Kai Rihanna ar Lady Gaga nusisuka nuo fotografų, tai nereiškia, kad jas nuvargino kameros. Labiau tikėtina, kad žvaigždės pakeitė tatuiruotes ant nugaros ir nori jas įamžinti. Mat daugeliui moterų TATUIRUOTĖ yra svarbesnė saviraiškos forma už suknelę, deimantų vėrinį ar nosies auskarą.
Šiandien kūno piešiniai – įprastas vyrų ir moterų dekoras. Patys renkamės tatuiruotes, kad pasiųstume žinutę pasauliui ar konkrečiam žmogui. Tiesa, ne visada patys: dabar net darželinukas gali pasidžiaugti kokia nors undinėle ant kaklo, jei mamytė lipdukams negaili penkių eurų. Tačiau tatuiruočių tradicija – labai sena, ir joje – daug atvejų, kai žmogus nenorėjo būti paženklintas, bet jo niekas neklausė... Žodį tattoo Europoje išplatino kapitonas Jamesas Cookas, ne iš nuogirdų žinojęs, ką jis reiškia. Taitiečiai panašiai (tatau) vadino plaktuką, kuriuo kaldavo ne vinis, o į plaukų šepetį panašų daiktą su adatomis, kad šios gerai įsmigtų į odą ir paliktų ten rašalo žymes. Spėjame, jog nebuvo daug norinčių kęsti tokį ritualą, bet kažkas priversdavo aborigenus tapti gyva dekoracija.
Apledėjusios tatuiruotės
Tatuiruotės atsirado prieš beveik penkis tūkstančius metų ir kažkaip mistiškai: kiek anksčiau ar vėliau kone visi šviesaus gymio vyrai ėmė tatuiruoti kūnus Japonijoje, Kinijoje, Aliaskoje, Grenlandijoje, Sibire, Egipte. Tie žmonės niekada nematė vienas kito, neturėjo pavyzdžių, kurie įkvėptų, tik kažkodėl tapo sadomazochistais, sugalvojo badyti odą ir įtikėjo, kad jos piešinys pakeis likimą. Turbūt pakeisdavo, nes senovėje tokios procedūros buvo nesaugios – grėsė infekcijos ir mirtis.