„TEATRO ŽMONĖS“: apšvietėjas Jurijus kasdien stengiasi dėl dviejų procentų, kurie pastebi apšvietimo technikas
Lietuvos nacionalinis dramos teatras kartu su portalu Žmonės.lt pristato trumpų filmuotų portretų ciklą „Teatro žmonės“, kurį sukūrė jauna kino menininkė Elena Kairytė. Spektaklis – tai ne vien aktoriai ir režisierius. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre nuolat dirba per 170 žmonių. Jie kasdien prisideda prie spektaklių „gimimo“, jų rodymo ir kitų svarbių teatro veiklų.
Elenos Kairytės filmuotuose portretuose – teatro darbuotojai, kurių dažniausiai žiūrovai, atėję į spektaklį, nemato, tačiau šie jie yra be galo atsidavę savo profesijai ir teatre dirba daug metų, yra sukaupę daug žinių ir prisiminimų. Kokia yra įprastinė scenos apšvietėjo arba staliaus diena? Už ką atsakingas teatro budėtojas arba dekoracijų montuotojas?
Lietuvos nacionalinis dramos teatras tikisi, kad šie trumpi filmukai suteiks daugiau žinių apie teatro profesijas, sudarys visapusiškesnį teatro vaizdą ir jauniems žmonės pasiūlys profesinių pasirinkimų, apie kuriuos anksčiau jie galbūt nė nežinojo.
ŠVIESŲ OPERATORIUS JURIJ KOROLIOV
Jurij Koroliov Lietuvos nacionaliniame dramos teatre dirba beveik penkerius metus. Tiesa, buvo padaręs vieno sezono pertrauką, kai norėjo paieškoti savęs užsienyje, bet vėl grįžo į teatrą ir dabar sako neįsivaizduojantis, kur jam būtų geriau. „Esu darboholikas, galiu lengvai užsiplieksti, bet ir lengvai pripažįstu, jei esu neteisus. Visad keliu klausimą „kodėl“, nes noriu geriau suprasti procesus. Esu introvertas, daug socializacijos man nereikia, tad šviesų operatoriaus darbas yra kaip tik. Niekaip nesugalvoju nieko kito, ką šiuo metu norėčiau daryti labiau“, – sako Jurijus.
Pažintis su teatru prasidėjo mokykloje. Jurijus vaidino teatro būrelyje. Sako, greičiausiai dėl savo išvaizdos (ilgų plaukų, auskarų) gaudavo pagrindinius vaidmenis.
„Svarsčiau apie galimybę stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, bet nusvėrė mamos norai. Ji stiuardesė, tėtis – karininkas, dirbęs oro gynybos padalinyje Tadžikistano-Afganistano pasienyje, tad mama buvo įsitikinusi, kad ir aš turėčiau įgyti technologinę specialybę, ji labiau gyvenime praverstų. Bandžiau stoti į Orlaivių pilotavimą VGTU, ten patekti nepavyko, įstojau į Automatiką ir valdymą, bet jau po pirmų metų labai aiškiai jaučiau, kad tai ne man.
Mečiau studijas, pradėjau dirbti barmenu bare „Bix“ ir mokytis to, ko pats norėjau. Vilniaus dizaino kolegijoje baigiau Fotografiją, fotožurnalistikos pakraipą. Ten šį tą apie šviesą ir išmokau. Nors fotografo ir apšvietėjo žinios ir technika labai skiriasi. Teatre svarbu ne tik šviesos stiprumas ir šešėliai, reikia apgalvoti, kaip gražiai pereiti iš vienos situacijos į kitą, kad viskas atrodytų natūraliai. Taip pat apgalvoti, kaip suplanuoti apšvietimą, kad jis „nesipjautų“ su dekoracijų ir aktorių kostiumų spalvomis“, – aiškina šviesų operatorius.
Po studijų jis tęsė barmeno darbą, buvo įsidarbinęs ir M. K. Čiurliono menų mokyklos Fonotekoje: „Paprastai sakant, buvau garso įrašų bibliotekininkas, taip pat prižiūrėjau kompiuterių klasę, esu vaikams ir pamoką apie pankroką pravedęs“. Jurijus yra baigęs ne vienus masažavimo kursus, tad bandė dirbti ir masažuotoju. Deja, nepavyko užsidirbti tiek, kiek žadėta. Iš to darbo išėjo ir kaip tik LNDT technikai, kurie lankėsi jo bare, pasiūlė ateiti į teatrą. Pradėjęs nuo šviesų montuotojo – dabar jis jau šviesų operatorius. Yra atsakingas už apšvietimą spektakliuose „Demokratija“, „Raudonkepurė“, „Gyvūnas (Ku Kū)“, „Nežinoma žemė. Šalčia“, „Žalia pievelė“, „Durys“, kaip techninis darbuotojas dirba ir prie kitų spektaklių. Tarkim, „Lokyje“ jį galima pamatyti ir scenoje.
„Daug niuansų žiūrovas gal ir nežino. Gerai yra pasakęs mūsų vadovas Vilius Vilutis: galbūt 98 proc. žiūrovų ir nepastebės, kas blogai padaryta su apšvietimu, tačiau mes dirbame dėl tų dviejų procentų, kurie pastebės. Sutinku su jo teiginiu. Norisi viską padaryti maksimaliai gerai.
Darbas, aišku, nelengvas. Ypač dabar, kai vyksta rekonstrukcija ir turime daug važinėti po kitus miestus. Tikrai pavargstam. Jau visiems žinoma, kad nuovargio banga teatre visus užklumpa pavasarį, tai šis jausmas mus aplankė jau dabar, gruodį. Užsienio gastrolėms reikia pasiruošti daugiau laiko.
Juk mes ten parduodam save, savo kaip teatro vardą, tad norisi kuo geriau pasirodyti, kai važiuojame į prestižinius festivalius. Lietuvoje reikia suktis greičiau – pasiruošti spektakliui dažniausiai turime tik vieną dieną. Tačiau kaip tik gastrolėse gauname progą daugiau pabendrauti su kolegomis.
Visgi nors dažnai ir pasiskundžiam, visi teatrą mylim. Kaip kalbėjom su kolegom, teatras – kaip mergina, kuriai atiduodi viską ir džiaugiesi jei ji kartais tave paglosto. Tas „paglostymas“ šiuo atveju yra sėkmingas spektaklis, kai publika plojimais aktorius kviečia kelis kartus nusilenkti, kai viskas praeina puikiai. Tada ir man viduje gera, šilta pasidaro“, – sako vaikinas.
Pats Jurijus mėgsta ekstremalias pramogas: jis jau keturis kartus šoko su desantiniu parašiutu, lanko kikboksą, šio sporto kovas dabar dažniau filmuoja arba fotografuoja, važinėja motociklu. „Kadangi jau aštuonerius metus visai nevartoju alkoholio, dabar pagrindinis mano narkotikas yra motociklas. Geriausias pasimatymas per keliolika metų buvo ta diena, kai man jį pristatė iš Anglijos. Šokinėjau iš laimės“, – sako Jurijus, siekiantis išbandyti save įvairiausiose srityse.
