Teatro „Kitas kampas“ aktorė Inga Šepetkaitė: apie scenos partnerius ir tikrąjį savo veidą

Trumpa dosjė

• Gimimo data. 1992 m. rugsėjo 25 d.
• Įsimintiniausias filmas. Quentino Tarantino „Nužudyti Bilą“.
• Įspūdį palikusi kelionė. Su draugais automobiliu į Bulgariją.
• Skaniausias valgis. Visi saldumynai.
• Netikėčiausias daiktas rankinėje. Ilgintuvas.
• Keisčiausias poelgis. 24 kartus žiūrėjau 6 valandų trukmės O.Koršunovo spektaklį „Išvarymas“.
• Nemėgstamiausias buities darbas. Plauti indus.
• Mylimiausias metų laikas. Vasara.
• Erzinanti žmogaus savybė. Vėlavimas.
• Žmogaus bruožas, kurį labiausiai vertinate. Veiklumas (mažiau kalbų, daugiau darbų).
• Patinkančios gėlės. Laukinės, augančios pievoje.
• Mieliausias gyvūnas. Šuo.
• Mėgstamiausias posakis. „Kelią įveikia einantis.“
• Šalis, į kurią nesinori grįžti. Norisi grįžti į visas, kuriose esu buvus.

Inga, papasakokite, kaip prasidėjo jūsų kelias į aktorystę.

Nuo pat vaikystės mane traukė įvairios veiklos: lankiau aktorinį būrelį, grojau gitara, pianinu, dainavau, bėgiojau ir t. t. Buvau labai aktyvi, daug visko norėjau išbandyti, tačiau labiausiai traukė menai.

Paauglystės laikotarpiu viską mečiau, prasidėjo rock n roll etapas, reikėjo išsidūkti. Septyniolikos vėl pradėjau lankyti teatro būrelį.

Pjesės priversdavo susimąstyti, leisdavo pažvelgti kitaip į gyvenimą, įvykius ir veiksmus. Mane žavėjo teatras kaip unikalus organizmas, norėjau tapti jo dalimi, tad nusprendžiau stoti į aktorinį. Deja, nepavyko.

Kadangi muzika taip pat buvo neatsiejama mano dalis, Vilniaus kolegijoje pasirinkau muzikinį teatrą. Tačiau po metų perstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), į pirmąjį Oskaro Koršunovo surinktą vaidybos kursą.

Kokiuose spektakliuose dabar vaidinate?

Daug vaidinu su improvizacijos teatru „Kitas kampas“. Pavasarį su O.Koršunovo spektakliu „Šokis Delhi“ buvome gastrolėse Vengrijoje. Taip pat vaidinu ne tik Vilniuje sukurtuose spektakliuose, bet ir Kaune.

2022 m. sausį išleidome spektaklį „Kvėpavimas“ (rež. Agnija Leonova) Kauno miesto kameriniame teatre. Lapkritį Vilniaus mažajame teatre įvyks naujo spektaklio „Tinder dates“ (rež. G. Tuminaitė, S. Zhyrkov) premjera. Šis spektaklis kels klausimus apie šių dienų jaunų žmonių santykių kompleksiškumą, analizuos vienatvės fenomeną technologinių galimybių kontekste.

Scenoje esate energinga. Kokia būnate nulipusi nuo jos?

Namuose aš labai rami. Man patinka skaityti, leisti vakarus gamtoje su šunimi. Privalau rasti laiko sau, persvarstyti, kaip jaučiuosi, kas su manimi vyksta šiuo gyvenimo periodu. Nuo daugybės darbų ir veiklų tarsi išsitaškau. Tada savęs klausiu, kodėl nebemiegu, kodėl nebeturiu jėgų, kodėl tampu tokia dirgli. Atsakymas visuomet tas pats – trūksta ramaus laiko sau. Tuomet mažiau bendrauju su kitais, būnu viena.

Kuo jus žavi improvizacijos žanras?

Mane žavi iššūkiai, žaismė, aistra. Jaudina scenoje įvykstantis netikėtumas. Kiekvienas pasirodymas yra unikalus ir nepakartojamas. Improvizacija mane ugdo ir kaip asmenybę. Viena iš svarbiausių šio žanro pamokų – žengti žingsnį dabar, kai baisu, kai nedrįsti, kai abejoji. Padaryk veiksmą ir nereikės teisintis, ieškoti kaltų.

Kartais būna baisu susimauti, tačiau nėra kitos išeities. Kiekvieną kartą vis lengviau, didėja malonumas, atsiranda lengvumas.

„Kitame kampe“ esate viena moteris tarp trijų vyrų. Kaip manote, kodėl reta ryžtasi improvizuoti?

Anksčiau buvo išties talentingų moterų, pavyzdžiui, Rimantė Valiukaitė. Stipri, charizmatiška, ryški aktorė. Manau, kad viskas priklauso nuo charakterio: čia reikia ir drąsos, ir valios, ir užsispyrimo. Kartais nėra lengva prie šitų crazy vyrų. Jie tokie energingi, tokie ryškūs. Turi žengti koja kojon su jais. „Kito kampo“ aktoriai yra labai stiprios ir spalvingos asmenybės.

Kodėl reta ryžtasi improvizuoti? Aš nežinau.

Kaip galvojate, kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras improvizatorius?

Oi, jų yra labai daug. Kad būtum geras, aišku, reikia drąsos, darbštumo, noro, azarto, sąmoningumo, atkaklumo... Turi būti smalsus, domėtis pasauliu, žmonėmis ir jų veiklomis. Nuo to priklauso turinys.

Žinoma, svarbiausia yra darbas ir praktika. Užsispyrusiai turi kartoti improvizacijos abėcėlę. Kai pagrindinės taisyklės ir struktūros įsimenamos, ateina ir didysis malonumas improvizuoti. Sąmoningumas ir smalsumas susijęs su struktūra ir turiniu, o azarto ir drąsos reikia, kad iš viso žengtum į aikštelę.

Ko išmokstate būdama scenoje su improvizacijos profesionalais?

Kirilas Glušajevas yra mano didysis mokytojas. Jį ir myliu, ir jo bijau. Kirilas labai geras pedagogas, daug išmano apie teatrą ir psichologiją. Jis puikiai moka dirbti su aktoriumi, gerai supranta, kokie procesai vyksta tiek kolegos, tiek žiūrovo viduje. Tikras vedlys. Iš jo semiuosi žinių, kaip teatras veikia publiką, mus, aktorius, kaip bendrai sukasi šis mechanizmas.

Į Martyną Nedzinską žiūriu kaip į vaikštančią biblioteką. Visuomet įdomu jo klausytis, rodos, galėtų kalbėti bet kokia tema valandų valandas. Iš Martyno mokausi, kaip atsipalaiduoti, pajusti lengvumą scenoje. Intelektualusis virtuozas.

O iš Audriaus Bružo mokausi entuziazmo, energijos, azarto, sąmoningumo.

Koks jausmas apima improvizuojant gausiai auditorijai?

Prisimenu savo pirmą pasirodymą didžiojoje scenoje. Tada mes vaidinome koncertų salėje „Compensa“. Buvo apie 2 tūkst. žiūrovų. Mane jaudino ta mintis, kad tiek žmonių susirinko pabūti kartu. Tai neapsakomas jausmas.

Žinoma, vaidyba kamerinėje erdvėje ir koncertų salėje skiriasi, bet improvizuoti man patinka visur. Mažoje salėje yra daugiau intymumo, matai žmonių akis ir reakcijas, o didelėje scenoje jauti milžinišką energiją, dėmesį, girdi juoką.

Nesvarbu, kur vaidinu, man gera matyti, kaip žiūrovas įsitraukia į improvizacijos procesą, kaip palieka salę su šypsena veide.

Spektaklyje „Gero juoko dozė“ ne tik vaidinate, bet ir dainuojate. Kas sudėtingiau?

Dainuojamosiose improvizacijose susijungia abi mano mėgstamos veiklos – ir improvizacija, ir dainavimas. Su Audriumi išleidome muzikinį improvizacijos formatą „AudrIngas duetas“. Rimavimas taip pat priklauso nuo praktikos.

Kadangi paauglystėje rašiau daug eilėraščių ir dainų, šį įgūdį pradėjau lavinti daug anksčiau nei improvizuoti su teatru „Kitas kampas“. Taigi, manau, kad improvizuoti dainuojant man yra lengviau.

Ar improvizacija pakeitė požiūrį į kasdienybę?

Improvizacija padėjo man į rūpesčius žvelgti lengviau, kasdienybėje atsirado daugiau žaismės, lengvumo. Ji man atvėrė akis, išmokė veikti. Atpratino nuo blogo įpročio dėl savo neveiklumo kaltinti kitus. Ir pasikartosiu, ji mane išmokė veikti. Leido suprasti, kad tikslai siekiami kiekvieną dieną, po truputį. Taip pat atvėrė proceso grožį.

Improvizaciją taikau ir dirbdama teatre. Išmokau giliau analizuoti dramaturgiją, suvokti skirtingus dramaturginius konstruktus.

Ir, žinoma, nėra taip, kad improvizacija padarė mane kitu, niekada neklystančiu, visuomet išsišiepusiu žmogumi, kuris žino, kaip gyventi. Gyvenime būna įvairių situacijų ir emocijų, tačiau improvizacija man tapo įrankiu, padedančiu nevaldoma paversti valdoma. Išmokė prisiimti atsakomybę už savo sėkmes bei nesėkmes ir judėti toliau.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.