„TEATRO ŽMONĖS“: įrenginių prižiūrėtoja Svetlana į darbą važinėjo dviračiu, nes neužteko pinigų bilietui

Elenos Kairytės filmuotuose portretuose – teatro darbuotojai, kurių dažniausiai žiūrovai, atėję į spektaklį, nemato, tačiau šie jie yra be galo atsidavę savo profesijai ir teatre dirba daug metų, yra sukaupę daug žinių ir prisiminimų. Kokia yra įprastinė scenos apšvietėjo arba staliaus diena? Už ką atsakingas teatro budėtojas arba dekoracijų montuotojas?

Lietuvos nacionalinis dramos teatras tikisi, kad šie trumpi filmukai suteiks daugiau žinių apie teatro profesijas, sudarys visapusiškesnį teatro vaizdą ir jauniems žmonės pasiūlys profesinių pasirinkimų, apie kuriuos anksčiau jie galbūt nė nežinojo.

Scenos įrenginių prižiūrėtoja Svetlana Matesovičienė

Sceną valanti ir scenos įrenginius prižiūrinti Svetlana Matesovičienė trykšta pozityvumu. Nors darbas fiziškai sunkus – moteris stengiasi padaryti daugiau nei reikia pagal funkcijas ir prisipažįsta esanti pedantė. „Man sakė, kad tokiems žmonėms dirbti valytojais negalima“, – juokiasi moteris, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre dirbanti jau 11-tą sezoną.

Vos atėjus į teatrą greitai buvo įvertintas Svetlanos darbštumas ir atsidavimas darbui. Būtent ji gavo pirmąjį teatre teikiamą „Bolkos apdovanojimą“ geriausiam scenos darbuotojui. „Darau ne tik tai, ką reikia pagal pareigas. Stengiuosi ir kitiems padėti, ir daiktus surikiuoti, ir visad švarą palaikyti. Aktoriai juokiasi, kad galima drabužius ant scenos grindų guldyti – jos labai švarios. Prieš mane dirbo tokia sena moteriškė, tai kolegos bijojo ją leisti į sceną spektaklių metu, nes valant tarp dekoracijų, svarbu nieko neužkliudyti, neištraukti kokio laido iš elektros lizdo, mūsų darbas turi likti nepastebėtas“, – sako S. Matesovičienė.

Svetlana turi būti daugumos spektaklių metu, nes pasikeitus veiksmui, reikia išvalyti sceną. Iš teatro ji dažniausiai išeina labai vėlai. „Jau vienuolika metų niekas nekviečia į gimtadienius, visi sako – ji šiaip ar taip negalės, nes bus teatre“, – šypsosi moteris.

Spektakliai Svetlanai kelia visai kitas asociacijas nei daugeliui žmonių. „Romeo ir Džuljeta“ – miltai, „Išvarymas“ – tai obuolių sultys, „Didis blogis“ – arbūzas, kraujas, „Broken Heart Story“ – auksiniai blizgučiai, „Voicekas“ – daug vaško, „Durys“ – sniegas, spektakliai žiemą – smėlis ir druska. Tai dalykai, kuriuos po spektaklių sunkiausia išvalyti. Daugiausiai darbo, Svetlana sako, būna po spektaklio „Voicekas“, nes vaškas greitai prikimba prie grindų ir jį tenka gramdyti rankomis suklupus nuo visos scenos.

Moteriai tenka valyti ne tik sceną, bet ir įvairius įrengimus – lempas, paaukštinimus, balkonus, dekoracijų sandėlį, rūsį. „Jelizaveta Bam“ mane pribaigė. Kai Oskaras Koršunovas sugalvojo šį spektaklį daryti po Didžiąja scena turėjau išvalyti visą rūsį, kuriame dulkės nevalytos buvo tikriausiai kokius dvidešimt penkerius metus. Bet viską iškuopiau, pasiruošėm naujam spektakliui visiškai naujoje erdvėje“, – dalijasi teatro darbuotoja.

Kaip juokauja Svetlana, jai nereikia jokių sporto klubų – darbas geriausia mankšta. Ji sportuoja ir pakeliui į darbą: „Teatre pirmoji pradėjau važinėti dviračiu, tuomet visi žiūrėjo truputį keistai, o aš dviratį pasirinkau, nes tiesiog nelabai užteko mėnesiniam autobuso bilietui. Dabar jau daug dviračių teatre, daug kas važinėja, atėjo ekologijos mada.“

Anksčiau ji dirbo siuvėja. Pradėjo šio amato mokytis penkiolikos metų. „Gyvenimas taip susiklostė – anksti turėjau pradėti dirbti, bet labai gerai mokiausi – iš trijų šimtų studentų patekau į aštuntuką. Už labai gerus mokymosi rezultatus mus vežė į ekskursiją Bulgarijoje, – apie gabumus šiek tiek užsimena moteris, – prieš ateinant į teatrą turėjau atlikti žinių patikrinimo testą Darbo biržoje, rezultatai parodė, kad galėčiau dirbti advokate. Man siūlė stoti į aukštąjį mokslą, bet negalėjau sau to leisti. Štai dukra jau išnaudoja galimybes – studijuoja Vilniaus universitete molekulinę biologiją.“

Siuvėja Svetlana dirbo ateljė, siuvančioje drabužius prezidentūrai, kitiems aukšto rango šalies pareigūnams. Teko susidurti su daug garbių žmonių. Teatre – darbas fiziškai sunkesnis, tačiau į siuvimą ji grįžti jau nebenorėtų. „Kai dirbau ateljė – nuolat galvodavau apie darbą, kaip geriau sukirpti, geriau susiūti, jausdavau įtampą, nespėdavom per aštuonias valandas visko padaryti. Dabar tokio darbo nenorėčiau, be to, ir regėjimas suprastėjęs. Kartais tik sau ar artimiesiems ką nors pasiuvu, bet nieko rimto. Teatre man tinka grafikas, į darbą einu su malonumu“, – sako Svetlana Matesovičienė.