos kultūros sostinės titulas - paskata gyventi bei kurti Kaune. Šis miestas yra fantastiška vieta, turinti daugybę istorinių ir kultūrinių sluoksnių, kuriuos sukūrė patys įvairiausi žmonės: lietuviai, žydai, vokiečiai, rusai, lenkai, totoriai. Turime itin retą galimybę pristatyti save margame Europos kontekste ir kitų europiečių akyse dar labiau išsigryninti, kas mes esame. Šis kolektyvinis apmąstymo procesas, kurį dabar išgyvename Kaune yra tikriausiai vienas prasmingiausių laikotarpių.

Kokių lūkesčių turite ambasadorystei projekte? Kokį savo indėlį matote „Kaunas 2022“?

Kaune yra daugybė įdomių gyvenimų ir vertingų istorijų, įspūdingų tarpukario interjerų, kurie ilgą laiką buvo ir vis dar yra nematomi visuomenei. Savo pavyzdžiu norime paskatinti kitus atverti savo architektūros perlus ir gyvenimo istorijas – vieno žmogaus patirčių gyvenime nepakanka norint priimti gerus sprendimus, todėl dalinimasis ir atvirumas turi didelę kolektyvinę naudą. Tai mūsų lūkestis.

Mūsų indėlis į „Kaunas 2022“ susideda iš trijų dalių. Pirma, stengiamės puoselėti tarpukario modernizmo architektūrą ir per tai prikelti pamirštus ar nežinomus šių namų buvusių gyventojų gyvenimus ir patirtis, kurie dėl įvairių priežasčių negalėjo padaryti to patys. Antra, per architektūrą siekiame skatinti domėjimąsi primiršta Kauno žydų kultūra bei žmonių gyvenimais, kurie stipriai prisidėjo prie bendros Kauno miesto kultūros ir augimo. Jaučiame pareigą prikelti dar praėjusiame amžiuje gausios ir reikšmingos Kauno bendruomenės žmonių istorijas.Ir trečia, patys būdami LGBTQ bendruomenės nariai, jaučiame pareigą diskutuoti apie miesto identitetą kuriame yra vietos visiems ir kiekvienam, nes įvairovė yra miesto ir šalies stiprybė, o pagarba žmogui – didžiausia vertybė.