Tatjana, Kšyštofas, Edita ir Darjušas Lavrinovičiai: „Jeigu kartu gyvename, tai viskas pas mus gerai!“ (papildyta rugsėjo 9 d.)

Belmonto parke, kur vyko žurnalo fotosesija, broliai išdalijo krūvą autografų ir nuoširdžiai pozavo praeivių nuotraukoms. „Ai, mes visai nepavargom, – moja ilgomis rankomis aukštaūgiai. – Tik vaikai nemiegoję, alkani, užtat tokie triukšmingi. Einam visi valgyti!“  

Itališko maisto, kurį labiausiai broliai mėgsta, restorane nėra. Net žinomi veidai nepadeda padavėjo įkalbėti, kad vaikams dešreles virtuvėje ne keptų, o virtų. „Nejaugi sunku?“ – trūkčioja pečiais krepšininkai. Užsisako šaltibarščių ir, kiek pasvarstę, nusprendžia: dešrelės tiks ir jiems. Kol maistas keliauja ant stalo, aplinkui siaučia keturių berniukų gauja – Darjušo Titas (6) ir Darjušas (4), Kšyštofo Danielius (5) ir Dominykas (3), pernelyg įsisiautėjusius tėvai tramdo griežtais balsais. Neatrodo, kad mažieji labai bijotų. „Mes valgysime greitai“, – perspėja aukštaūgiai. Tuojau prasidės treniruotė.

Nejau negalite bent vienos treniruotės praleisti?

Darjušas: Kai susitarę, negalim. Laukia draugai, buvę krepšininkai ir dabartiniai krepšininkai.  
Kšyštofas: Norisi į krepšį pamėtyti, palakstyti. Žaidžiam atsargiai, be traumų.  
Darjušas: Aš per šią vasarą gal tik tris dienas nežaidžiau.  

Girdėjau, lankote jogą? Įdomu būtų pamatyti!

Darjušas: Labai stengiamės, tik ne viskas išeina.  
Kšyštofas: Kai mes ateinam, daugiau ten niekam vietos nelieka (juokiasi).

Šitaip sportuojate, kad kilogramų papildomų neprisidėtų, kad pilvukai per vasarą neužaugtų?  

Kšyštofas: Kilogramų prisideda tiems, kurie nesportuoja ir valgo bet ką. Metų vis daugėja, apsileisi, sunku bus atgauti formą.  

Užtat žmonoms kilogramai negrasina. O gal tai jūs joms valgyti neduodate?  

Darjušas: Joms vaikai neleidžia atsipalaiduoti, mums – krepšinis.  
Tatjana: Aš du kilogramus priaugau vasarą! Taip jau išeina, kad žiemą daug gaminu ir mažai valgau, o vasarą visai negaminu, bet valgau daug (juokiasi).  
Edita: Mums dietų laikytis tikrai nereikia.  

Atrodo, triukšmo, kurį kelia berniukai, nė negirdite. Ar todėl, kad patys augote pusbrolių būryje?  

Darjušas: Su pusbroliais susitikdavome savaitgaliais. Susirinkdavo didžiulė giminė, apie dvidešimt žmonių. Visi labai draugiški, tokie ryšiai iki šiol išlikę.  

Ką sūnums pasakojate apie savo vaikystę? Laiką, kai nebuvo nei ipadų, nei ifonų...

Darjušas: Kartais pasakojame, bet tai – ne priekaištai, o paaiškinimas, kad laikas buvo kitoks. Prisimenu, vaikystėje senelis bardavo: ko čia bėgiojat, aš jūsų metų jau kiaules šėriau, karves ganiau, šieną tvarkiau!  
Kšyštofas: Pameni, lankėme karatė treniruotes, o jis mums priekaištaudavo: kam ta karatė?! Dirbti reikia. Aš jūsų amžiaus dirbau, dirbau!  
Darjušas: Bet juk laikai keičiasi...

Edita, Tania, ar mokate būti ir griežtos mamos?  

Edita: Jei juos visai paleisi, galvom eis. Kai nebesusitvarkau, skambinu tėčiui.  
Tatjana: Dominykui – treji metai, jis jau didelis, labai savarankiškas ir padykęs. Visas – į tėtį.  
Edita: Mūsų Dariukas – irgi tėvo vaikas. Titas – protinguolis, jautruolis, knygutes skaito, o mažiukui – išdaigos galvoj.  
Tatjana: Mūsų vyresnysis jautrus, kaip ir aš, emocionalus, atviras, specialiai niekada blogai nesielgs.  

Na, štai, mamos sako, kad vaikai tėvų klauso labiau. Kokias taisykles esate sūnums nustatę namuose?  

Darjušas: Vaikai turi žinoti žodį „galima“ ir žodį „negalima“.  
Kšyštofas: Disciplina privalo būti, jiems jos prireiks, kai pradės lankyti mokyklą, būrelius, treniruotes.  
Darjušas: Daugybė dalykų ateina iš šeimos. Kaip mus auklėjo, taip mes savo vaikus auklėjame. Ar teisingai – parodys ateitis.  
Tatjana: Man nuostabu, kad Kšyštofas su broliu šitaip gerbia savo tėvus. Tėčiui beveik kasdien paskambina, su mama rečiau pasikalba, bet niekuomet nepamiršta švenčių, gimtadienių, siuntinius siunčia, gėles. Taip norėčiau, kad ir maniškiai tą pagarbą perimtų. Mūsų šeimoje taip irgi įprasta, užtat ir aš gerbiu vyro santykius su tėvais. Jei važiuojame, tai visi kartu.  
Edita: Man labai gražus Darjušo ir Kšyštofo santykis. Duok Dieve, kad berniukai iš tėvo perimtų tokį brolių bendravimą.  
Tatjana: Per tuos aštuonerius metus, kai esame pažįstamos, su Edita vis juokiamės: jei kuris iš jų mokėtų gimdyti vaikus, gal niekada nebūtų vedę. Taip jiems gera vienam su kitu. Kai susitinka, net vienoje lovoje miega, kad pasikalbėti galėtų.  
Edita: Ir apie ką jie kalbasi?! Telefonu, skaipu, atrodo, kad temos neišsenka.  

Tikriausiai todėl Vilniuje ir apsigyvenote viename name, kad netoli vieni kitų būtumėte?  

Tatjana: O kam gaišti laiką važinėjant iš vieno miesto galo į kitą.  

Tikra sėkmė, kad ir judvi su Edita sutapote. Juk visko būna, kai kurios moterys viena kitos pakęsti negali! 

Tatjana: Per tiek metų netgi supanašėjome. Edita man – lyg sesė.  

Kaip reagavo vaikai, kai pasakėte, kad vasarą atostogausite visi kartu?  

Kšyštofas: Vaikai labai pasiilgsta vieni kitų. Skaipe jie pasimojuoja: labas, kada atvažiuosit? Šiais metais pirma tokia vasara, kai šitiek laiko esame kartu.  

Praėjęs sezonas jums buvo geras – Darjušas su Maskvos CSK laimėjo Eurolygos vicečempiono titulą, Kšyštofas – Italijos čempionas. O štai vasara – pokyčių metas... Buvo neramu?  

Darjušas: Kol sekasi, kol žaidžiame krepšinį, jokio nerimo nėra. Esame įpratę važinėti, keisti miestus, šalis. Kol kas darbo netrūksta.  

Abu šį sezoną žaisite Kauno „Žalgirio“ komandoje. Ar lietuviški kontraktai labai skiriasi nuo užsienietiškų?  

Darjušas: Kol kas mūsų visi kontraktai panašūs.  
Kšyštofas: Gali skirtis tik sąlygos. Yra klubų, kurie moka daugiau, bet krepšininkais rūpinasi mažiau. „Žalgiris“ mums pasiūlė geras sąlygas. Tiesą sakant, apsispręsti kiekvieną kartą – ne taip lengva. Anksčiau komandas rinkdavomės pagal tai, ko galime iš jų tikėtis ir ką laimėti. Žiūrėdavome, kad būtų geras treneris, draugiški vaikinai. Finansai likdavo paskutinėj vietoj!
Darjušas: O dabar viskas kitaip! Yra šeima, kuria privalai pasirūpinti, svarbu, kokios gyvenimo sąlygos, kad vaikams būtų gerai.  

Kiek įtakos jūsų sprendimams turi žmonos?  

Kšyštofas: Pasitariame su jomis...  
Darjušas: Mes irgi su žmona pasitariame ir aš nusprendžiu. Žinoma, kad paskutinis žodis yra mūsų. Juk krepšinis – mūsų darbas.  
Kšyštofas: Apvažiavome visą Europą, žaidėme Rusijoje, Italijoje, Ispanijoje, Turkijoje. Lietuvoje – mūsų namai. Vaikai auga, po metų dvejų trejų vis tiek reikėtų grįžti, čia tvarkytis gyvenimą. Mano vaikai beveik nekalba lietuviškai, mudu su Tania bendraujame rusiškai, mažiuką leidome į italų darželį, vyresnysis lankė mokyklą, kurioje mokėsi angliškai. Reikia tik įsivaizduoti, kokia makalynė jiems galvose!  

Tuo metu, kai daugybė žmonių iš Lietuvos išvažiuoja, jūs, kad ir turėdami galimybę likti užsienyje, kalbate apie grįžimą namo!  

Darjušas: Kad mes jau prisivažinėjome. O kiti tuo metu buvo čia!  
Kšyštofas: Čia gal ir ne tiek uždirbsi, bet pamažu pratinsiesi prie gyvenimo Lietuvoje, investuosi į vaikus. Būtų kur kas sunkiau grįžti, kai krepšininko karjera baigtųsi. Sėdėtum be darbo ir nežinotum, ko griebtis.  

Kur dabar gyvensite? Vilniuje ar Kaune?  

Darjušas: Ir Kaune, ir Vilniuje, visa šeima kartu.  

Kšyštofai, o Tania nekalbino kada nors kraustytis į Maskvą?  

Kšyštofas: Rusijoje jos namai, kai tik atsiranda galimybių, važiuojame pas senelius, tačiau gyventi esame apsisprendę Lietuvoje.  

Tania, negaila Italijos?  

Tatjana: Gyvenimas keičiasi, reikia gyventi ir keistis pačiai. Jei būčiau viena, tikrai likčiau Italijoje, tačiau turiu du vaikus, man svarbi jų ateitis, išsilavinimas, galimybės. Jiems reikia išmokti lietuviškai, todėl mes turime būti čia.  

Ar Vilnius jau savas?  

Tatjana: Kaip kurią dieną... Vieną – savas, kitą klausiu savęs: o ką aš čia veikiu?  

Šiais metais pirmą kartą, broliai, jūsų nepakvietė į Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę. Gal tai irgi pratina prie minties, kad karjera eina į pabaigą?  

Darjušas: Mes – realistai, padebesiais neskraidome, suvokiame, kad amžinai nežaisime.
Kšyštofas: Tačiau apie pabaigą dar negalvojame.  
Darjušas: Visi mūsų klausia, ar jaučiame nuoskaudą, kad nepakvietė į rinktinę, bet, ranką prie širdies pridėję, sakome – ne.  
Kšyštofas: Esame tik dėkingi, kad beveik dešimt metų turėjome galimybę joje žaisti.  

Neseniai Lietuvoje rodė filmą „Mes... už Lietuvą!“ Labiausiai visiems įstrigo jūsų pokštai ir vaizdai iš persirengimo kambario. Filme, žinoma, to nėra, bet išduokite, ar kada ten esate apsiverkę?  

Darjušas: Ašaros man nebyrėjo, bet jausmą, kad verkia vidus, esu patyręs. Kad ir šiais metais, po paskutinių Eurolygos varžybų, kai Maskvos CSK buvo nugalėta Pirėjo „Olympiacos“ vienu tašku. Neviltis, bejėgiškumas... Ir nieko negali padaryti – dabar net šiurpuliai per kūną eina. Supranti, kad kito karto tavo karjeroje gali ir nebūti.  

Sklando toks posakis: kai krepšininkai laimi, laimime MES, kai pralaimi – pralaimi JIE. Yra tekę tai pajusti?  

Darjušas: Toks jau sportininkų gyvenimas! Tačiau mes suprantame, kad kritika taip pat yra stimulas.  
Kšyštofas: Po pralaimėtų varžybų kaltiname ne ką kitą, save.  
Darjušas: Jei dediesi į galvą, ką girdėjęs, kitą kartą labiau stengiesi. Be to, žmonės mus kritikuoti turi teisę, nes jie ir iškelia mus ant pjedestalo.  

Kur laikote savo medalius?  

Darjušas: Seifuose (juokiasi).  
Kšyštofas: Visur po truputį – ir namuose, ir pas tėvus.  
Darjušas: Tėtis labai gražiai juos sukabinęs mūsų vaikystės kambaryje.  

Jame niekas nepasikeitę, lovos dar stovi?  

Darjušas: Ne, lovų nebelikę.  
Kšyštofas: Mūsų kambaryje buvo dvi lovos, spinta ir stalas, daugiau niekas netilpo. Lovas tėtis pagamino po du metrus trisdešimt, kad gerai išsimiegotume.  

Tėvų labai pasiilgote?  

Kšyštofas: Juk dešimt metų matome juos po dvi tris savaites per metus. Būdavo, tėtis anksčiau dar atskrisdavo į Italiją. Prieš skrydį išlenkdavo taurelę, nuimdavo įtampą, o dabar septyneri metai visai negeria, tai skrydžiai jam baisūs.  

Tačiau Edita su Tatjana juk vis dar skris į Italiją apsipirkti?

Kšyštofas: Kai Italijoje baigdavosi sezonas, Darjušas su Edita visada atskrisdavo finalų pažiūrėti, pabūti, apsipirkti.  
Darjušas: Dabar ir Lietuvoje galima gerų drabužių gauti. O žmonos, kai bus laisvesnės, nuskris, joms reikia. Mes su broliu drabužiams neišrankūs. Svarbu, kad būtų švarūs.  

O kam – išrankūs?  

Kšyštofas: Aš valgiui išrankus, kai sportuoju. Kuo sveikesnis maistas, tuo man skaniau.  

Patys kada nors gaminate?  

Kšyštofas: Ui! Pats bjauriausias dalykas! Galim indus plauti, grindis, skalbinius džiauti, bet valgį gaminti – ne.

Norite pasakyti, kad ir dabar, būna, grindis išplaunate?

Kšyštofas: Dabar yra kas plauna, bet anksčiau patys viską darydavome. Kol žmonų nebuvo, tik mes ir plaudavome. Darjušas: Kaip mes? Tu daugiausia.  
Kšyštofas: Nes tu mane vertei (juokiasi)!
Darjušas: Aš juk vyresnis!  
Kšyštofas: O valgyti... Nusipirkdavome dešrelių, virtis tingim, tai nusilupam ir – žalias.  

Sakėte, kad Lietuvos krepšininkų pasirodymus stebėjote per televizorių. Į Londoną skristi nebuvote sugalvoję?  

Darjušas: Buvo tokių minčių, bet mes tiek nedaug laiko būname visi kartu, su šeimomis. Pirmą kartą per visą karjerą galime ramiai pailsėti.  
Kšyštofas: Aš pusę vasaros Rusijoje praleidau, dar tik dvi savaitės Lietuvoj.  

Tačiau paūžti jau spėjai. Interneto portalai rašė, kad išgėręs alaus miegi ant suoliuko šalia vieno Vilniaus baro.  

Kšyštofas: Ant suoliuko... Turbūt kažkas paskambino! Nemiegojau aš ten ir vazonų nevarčiau. Nieko blogo nedariau. Tikriausiai esama žmonių, kuriems gera tada, kai kitiems blogai.  

Tania, ar barei vyrą?  

Tatjana: Aišku, kad bariau! Kur čia nebarsi! Suprantu, kad Kšyštofas nieko blogo nepadarė, bet jis – žinomas žmogus, taigi nederėtų šitaip. Vilnius toks mažytis, niekur nepasislėpsi.  
Edita: Jie išeina į miestą, o mes jau žinome, kur buvo!  
Tatjana: Kartu jau seniai gyvename. Ir jei gyvename, tai viskas pas mus gerai.  

O gal jums su ramiais būtų nė neįdomu?  

Tatjana: Aš negalėčiau gyventi, jei žmogus dieną naktį būtų šalia manęs. Jau trečią dieną sakyčiau: gal tu eik kur nors. Pasitikiu savo vyru, kitaip juk negyventume. Gyvename kaip normali pora – pasidžiaugiame vienas kitu ir pasibarame.  
Edita: Būtų nenormalu, jei nesipyktume...  

Ar judviem nesinori mažų mergaičių į vyrišką kompaniją?  

Edita: Jei kas duotų šimtą procentų, gal ir rizikuočiau (juokiasi).  
Tatjana: Bet jų giminėje – vieni pusbroliai. Gal nelemta tų mergaičių jiems turėti?  

O gal jums jau norisi iš šeimos rūpesčių išsiveržti į darbus, turėti kitokios veiklos?  

Edita: Jau labai norėčiau. Rudenį išvežiosiu vaikus į mokyklėles ir pasinersiu į veiklą mūsų grožio namuose „Angels SPA“.  
Tatjana: Ir aš norėčiau dirbti, manau, dar ir galėčiau. Dirbti modeliu man labai įdomu. Jei gaučiau pasiūlymą fotografuotis reklamai ar dalyvauti mados fotosesijoje, tik apsidžiaugčiau. Man tikrai įdomu!  

Per savo krepšininkų karjerą užsidirbote nemažai pinigų. Kur nors juos investuojate? Ruošiatės senatvei? 

Darjušas: Žinoma, apie tai galvojame. Ir ne dabar pradėjome, jau ir patirties šiokios tokios turime. Viskas bus gerai.