Lietuvai jis padovanojo daug Vyčių, patriotinių lipdukų, nesavanaudiškos meilės ir nemokamos reklamos – Gintaro KAROSO dėka apie mūsų šalį Jungtinėse Amerikos Valstijose daug kas išgirdo tada, kai mus dar skyrė geležinė uždanga. Pats lietuvių kilmės amerikietis pirmą kartą tėvų žemę pamatė jau suaugęs – 1977 metais. Ir juokiasi, kad nuo vaikystės yra užsikrėtęs „lietuviška liga“, kuri stipresnė už jį.
Kai eilinį kartą lankydamasis Lietuvoje Gintaras Karosas norėjo parvežti sau ir sūnui lauktuvių marškinėlius su populiaraus dizaino Vyčiu, baisiai supyko, kad turėjo susimokėti: juk jis kadaise tą ženklą sukūrė! Kaip ir šaltojo karo laikų lipdukus „I love Lithuanians“, „Lithuania wants freedom“, „Labas“, „Žalgiris“, „Lietuva“ bei kitus. Kaip ir logotipą „Aš esu lietuviukas“ bei ženklus įvairioms lietuviškoms sąjungoms, net universitetams.
Ir šįsyk viešėjo turėdamas nesavanaudišką misiją – populiarinti 2000-aisiais šį pasaulį palikusį lietuvių kilmės istoriką, filosofijos daktarą, aktyvų lietuvių išeivijos veikėją Algirdą Martyną Budreckį. Gintaras vis dar neatsigauna po įspūdžio, kurį jam padarė trys mėnesiai, praleisti prie Budreckio archyvo: didžiulių tomų surinktos istorinės medžiagos, parengtų istorinių knygų, užrašų, išleistų veikalų. Algirdas Martynas buvo jo sesers dvynės Giedrės vyras. Nuo mažų dienų lietuvybę populiarinantis Gintaras Karosas dabar labiausiai norėtų, kad Budreckio darbai – solidžiausias veikalas „Lietuvos istorija“ bei dar kelios šalies atgimimą liudijančios knygelės – būtų išversti ir išleisti tėvų gimtąja kalba.