„TEATRO ŽMONĖS“: kostiumininkė Marijana Bilinskaitė spektakliams kasdien ruošiasi lyg didelei šventei

Elenos Kairytės filmuotuose portretuose – teatro darbuotojai, kurių dažniausiai žiūrovai, atėję į spektaklį, nemato, tačiau šie jie yra be galo atsidavę savo profesijai ir teatre dirba daug metų, yra sukaupę daug žinių ir prisiminimų. Kokia yra įprastinė scenos apšvietėjo arba staliaus diena? Už ką atsakingas teatro budėtojas arba dekoracijų montuotojas?

Lietuvos nacionalinis dramos teatras tikisi, kad šie trumpi filmukai suteiks daugiau žinių apie teatro profesijas, sudarys visapusiškesnį teatro vaizdą ir jauniems žmonės pasiūlys profesinių pasirinkimų, apie kuriuos anksčiau jie galbūt nė nežinojo.

KOSTIUMININKĖ MARIJANA BILINSKAITĖ

Maža smulkutė Lietuvos nacionalinio dramos teatro kostiumininkė Marijana Bilinskaitė puikiai žinoma kiekvienam teatro darbuotojui ir vadinama tiesiog Maryte. Aktoriams apsirengti padedanti ir jų kostiumais besirūpinanti moteris anksčiau daugybę metų dirbo garsiausių režisierių asistente Lietuvos kino studijoje.

Kaip pati sako, iš Barboros Radvilaitės krašto – Dubingių miestelio, kilusi Marijana mokėsi Kultūros mokykloje (dabar – Vilniaus kolegija). Iškart po studijų dirbo Vilkaviškio rajone, kur gynėsi diplominį darbą, o po to įsidarbino Lietuvos kino studijoje. „Kine darbą pradėjau nuo montažo. Karpydavau ir klijuodavau kino juostelę, iš pradžių klijais, lipni juostelė atsirado tik vėliau ir palengvino darbus“, – pasakoja ji.

Vėliau Marijana pradėjo dirbti prie meninių filmų. „Pirmiausiai buvau režisieriaus padėjėja, vėliau pakilau karjeros laiptais ir tapau asistente. Dirbau su visais to meto režisieriais. Daugiausiai su Almantu Grikevičiumi, taip pat su D. Banioniu, A. Žebriūnu, V. Žalakevičiumi, A. Puipa, A. Kundeliu, A. Dausa, R. Vabalu, tik su M. Giedriu susidurti neteko. Tuo metu turėjau daug atsakomybės – reikėdavo atrinkti aktorius, suderinti įvairius procesus. Ieškodama naujų veidų kinui lankydavausi įvairiuose spektakliuose, skrisdavau į kitas Sovietų Sąjungos šalis. Darydavome aktorių fotosesijas, rodydavome nuotraukas režisieriams, kad atsirinktų, o tada jau reikdavo rašyti oficialius raštus, kad teatro režisieriai išleistų juos filmuotis kine“, – pasakoja Marytė.

Kai mobiliųjų telefonų nebuvo, šis vadybinis darbas atimdavo labai daug laiko, galbūt dėl to, Marijana sako, neturinti vaikų ir abu jos gyvenimo vyrai iš kino srities. „Kol viską suderindavau iki išnaktų sėdėdavau kino studijoje, jei apsistodavome viešbučiuose į mano kambarį specialiai atvesdavo telefoną. Filmavimas buvo didžiulis procesas, aktoriai suvažiuodavo iš visos sąjungos, visi su savo norais, buvo nelengva. Didelės masinės scenos. Puikiai atsimenu darbą Pirčiupiuose, kur Grikevičiaus „Fakte“ filmavosi visas Zervynų kaimas, buvo atvykę aktoriai iš Maskvos, Rygos, Sankt Peterburgo, visos Sovietų Sąjungos žvaigždės. Turėjau savo padėjėją, bet vis tiek buvo labai daug darbo. Ir daug tokių filmų, daug projektų. Tad kai kino studija subyrėjo buvo labai liūdna. Iki šiol skauda širdį dėl to“, – atsidūsta Marijana.

Tuomet moteris kurį laiką buvo be darbo: „Užsiregistravau darbo biržoje, dirbau ir indų plovėja, ir valytoja. Norėjau arčiau savų žmonių, arčiau aktorių, todėl atėjau į teatrą, ir kai atsilaisvino kostiumininkės vieta, perėjau į šį darbą. Labai myliu visus aktorius, jie mano bičiuliulai, visus apglostau. Nė vienas manęs nėra įžeidęs, jei ir būna koks nesusipratimas darbe, viską nuleidžiame juokais“, – su užsidegimu pasakoja Marytė.

Dabar jos pagrindinė pareiga – pasirūpinti visa aktorių apranga, batais ir aksesuarais. Kostiumininkės dirba dviem pamainomis. Prieš spektaklį kiekvienam aktoriui surenka jo drabužius, batus, kojines, skrybėles, skareles ir kitas aprangos detales. Viską peržiūri, išlygina, išnešioja po grimo kambarius, kad atėję aktoriai ir aktorės galėtų iškart rengtis. Spektaklio metu padeda jiems persirengti. „Dirbti reikia labai greitai ir tamsoje – užkulisiuose prastas matomumas“, – sako kostiumininkė. Po pasirodymo, reikia viską surinkti, pristatyti į skalbyklą arba į siuvyklą, jei kas nors suplyšta. Būna kartais, kad vienas spektaklis rodomas kelias dienas iš eilės, tuomet palaidines ar kitus mažesnius drabužius Marijana skalbia rankomis.

Ji taip pat vaidina komedijoje „Demokratija“ – įkūnija Gražinos vėlę. „Labai jaudinuosi kaskart prieš išeinant į sceną. Jau atrodo viską žinau: truputį pastovėti, nulipti laipteliais, pašokti su Tadu Grynu, pasisukti ir susprogdinti bombą. Viskas aišku, bet vis tiek širdis daužosi kaip pašėlusi.

Likimas man dovanojo progą dirbti su labai įdomiais žmonėmis, dėl to esu labai dėkinga. Visą gyvenimą dirbau mėgstamą darbą ir dabar į teatrą einu kaip į šventę, o prie filmavimų kartais sugrįžtu – kviečia filmuotis, kai reikia vaidinti kokias nusenusias babulkas arba masinėse scenose. Jei nustosiu dirbti, matyt, tą pačią dieną mirsiu – juokauja Marijana ir priduria – na nebent kaimas išgelbės.“ Gimtuosiuose Dubingiuose iki šiol gyvena Marijanos sesuo, kurią ji slaugo. „Be galo mėgstu grybauti. Kai geri metai – grybais aprūpinu visą kaimą“, – sako Marytė.