Teatro režisierius Gytis Padegimas: „Vieniems skirta gimdyti vaikus, kitiems – spektaklius“

Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.

Per patį karantino įkarštį, kai Kauno gatvės apmirė, o žmonės užsidarė namuose, Gytis Padegimas neturėjo kada nei liūdėti, nei nuobodžiauti. Jis dirbo: rašė pjesę „Pirmeiviai“ apie lietuviško teatro pradininkus 1920 metais. „Ko tik čia nebuvo, – režisierius apsižvalgo po nedidelį jaukų savo butą, prikimštą knygų ir meno kūrinių. – Kol rašiau, kambaryje sukiojosi pjesės herojai ir kalbėjo, aiškinosi, barėsi...“ Jei likimas nesutrukdys, „Pirmeiviai“ bus pastatyti vasarą – šiuo spektakliu turi prasidėti naujasis Kauno dramos teatro sezonas. Pjesė yra dovana Lietuvos profesionalaus teatro jubiliejui – gruodžio 19-ąją šiam sukanka šimtas metų. „Dažnai jaučiuosi taip, lyg ir pats kartu su lietuvišku teatru būčiau žingsniavęs koja kojon visą šį šimtmetį“, – šypteli Gytis.

Jau nužiūrėjote, kam patikėsite vaidmenis šiame spektaklyje?

Dabar mums atrodo, kad žmonės, prieš šimtą metų kūrę lietuvišką teatrą, buvo sukriošę diedukai – o juk tai dvidešimtmečiai! Tad ir vaidinti turi dvidešimtmečiai. Į Kauno teatrą ką tik atėjo naujas kursas, kuriam vadovavo Algirdas Latėnas ir Vidas Bareikis: jau susipažinau su jais, paskirsčiau vaidmenis – dabar tik laukiu, kada galėsime važiuoti į mano sodybą Dzūkijoje repetuoti. Į pirmąją repeticiją nunešiu jiems parodyti nuotrauką, kurioje aš, studentas, repetuoju su Latėnu. O Bareikis, dar būdamas M. K. Čiurlionio mokyklos mokinys, debiutavo mano spektaklyje „Ugnies medžioklė su varovais“... Taigi šie jaunuoliai – jau trečioji aktorių karta, su kuria dirbu. 

Iš kur atėjo ta jūsų meilė teatrui? Iš vaikystės?

Žinoma. Mano tėvai Bernardas Padegimas ir Ona Urbonaitė buvo šviesūs žmonės: baigę Alytaus gimnazijas, jiedu studijavo Kauno medicinos institute ir tuomet jiems gimiau aš. Kaip ir dera studentų vaikui, kurį laiką augau su seneliais. Alytiškis senelis darė smuikus, ant visų tvartų būdavo prikabinęs paties drožtų judančių medinių figūrų: kai pūsdavo vėjas, viena figūrėlė pjaudavo malkas, kita kuldavo... Dabar senelį vadintų tautodailininku, o anais laikais niekas dėmesio nekreipė. Su kitu seneliu Dubravų kaime ganydavau ir klausydavausi jo pasakojamų istorijų. Daugelis artimųjų buvo labai balsingi: dainuodavo nuolat, esant progoms ir be jų. Be jokio baliaus, negėrę nė lašo, susėsdavo gonkose ir uždainuodavo: už miško atsiliepdavo kiti dzūkai, toliau dar kiti – taip ir sklisdavo daina po visą kraštą. O aš balso neturėjau, todėl su vaikais žaisdavau teatrą. Močiutės kieme nebuvo berniukų – tik mergaitės, jos mane dievino, o aš joms komanduodavau ir statydavau spektaklius. Sykį pastačiau „Molio Motiejuką“: mergaitę, kuri vaidino Motiejuką, aplipdėme moliu nuo galvos iki kojų – ir ji pradėjo dusti. Jei močiutė nebūtų atbėgusi ir visų išvaikiusi, vargšė scenoje būtų mirusi...

Užaugau su smetoniška literatūra

Užaugau su smetoniška literatūra. Močiutės brolis studijavo Karo akademijoje ir prenumeravo visą įmanomą spaudą: vėliau jis žuvo urano kasyklose, o žurnalai ir laikraščiai atsidūrė pas močiutę ant aukšto, ten aš juos ir radau. Kitas dėdė grįžęs iš Amerikos buvo užprenumeravęs lietuvišką enciklopediją, tad ją visą ir perskaičiau – kaip romaną. Tėvai Kaune labai mėgo vaikščioti į teatrą: pavydėdavau, kai grįžę pasakodavo, kaip klausėsi Kipro Petrausko ar žavėjosi Monika Mironaite, todėl labai anksti pradėjo vestis ir mane. Teta Irena Žukaitė buvo garsi operos dainininkė, jos vyras Julius Špigelglazas – muzikologas: jų šeimai priklausė ir žymioji „Konrado“ kavinė. Teta mane nusivesdavo pasiklausyti operos. Atsimenu vaikystės nuoskaudą: sykį ten sutikta operos žvaigždė Elena Čiudakova man dovanojo obuolį. Grįžęs namo padėjau jį garbingiausioje lentynos vietoje ir prisiekiau saugoti visą gyvenimą. Koks buvo nusivylimas, kai obuolys supuvo!.. 

Jau nuo mažens buvo aišku, kad tapsite režisieriumi?

Man – taip, bet tėvus dar reikėjo įtikinti. Mokiausi buvusioje „Aušros“ berniukų gimnazijoje, kurią baigė ir Valdas Adamkus bei Vytautas Landsbergis, buvau pirmūnas. Paskutinėje klasėje tėvas lyg netyčia ėmė mane pažindinti su visokiais nevykėliais, kuriems teatre nepasisekė, – šie liejo nuoskaudas, pasakojo apie baisias intrigas, bet manęs tai nė kiek negąsdino. Tėvas buvo griežtas žmogus, per tuos trisdešimt metų, kai Kauno medicinos institute vadovavo Fiziologijos katedrai, tarp studentų buvo paplitęs aforizmas: „Priėmimas, Padegimas, išmetimas“. Bet galiausiai jis nusileido: „Jei jau joti į pragarą, tai bent ant gero arklio. Važiuok į GITIS.“ Maskvos teatro meno institutas jau tada garsėjo kaip gera tarptautinė mokykla. Kai vyko stojamieji, žinojau, kad Palangoje už mane labai serga ne tik mama, bet ir visi Medicinos instituto vilos gyventojai, – ir įstojau. 

Kokie studijų metų Maskvoje įspūdžiai?

Megapolis iš pradžių gąsdino visur srūvančia minia, milžiniškais atstumais, nesibaigiančiu triukšmu – tiek tikru, tiek ideologiniu. Institute trūko klasių, tad etiudus bei pjeses repetuodavome tiesiog koridoriuose ir laiptinėse – nuo to sprogdavo galva. Supratęs, kad teks mokytis komunistų partijos istorijos, jau buvau bepaliekąs institutą, bet išsigelbėjimą radau senovinėje instituto bibliotekoje – ten perskaičiau visą Augustą Strindbergą ir daugybę retos literatūros. 

Į mano krizę kažkodėl atkreipė dėmesį aukštesnio kurso studentas, dabar žymus režisierius Anatolijus Vasiljevas. Jis liepė išsikraustyti iš triukšmingo bendrabučio ir rado man nebrangų butą Maskvos centre, kur galėčiau netrukdomas mokytis. Bute buvo tik keletas senų baldų, muziejinis dviratis ir telefonų knyga su Stanislavskio, Čechovo ir kitų Maskvos garsenybių numeriais. Rodos, tokiame muziejuje tik gyvenk ir gerk įspūdžius, bet aš visai nebegalėjau miegoti, nes bute dėjosi keisti dalykai: vos atsigulus lova imdavo vibruoti, nuo staliuko krisdavo daiktai, iš kažkur sklisdavo siaubingas riaumojimas... Mano kantrybė baigėsi vieną nemigos naktį, kai iš spintos išsitraukiau pirmą pasitaikiusią knygą odiniais viršeliais – tai buvo XIX amžiuje išleista „Psichiatrija“, o ją atvertus ant rankų pasipylė supelijusios moteriškos garbanos... Nė nepajutau, kaip susimečiau į krepšį savo mantą ir vidury nakties parlėkiau į bendrabutį! Tik vėliau paaiškėjo, kad jokios mistikos ten nebuvo: namas vibravo, nes po juo kasė metro, o riaumojimai sklido iš netoliese buvusio zoologijos sodo. Betgi aš to nežinojau!

Matyt, jūsų vaizduotė visada buvo turtinga. 

Maskva prisidėjo prie jos lavinimo – turiu pripažinti, kultūriškai tas miestas labai daug davė. Niekada nebuvau Lenino mauzoliejuje, bet per naktis stovėdavau prie bilietų į garsius spektaklius ar parodas. Mačiau Maurice’o Bejart’o baletą, kai šokėjai šoko nuogi pagal „Pink Floyd“ muziką: sovietinė cenzūra tai uždraudė, bet vidurdienio spektaklyje, kur nebuvo valdžios, jie visgi šoko pagal originalą. Diplominį spektaklį pastatėme pagal Dürrenmatto pjesę „Romulas Didysis“: šis autorius SSRS irgi buvo uždraustas. Toje pjesėje yra nuostabi frazė: „Kai valstybė pradeda žudyti savo piliečius, ji pasivadina tėvyne.“ Po spektaklio prie manęs metro priėjo žmogelis su kepurėle: „Mačiau jus scenoje, jaunuoli, noriu labai padėkoti – ir perduokite padėką visai kūrybinei grupei.“ Tik vėliau sužinojau, kad tas žmogelis buvo Andrejus Sacharovas. 

Man teko garbė draugauti su Alisa Koonen – legendine Aleksandro Tairovo teatro aktore, kuria žavėjosi Pablo Picasso

Man teko garbė draugauti su Alisa Koonen – legendine Aleksandro Tairovo teatro aktore, kuria žavėjosi Pablo Picasso ir Henri Matisse’as. Jos dukterėčia Nina Stanislavna buvo mano mokytoja: nors amžiaus skirtumas buvo didžiulis, ji mane vadino paskutine savo meile. Geriausia Ninos draugė buvo garsioji aktorė Faina Ranevskaja, ji vis man kartojo: „Gyti, nusikirpkite plaukus, nes jus nukryžiuos.“ Sykį Nina mane ir bičiulį Nazimą pakvietė kartu sutikti Naujųjų metų ir mes nedrįsome atsisakyti. Taip ir sėdėjome keturiese – Nina, Faina ir mes du, tokie nelaimingi, nes visos kurso panelės sutiko Naujuosius bendrabutyje, o mes čia turėjome sėdėti su senomis damomis... Ech, kad dabar kas duotų tokią galimybę! 

Visgi iš Maskvos į Lietuvą grįžote vienas?

Daug ko toje Maskvoje nutiko. Pirštais nerodysime, bet Eimunto Nekrošiaus žmona Nadia, kol dar nebuvo žmona, ir man buvo labai simpatiška... Ne kartą arbatą bendrabutyje kartu gėrėme. Iki šiol tebeturiu serviziuką – vienos armėnės dovaną. Tačiau Lietuvoje visos mano močiutės, tetos ir dėdės choru kartojo: „Tik neparsivežk rusės!“ Tai buvo kaip malda! Labai geras rusifikacijos priešnuodis man buvo ir Norberto Vėliaus ekspedicijos, į kurias kiekvieną vasarą leisdavosi mūsų šeima. Lietuvybė visada buvo brangi, todėl nė minties neturėjau susieti gyvenimo su Rusija. Dar trečiame kurse Kauno teatre pastačiau spektaklį apie Karlsoną, o po studijų atsidūriau Šiaulių dramos teatre. Režisierė Aurelija Ragauskaitė mane labai mylėjo, ruošė būti įpėdiniu, bet vieną dieną paskambino Dalia Tamulevičiūtė ir pakvietė į Jaunimo teatrą. Ragauskaitė patarė: „Kaip režisierė turėčiau sakyti – lik Šiaulių teatre, paveldėk jį iš manęs. Bet kaip mama sakau – važiuok į Vilnių, ten daugiau galimybių.“

Gal vis dėlto gerai patarė?

Blogai. Paaiškėjo, jog Tamulevičiūtė mane kvietė tik tam, kad laisvo etato Jaunimo teatre neužimtų jos nemėgstama Nataša Ogaj. O kultūros ministras Lionginas Šepetys iškrėtė pokštą – ėmė ir pridėjo dar vieną etatą... Taigi kartu su nemėgstama Nataša Ogaj Tamulevičiūtė gavo ir nemokamą priedą – Padegimą, visai jai nereikalingą. Džiaugsmo iš to buvo maža abiem. 

Tamulevičiūtė iš tiesų atrodė tokia kieta?

Buvo labai valdinga moteris. Manęs ji nepamėgo, buvome labai skirtingi: aš iš Kauno inteligentų šeimos, ji – iš Varėnos dzūkų. Jai rūpėjo jos aktorių dešimtukas, o kiti buvo nereikalingi. Anot jos, gera buvo tik viena kryptis: taip, kaip dirba ji. Visgi kažkaip sugebėjau tvyrant tai įtampai sukurti gerų spektaklių: „Andrius“, išleistas per kančias, Maskvoje laimėjo diplomą kaip geriausias sezono spektaklis, „Trys mylimos“ su Kristina Kazlauskaite buvo labai garsus ir rodomas daug metų. Bet galiausiai mudu su Tamulevičiūte nebeišsitekome ir Jonas Vaitkus mane priėmė į Kauno teatrą. Dirbome vienas kitą papildydami, nesipykome – tol, kol išvykome gastrolių į tuometį Leningradą. Ten nuvežėme ir Vaitkaus spektaklių, ir mano – „Gintarinę vilą“, „Kreditorius“. Laikraščiai rašė, kad žmonės bilietų į „Kreditorius“ stovėjo per naktį, ir viena kritikė apie mus pasakė: „Nesuprantu, kaip tiems dviem meškinams vienoje oloje neankšta.“ Vaitkus išgirdo – ir ūmai jam tapo ankšta. 

Jums vėl teko išeiti?..

Išeiti nutariau po didžiulio skandalo 1986-aisiais. Tie metai buvo sėkmingi: pastačiau „Žemaitę“ ir ji labai išgarsėjo, Maskvoje išgyrė mano „Kreditorius“ – ir su ta mintimi, kad gerai statau Strindbergą, man leido imtis pjesės „Kelias į Damaską“. Bet kai pradėjau ją kurti, susigriebė: juk to negalima rodyti, ji kalba apie herojaus konfrontaciją su Dievu! Ir staiga prasidėjo kliautys. Spektaklyje rodėme daug paveikslų, scenografas Sergejus Bocullo įsivaizdavo, kad scenoje jie lengvai ir grakščiai keisis. Jis tam numatė lengvą aliuminį, tačiau gamybininkai konstrukciją kažkodėl pagamino iš sunkaus nepakeliamo metalo. „Dėl saugumo“, – išgirdome paaiškinimą. Gruodžio 31-ąją įvyko premjera, ir ką gi – konstrukcija pasirodė beveik nepajudinama, keisti vieną paveikslą reikėjo dvidešimt minučių. Spektaklis užtruko šešias valandas, per tą laiką praėjo ir Naujieji metai... Kitą dieną dekoracijos jau gulėjo kieme apsnigtos, o teatre buvo iškabintas skelbimas: „Dėl techninių priežasčių spektaklis nuimamas.“ Dabar sunku patikėti, bet taip veikė cenzūra. Tai buvo toks įžeidimas, kad aš išėjau iš Kauno teatro ir ėmiau klajoti po Lietuvą. 

Buvote ir Šiaulių dramos teatro vyriausiasis režisierius?

Mane ten pakvietė patys aktoriai – pasitiko stotyje su kavos termosu. Penkerius metus ten dirbau, su Pranu Piauloku, Olita Dautartaite ir visais kitais buvome kaip šeima. Bet Kaune prasidėjo neramumai ir aš negalėjau likti nuošalyje. Mano mokytojas Jonas Jurašas 1993-iaisiais iš Amerikos grįžo į Kauną, pradėjo daryti reformą teatre, daug aktorių atleido – kaip paaiškėjo, nesilaikydamas nustatytos tvarkos. Teismas juos grąžino į darbą, bet aktoriai jau buvo susipriešinę. Man paskambino kultūros ministras: „Gyti, puikiai tvarkotės su Šiaulių teatru, bet dabar reikia atkurti suirusį Kauno teatrą.“ Taip grįžau. Maniau, kad geriausia psichoterapija yra darbas: statėme po penkis šešis spektaklius vienu metu, pradėjau kviesti užsieniečius, rengti profesines dirbtuves. Tai buvo per ankstyva, aktoriai išsigando: kodėl čia sukiojasi tie užsieniečiai, ar savų režisierių neužtenka...

Atsimenu šiurpų atvejį: atsidėkodami už Sugiharos vardo garsinimą, japonai mums atsiuntė žymų kabukio teatro meistrą

Atsimenu šiurpų atvejį: atsidėkodami už Sugiharos vardo garsinimą, japonai mums atsiuntė žymų kabukio teatro meistrą – jis važinėja po pasaulį dėstyti už didžiulius pinigus, o mums dirbtuves surengė nemokamai. Ir ką gi – atėjo tik studentai ir du seni artistai, o didžioji dalis aktorių tą laiką praleido bufete... Anas laikas turbūt buvo sunkiausias mano gyvenime. Lietuvai jis irgi buvo sunkus: trūko pinigų aktorių algoms, man tekdavo skambinti ministerijoms ir maldauti. Susirenkame į repeticiją – o aktoriai dreba, nes ką tik važiuodami į teatrą Kaune matė susišaudymą ar sprogdinimą... Vyksta premjera, o pirmoje eilėje sėdi ir politikai, ir mongoliukai – paskui visi kartu dalyvauja bankete. Reikėjo laviruoti – tai ir darėme. Gaila, ne visi mane suprato. Kai 1999-aisiais vyko konkursas teatro vadovo pareigoms eiti, sudėliojau teatro sezono planą, gavau finansavimą iš užsienio fondų, komisijai pateikiau storiausią pluoštą su visais skaičiavimais. O kolega pateikė lapuką, kuriame buvo parašyta, kad nori vadovauti Kauno dramos teatrui. Ir jis laimėjo. Paskui premjero patarėja kultūrai prašė, kad protestuočiau dėl to konkurso, bet atsisakiau. Laikraščiai rašė: „Kaip gaila, kad tokia aktyvi teatro asmenybė nustumiama į paraštes.“ 

Jaučiate dėl to nuoskaudų?

Ne – aš apskritai nekonfliktiška asmenybė, greitai užsidegu, bet čia pat užgęstu. Nėra ko irzti – turiu ir kuo pasidžiaugti. Esu vienintelis režisierius, statęs spektaklius visuose Lietuvos teatruose, išskyrus Rusų. Pirmasis pradėjau režisuoti užsienyje – 1989-aisiais jau dirbau Zalcburge. Esu tas, kurio kūriniai mažai apdovanojami, bet ilgai rodomi. Štai spektaklio „Meistriškumo pamoka“ dvidešimtmečio gastroles sustabdė tik koronavirusas. Opera „Bruknelė“ rodoma jau dešimt metų, „Mūsų miestelis“ – devyniolika. Kai pasirodė „Karalienė Luizė“, vienas mano mokinys laikraščiui pareiškė: „Šis spektaklis bus niekam nereikalingas.“ Inga Jankauskaitė niekur nebuvo nominuota, net Klaipėdoje. Bet ji nuostabi moteris ir puikiai vaidina, o anšlagai trunka jau penkerius metus. Inga šimtu procentų įvykdė tai, ko aš norėjau, – bet tik savo priemonėmis. Štai skambina ji po repeticijos: „Režisieriau, kai vaidinau Mariją Stiuart, spektaklyje buvo didžiuliai herojės monologai. O čia Juozaitis tokio neparašė ir aš negaliu atskleisti savo vidaus. Gal jis galėtų parašyti monologą?“ „Nepradėkim“, – pasakiau ir padėjau ragelį. Po kurio laiko vėl skambina: „Režisieriau, šiandien buvo tokia įkvepianti repeticija, kad po jos grįžau namo – ir man tiesiog pasipylė eilės ir melodija.“ Ji sau parašė net tris monologus, pasičiupo kompozitorių, šis aranžavo – išėjo puikios dainos ir visi laimingi. Aš nesu diktatorius: eidamas į repeticiją žinau, kaip viskas turi būti, bet priimu ir kitų žmonių idėjas. 

Teatras yra kolektyvinis kūrinys. Kai pagalvoji – kokia energijos sublimacija scenoje vyksta, kiek žmonių sielų per ją pereina... Visgi ne be reikalo amžinatilsį Rūta Staliliūnaitė prieš eidama per sceną nusiaudavo batus. Visi teatrai turi savo vaiduoklių – tai ne mitas. Tikiu intuicija, šeštuoju jausmu, o kiek keistų nutikimų teatre esu patyręs... Pamenu, „Mūsų miestelio“ šimtąjį spektaklį rodėme Klaipėdoje Žvejų rūmuose. Oras giedras, nė debesėlio, o spektaklyje yra Emilės laidotuvių scena, kur lyja lietus. Visi ateina į sceną su skėčiais, ir staiga – kad duos lietaus... Vienintelis debesėlis buvo pakibęs virš Žvejų rūmų, daugiau niekur. Per kitą spektaklį staiga pasirodė šikšnosparnis: skrido virš žmonių ir suko ratus aplink Emilės galvą. Žiūrovai pamanė, kad čia specialus efektas, o aš supratau, jog kažkas nutiks. Žiūrėti spektaklio atėjo mano mama ir močiutė, nors buvo jį mačiusios daug kartų, – abi netrukus po to mirė. Ir vėl vyko ta pati Emilės laidotuvių scena: sėdėjau užkulisiuose, klausiausi per garsiakalbį, staiga girdžiu: trinkt trinkt... Nepajutau, kaip atsidūriau prie telefono: „Pas mus nelaimė, siųskite greitąsias.“ Aikštelė, kurioje stovėjo laidotuvininkai, kaip sulėtintame filme pradėjo krypti – ir visi krito iš trijų metrų aukščio į bendrą kapą. Viena aktorė susilaužė stuburą – ir daugiau niekada nebeišėjo į sceną. Tokia buvo kaina. 

Bet jūsų paties nei teatras, nei gyvenimas nenuvargino, išlikote sveikas, aktyvus ir gyvybingas?

Studentams turbūt atrodau lyg koks teatro mohikanas, tačiau širdyje dar jaučiuosi jaunas. Tapau profesoriumi, pradėjau dėstyti Michailo Čechovo metodą, dalyvauti tarptautiniuose seminaruose. Įsitraukiau į Strindbergo konferencijų tinklą visame pasaulyje, skaitau pranešimus verslininkams. Nuolat keliauju. Išleidau daug studentų Klaipėdos universitete – štai ir dabar taisau magistrantų darbus. Su studentais palaikau ryšius, jie man kaip vaikai – renkasi pas mane sodyboje, skaitome straipsnius apie teatrą įvairiomis kalbomis, diskutuojame, draugaujame. 

O savo vaikų niekada nenorėjote turėti?

Oi, nemanykite, kad apie šeimą niekada nebuvo minčių... Buvo. Jaunystėje turėjau merginą – dabar ji žinoma menininkė, gyvena ne Lietuvoje. Bet supratau, kad toji mergina kaip gėlė – norint būti kartu, reikėjo jai pasišvęsti, o aš norėjau ir pats ką nors nuveikti. Vaikus visą gyvenimą myliu ir jie mane myli – repeticijose daug jų ant mano rankų užaugo. Bet žinau: jeigu būčiau turėjęs vaiką, nebūčiau jo leidęs į jokią mokyklą, pats būčiau jį mokęs. 

Gal tai nebūtų buvę blogai?

Bet nebūčiau nuveikęs nieko kito: nebūtų nei tų 115 spektaklių, nei šimtų paskaitų... Dabar mano vaikai yra studentai ir jų labai daug. Jaučiuosi turįs dvasinę šeimą: namuose Kaune būnu vienas, bet vasarą mano sodyboje apsilanko šimtai žmonių. Daugelyje poetų rinkinių yra eilėraščių, parašytų man. Taigi vieni gimdo vaikus, o kiti – dvasios kūrinius. Aišku, per tokias negandas kaip karantinas jaučiuosi truputį vienišas... Bet štai anądien paskambino vaikinas, su kuriuo prieš porą metų kartu gydėmės ligoninėje. „Gal ko reikia, – paklausė, – gal ko atvežti?“ Iš jaunų žmonių sulaukiu dėkingumo. Ir laiškų, žinučių, skambučių. Jie man sako, kad aš – ne tik teatro, bet ir gyvenimo mokytojas.