„Tartiufo“ sėkmė Avinjono festivalyje

Liepos 17–21 dienomis Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis – Molière‘o „Tartiufas“ – penkis kartus buvo suvaidintas garsiojo tarptautinio Avinjono festivalio pagrindinėje programoje ir susilaukė stulbinamos sėkmės.

Lietuvos teatras Avinjono festivalio žiūrovams tampa vis labiau žinomas. 2016-aisiais čia lankėsi Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis – Thomo Bernhardo „Didvyrių aikštė“, kurį režisavo Krystianas Lupa, o Oskaras Koršunovas šiame festivalyje dalyvauja jau septintą kartą.

Liepos 17 d. Celestinų bažnyčioje buvo rodomos nepriklausomos prancūzų audiovizualinės kompanijos „La Compagnie des Indes“ Avinjone filmuotos Koršunovo spektaklių „Meistras ir Margarita“ (2000), „Hôtel Europa“ (2000), „Ugnies veidas“ (2001), „Romeo ir Džiuljeta“ (2003) ištraukos.

Pirmojo vaidinimo išvakarėse režisierius Oskaras Koršunovas sukvietė aktorius į Avinjono ir Vokliūzo departamento universiteto parką, ir ruošėsi susitikimui su festivalio publika: „Kol nepabūni šiame mieste, nesupranti, ką personažai turi veikti krūmuose. Štai dabar mes sėdime parke ir girdime cikadų svirpimą, girdime tai, kaip jos santykiauja. Taip turi ir personažai elgtis, nardydami tarp scenovaizdžio krūmų.“

Prieš pirmąjį pasirodymą „Opera Confluence“ scenoje nuo ankstaus ryto režisierius, vaikščiodamas po Versalio sodus primenančią Vytauto Narbuto scenografiją, tikrino numanomas aplinkybes, kuriose naujai suskambėtų aktorių specialiai Avinjonui surepetuoti prancūziški intarpai.

Besidžiaugdamas prancūzų futbolo pergale, Oskaras Koršunovas iškart į ją sureagavo, ir avinjoniškoje „Tartiufo“ premjeroje žiūrovai jau turėjo galimybę matyti Giedriaus Savicko – naujojo prancūzų politiko, žingsnius per jausmų pritvinkusį miestą, kuriame pergalę šventė net ir tie, kurie nieko nesupranta apie futbolą.

Vilnietiškame „Tartiufe“ „suvesdamas sąskaitas“ su Lietuvos politikais, Avinjone režisierius asociacijų tiltus nutiesė į pagrindinius Prancūzijos įvykius. Iš pradžių atrodė, kad tai gali būti pavojinga, nes „politika“ galėjo nustelbti aktorių išradingumą, bet atsitiko taip, kad trupę ši režisieriaus išmonė dar labiau mobilizavo, ir scenoje jie triumfavo nuo pradžios iki pabaigos.

Būtent Molière‘o gimtinėje įvyko tai, apie ką gali svajoti kiekvienas teatrą išpažįstantis menininkas: spektaklį tikram gyvenimui prikėlė atviri žiūrovai, sugebantys reaguoti ir įvertinti kiekvieną aktoriaus čia pat gimstantį atradimą. Visi penki spektakliai buvo savaip skirtingi. Nors „Tartiufas“ – sudėtingas spektaklis, ypač technine prasme, aktoriai jame palikti dievais. Jie išradingai vaidindami ne tik suformuoja savo individulius egzistencijos laukus, bet tvirtoje režisūrinėje konstrukcijoje leidžia sau improvizuoti, kiekvieną spektaklį apdovanodami netikėtais atradimais. Avinjone kai kada prie to prisidėjo prancūzų kalba vaidinami intarpai ar paskiros frazės, kai kada – „išėjimai“ iš vaidmenų. Tą aktorių sceninę meistrystę puikiai įvertino publika. Tarytum atsidėkodami už gyvą reakciją, aktoriai tiesiog triumfavo, stebino improvizacijų galia.

Kai žavioji Nelės Savičenko Ponia Pernel, paleidusi keletą šūvių, prancūziškai ir angliškai pasiskundusi, kad nėra didelių vaidmenų vyresnio amžiaus aktorėms, ir pažadėjusi sugrįžti spektaklio pabaigoje, dingo užkulisiuose, o į sceną įliuoksėjęs Kęstučio Cicėno Damisas sušuko „Kas čia daros?“, 900 žiūrovų talpinanti „Opera Confluence“ salė vienu balsu vieningai suošė. Nuo tos minutės tapo aišku, kad Lietuvos nacionalinio dramos teatro ir Oskaro Koršunovo „Tartiufas“ Avinjono festivalio žiūrovus „pagavo“ ir nebus nušvilptas ar palydėtas šaukiant „buuuu....“, kaip nutinka šio festivalio abejotinos kokybės spektakliams.

Pirmąjį „Tartiufo“ pasirodymą stebėjo Avinjono festivalio meno vadovas Olivier Py, po spektaklio režisieriui ranką nuoširdžiai spaudė teatralai, tarp kurių buvo ir Lietuvos žiūrovams pažįstamas „Remote Vilnius“ režisierius Stefanas Kaegi, garsi prancūzų aktorė Dominique Frot, Vilniuje vaidinusi spektaklį pagal Algirdo Juliaus Greimo tekstus. Ji ir po poros dienų, sutikta spektaklyje „Tolima šalis“, žavėjosi „Tartiufo“ aktoriais.

* * *

Vaidinimams įpusėjus, apie augančią „Tartiufo“ energetiką mintimis dalinosi aktoriai.

Giedrius Savickas (Tartiufas): „Visą laiką malonu grįžti į gimtinę – šį kartą taip, į Molière’o gimtinę. Visą laiką galvojome, ar mes neužstrigsime tame labirinte. Bet tikrai neužstrigome. Publika „pagavo“ temą, puikiai priima spektaklį. Kiekvieną dieną vis geriau. Šiuo spektakliu mes švenčiame Avinjono festivalį!“

Salvijus Trepulis (Orgonas): „Man atrodo, kad čia, Avinjone, ir įvyko tas spektaklis. Nemažai buvo dirbta ryškinant temas, veikėjų motyvacijas, jų santykį į tam tikras problemas... Manau, spektaklis kaskart tampa vis gilesnis.“

Toma Vaškevičiūtė (Elmira): „Avinjono publika puikiai žino pjesę, jie ypatingai domisi mūsų interpretacija, lietuviška versija. Spektaklį priėmė labai gerai, mane kaip moterį ir kaip personažą – taip pat. Kaip norėjau, kad priimtų, taip ir priėmė: ir ne vienplaniškai, ir labai šiltai.“

Rasa Samuolytė (Dorina): „Čia viskas susiliejo: ir spektaklį priėmė gerai, ir festivalis geras. Dėl to apėmęs pilnatvės jausmas, nors įtampos ir nežinojimo buvo.“

* * *

Dar nepasibaigus spektakliams, vos po dviejų „Tartiufų“, pagrindiniuose šalies laikraščiuose pasirodė recenzijos, įrodančios „Tartiufo“ triumfą.

Marie-José Sirach, laikraščio „L'Humanité“ kultūros rubrikos vadovė, rašanti politikos, teatro, kino klausimais, savo recenzijoje „Avinjonas. Oskaras Koršunovas iš arti šauna į visus tartiufus“ rašė: „Lietuvių režisierius su įkarščiu ir pasimėgavimu senoje galynėjasi su sprogstančia Molière‘o pjese. <...> Koršunovas galvoja apie buvusio Rytų bloko valstybių vadovus (jis žino, apie ką kalba, jis su tuo užaugo), apie jų atsivertimus ir apie jų įpėdinius. O mes galvojame apie mūsiškius, apie paskutinįjį, tą, kuris dedasi Jupiteriu ir vyriškai apsikabina futbolininkus, juos bučiuodamas į kaktą.

Jis ne vienintelis. Jupiterių, kaip ir tartiufų, pilna visur, visose šeimos, įmonės, valstybės, Kultūros ministerijose ir net Avinjojo gatvėse. <...> Lietuvių režisierius kala geležį kol karšta ir iškart žeria klausimus apie galią, valdžios užgrobimą ir melą. <...> Niekas neprasprūsta pro Koršunovo akis, jis labai greitai kuria Tartiufą, linksminasi siųsdamas replikas žiūrovams, labai profesionaliai jungdamas visus mūsų šiuolaikinėms visuomenėms būdingus bruožus, palikdamas nuošalyje religinį klausimą tam, kad daugiausia dėmesio skirtų politinei kritikai. <...> Jokios laimingos pabaigos, jokios netikėtos atomazgos, grąžinančios Orgonui jo turtus.

Žiauri konstanta, karti konstanta, kur dominuoja liberali ideologija: Orgono šeima liks gatvėje. Tai kelia žiaurų ir gąsdinantį juoką. Tartiufams šypsosi sėkmė. Jie valdo pasaulį kaip startuolį, ir veikia abejingai. Šiandien tartiufai necenzūruojami. Cenzūra klastinga – ji virsta autocenzūra. Ir tai atskleidžia visą mūsų bejėgiškumą...“ (https://www.humanite.fr/avignon-korsunovas-tire-bout-portant-sur-tous-les-tartuffe-658245)

Teatro kritikė Armelle Héliot, 2006-aisiais pelniusi Garbės legiono kavalierės titulą, pagrindiniame šalies dienraštyje „Le Figaro“ paskelbtame straipsnyje „Avinjono festivalis. Oskaras Koršunovas: „Tartiufas“ labirinte“ didelį dėmesį skyrė ne tik režisieriaus, bei ir aktorių darbams: „Koršunovui patinka pokštai ir commedia dell‘arte. Jis ištikimas Molière‘ui ir jo kūriniui, tačiau taip pat naudoja išradingus sprendimus, o jo energingi aktoriai vaidina negailėdami jėgų, tačiau tam neaukoja savo personažų jausmų subtilumo. Vilkėdami šiuolaikiniais drabužiais, jie yra tikslus dabarties veidrodis.

Triumfo sulaukia Nelės Savičenko Madam Pernel, kreipdamasi į žiūrovus su atsako sulaukiančia ironija. Elmira, Orgono žmona – Toma Vaškevičiūtė nesiliauja klapsėjusi akimis, ypač scenoje, kurioje tenka apgauti veidmainį savo vyro akivaizdoje. Salvijus Trepulis – melancholiškas namų šeimininkas, kuris visą savo turtą, netgi dukrą, pasiruošęs atiduoti, apakintas pražūtingos Tartiufo įtaigos, o Rasos Samuolytės Dorina – geraširdė tarnaitė, kovojanti, kad šioje šeimoje būtų išsaugoti sveiko proto likučiai. <...> daugumą žiūrovų sužavėjo trupės vitališka jėga ir galinga ironija“.

„Lietuvių „Tartiufas“ drebina Avinjoną juoku“ – portale www.lesinrocks.com skelbė Patrickas Sourdas ir tęsė: „Oskaras Koršunovas derina Molière’ą su nūdiena ir mums pristato politinį hepeningą su karčia ironija. <…> Visus ragindamas likti budriais, jis perkelia Tartiufą į šiandieną, kad sukurtų politinį manifestą, remdamasis populiariojo teatro priemonėmis, kurios padeda išgirsti jo siunčiamą kritišką žinią“.

„Oskaro Koršunovo „Tartiufo“ triumfas“ – tai Béatrice Bouniol straipsnio portale www.la-croix.com antraštė. Ji tvirtina: „Pašėlusiu rimu lietuvių režisierius atkuria Molière’o kūrinį, kuris 1664-aisiais sukėlė skandalą. Jis demaskuoja mūsų laikų apsimetėlius, kurie puoselėja narcisizmą ir populizmą. Sprogimas. Šis žodis ne per stiprus apibūdinti Oskaro Koršunovo ir jo stulbinančių aktorių „Tartiufą“. Žinoma, kaip ir jo tolimas pirmtakas, jis neišvengs prieštaringų vertinimų. <…> Režisierius siūlo mums fizinį teatrą, kuris vargina ir džiugina tuo pat metu“.

* * *

Per penkias dienas buvo suorganizuoti trys susitikimai, skirti „Tartiufui“. Dviejuose – spaudos konferencijoje ir susitikime su žiūrovais – dalyvavo ir režisierius Koršunovas, trečiasis vyko koplyčioje „Chapelle de l‘Oratoire“. Šis susitikimas – specialiai Avinjono festivaliui skirtos programos „Tikėjimas ir kultūra“ dalis, programos motto – „Laiško žydams“ iš Naujojo testamento eilutė: „Tu paruošei man kūną“. Du vienuoliai ir žiūrovai aistringai analizavo „Tartiufo“ sceninių detalių simbolius ir reikšmes.

Paskutinį „Tartiufą“ aplankė gerai žinomas Prancūzijos teatro pasaulyje Bernardas Faivre d‘Arcier, Avinjono festivaliui vadovavęs nuo 1980 metų. Jo dėka 2000 metais Oskaras Koršunovas buvo pirmą kartą pakviestas dalyvauti Avinjono festivalyje. „Tartiufu“ jis liko sužavėtas, o po spektaklio atėjo į užkulisius ir savo „krikštasūniui“ negailėjo įkvepiančių žodžių.

Nors Avinjonas kvėpuoja laisve, o teatro žmonės išgyvena festivalio fiestą, jaučiamas padidintas dėmesys miestiečių ir miesto svečių saugumui. Prieš patenkant į festivalio spaudos centrą ir į kiekvieną teatro erdvę apsaugos darbuotojams tenka rodyti rankines ir kuprines, gatvėse dažnai pamatysi ginkluotus kareivius, ypač prieš vakarinius dešimtos valandos spektaklius ir ypač tose vietose, kuriose susitelkia šimtai žiūrovų. Į du tūkstančius žiūrovų talpinančiame Popiežių rūmų Garbės kieme vykstančius spektaklius besirenkantys žiūrovai įleidžiami ne tik patikrinus rankines, bet ir nuskenavus atsineštus daiktus. Džiaugiesi ir kartu nerimauji.

* * *

„Išvažiavau, būdama paprastu žmogumi, grįžau – žvaigžde“, – juokaudama su „Tartiufą“ kuriančiais žmonėmis atsisveikino aktorė Toma Vaškevičiūtė. Koncertmeisteris Joris Sodeika pripažino, kad „nauji įspūdžiai ir aktoriams, ir visam spektakliui pridėjo naujos energijos, naujų spalvų. Kai visi labai jaudinasi, ypatingai ruošiasi, ši energija nelieka nepastebėta.“ Teismo antstolį Poną Lojalį vaidinantis Remigijus Bučius pastebėjo, kad „Avinjono „Tartiufe“ daug kas sukrito į savo vietas, daug kas susitvarkė ir praėjo daug laisviau.“

Kelionė į Vilnių nebuvo paprasta: Marselis-Miunchenas-Frankfurtas-Vilnius, su dviem persėdimais. Po lėktuvo iš Marselio vėlavimo prasidėjo strigimas, Lietuvą pavyko pasiekti po pusantros paros.

Jau grįžus į Vilnių paskambino kuriam laikui Prancūzijoje dar pasilikęs režisierius Oskaras Koršunovas, kuris apibendrino „Tartiufo“ kelionę į Avinjoną: „Šis spektaklis – neįtikėtino likimo. Būdamas Prancūzijoje jis kartu paskelbė ir politinį pranešimą. Kaip tik tomis dienomis įvyko du esminiai dalykai: prancūzų pergalė pasaulio futbolo čempionate ir Donaldo Trumpo – Vladimiro Putino susitikimas. Šie įvykiai Molière‘o „Tartiufo“ kontekste įgavo naują dimensiją. Giedriaus Savicko pasivaikščiojimas Avinjono gatvėmis, švenčiant futbolo pergalę, kurio filmuoti vaizdai buvo perkelti į spektaklį, ir dviejų vadovų susitikimas, kuris spektaklyje buvo parodytas ikoniškai – genialiai lietuvišku kūriniu – Trumpo ir Putino pasibučiavimu, kuris pirmą kartą nupieštas ant Vilniaus restorano „Keulė Rūkė“ sienos.

Mes dar kartą pakartojome šį garsų politinį kūrinį, primindami ir įvardindami lietuvių meninį ir kultūrinį sąmoningumą. Per susitikimą su žiūrovais buvo pasakyta, kad „mes gyvename priešfašistinį laikotarpį“. Taip ir yra. Spektaklio perduotos žinutės tapo labai svarbiomis. Visa tai atsispindėjo neįtikėtinai palankioje spaudoje. Joje akcentuojama ir aktorių kūrybinė galia. Tai yra tas klasikinis kūrinys, klasikinė dramaturgija, kuri šiuolaikiškai perskaityta, pagrindinėje Avinjono programoje pasirodė ir aktuali, ir bendražmogiška. Galima sakyti, Avinjone įvyko mūsų teatro brandos fiksavimas. Žiūrovai iš tiesų suprato, kokie mes esame kūrybingi visos Europos kontekste.“