„TEATRO ŽMONĖS“: Priešgaisrinės saugos budėtoja Zina Fatejevaitė kadaise buvo scenos žvaigždė

Elenos Kairytės filmuotuose portretuose – teatro darbuotojai, kurių dažniausiai žiūrovai, atėję į spektaklį, nemato, tačiau šie jie yra be galo atsidavę savo profesijai ir teatre dirba daug metų, yra sukaupę daug žinių ir prisiminimų. Kokia yra įprastinė scenos apšvietėjo arba staliaus diena? Už ką atsakingas teatro budėtojas arba dekoracijų montuotojas?

Lietuvos nacionalinis dramos teatras tikisi, kad šie trumpi filmukai suteiks daugiau žinių apie teatro profesijas, sudarys visapusiškesnį teatro vaizdą ir jauniems žmonės pasiūlys profesinių pasirinkimų, apie kuriuos anksčiau jie galbūt nė nežinojo.

Priešgaisrinės saugos budėtoja Zina Fatejevaitė

Ne daug kas žino, kad be susirinkusių žiūrovų, kiekvieną Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklį akylai stebi ir teatro budėtoja Zina Fatejevaitė, atsakinga už priešgaisrinę saugą. Ji žiūri, kad spektaklio metu nesusiformuotų pavojingos situacijos, galinčios sukelti gaisrą. Dabar Zina – tik slapta žiūrovė, o kadaise pati buvo ryški muzikos scenos žvaigždė. Su dvyne seserimi koncertuodamos jos aplankė daugybę Lietuvos ir Sovietų Sąjungos miestų.

Kartu su dvyne seserimi Liuda gimtojoje Marijampolėje Zina dainavo nuo vaikystės. Aštuoniolikos metų pradėjo mokytis operinio dainavimo Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos konservatorijoje (tuomet – muzikos technikumas). Visus stebino, kaip dvi smulkios sesutės turi tokius stiprius balsus. Po studijų gavo paskyrimą į Operos ir baleto teatrą, bet norėjo dainuoti su seserimi, tad didelėje telefonų knygoje susiradusi telefono numerį Zina pati paskambino Lietuvos tuometiniam Filharmonijos ansamblio „Vilniaus aidai“ vadovui Teisučiui Saldauskui ir pasiprašė darbo duetui.

Buvo suformuotas šešių dainininkų ansamblis, kuris su orkestru važinėjo po visą Sovietų Sąjungą, didžiausius to meto miestus.

„Tai buvo vienas geriausių gyvenimo etapų, daug skraidėme, turėjome specialią programą, gražius kostiumus, kuriuos kūrė dailininkė Viktorija Gatavynaitė, turėjome savo fotografą, žodžiu, buvome tikras profesionalus ansamblis“, – pasakoja Zina.

Deja, dėl pernelyg lietuviškos T. Saldausko sudarytos programos ansamblis buvo išardytas, o seserys pradėjo filmuotis televizijoje, prasidėjo jų muzikos įrašų gamyba ir didžioji šlovė.

„Kai pasirodėme televizijoje, mus ėmė atpažinti visur. Tuo metu nebuvo daug žvaigždžių, o mes – dvynės, dėl to dar daugiau dėmesio sulaukdavome. Siūlydavo pavėžėti, padėti, o į parduotuvę išvis nejauku būdavo užeiti“, – prisimena Zina ir nuogąstauja, kad daug muzikinių įrašų buvo prarasta, nes juostelės labai lengvai išsimagnetindavo.

Seserys koncertuodavo ir su Aloyzo Končiaus vadovaujamu Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestru. Mikalojus Novikas dvynėms parašė nuotaikingą jaunatvišką dainą „Dievo rykštės“, kuri tapo jų vizitine kortele. Fatejevaitės muzikavo visoje Lietuvoje su maestro sudaryta programa, taip pat koncertuodavo restorane „Dainava“, klube „Erfurtas“ Vilniuje.

Kelerius metus Zina dirbo ir Kultūros ministerijoje Personalo skyriuje. „Darbo ten buvo labai daug, jau buvau įsijautusi į valdininkės vaidmenį, specialistus reikėdavo paskirstyti visoje Lietuvoje, buvo ir tokių atvejų, kad atneša žmogus tris rublius ir prašo duoti paskyrimą arčiau gimtų namų. Vadovas Jonas Gylys siūlė stoti mokytis teisės ir daryti karjerą, bet aš pamačiau skelbimą, kad ieško žmogaus Kino studijoje ir nusprendžiau juo pati pasinaudoti. Etapas Kino studijoje irgi buvo nuostabus ir vienas gražiausių gyvenime. Ten dirbau kūrybinį darbą – parinkdavau muziką kino filmams. Ne kompozitorių, o kompiliatyvią, tai reiškia, iš kelių kūrinių sujungtą. Tokia veikla man labai patiko. Reikėdavo ne tik kino nuotaiką atspindėti, bet ir garsu sukurti erdvės pojūtį, vienus garsus nutildyti, kitus išryškinti.“

Kai uždarė Lietuvos kino studiją, Zina svarstė kur irgi galėtų dirbti su garsu, taip nusprendė ateiti į teatrą. Teatre darbas buvo daugiau techninio pobūdžio, ne kūrybinio. Visi stebėjosi, kad į šias pareigas atėjo moteris. Zina Fatejevaitė dirbo su Andželikos Cholinos spektakliais, su Sauliumi Mykolaičiu. „Atsimenu, kaip prieš jo spektaklius visi susikabindavom rankomis. Labai gražus ritualas, išlikęs iki šių dienų.

Tačiau teatre priešingai nei kine – dirbi prieš žiūrovų akis. Jie mato kiekvieną klaidą. Neduok Dieve, užstrigs kompaktinis diskas – režisierius to neatleis. Technika buvo prasta ir man tokios įtampos buvo per daug, supratau, kad geriau pasiieškoti kitokio darbo. Sugalvojau pradėti budėti teatre. Galvojau, kad ten nieko nereikia daryti, tik sėdėti sargų būdelėje su šilta striuke, ir... labai klydau. Darbo daug. Ir dabar kartais budžiu teatre, nors turiu ir kitas pareigas – esu teatro gaisrininkė, atsakinga už priešgaisrinę saugą. Stebiu kiekvieną spektaklį, ne tik mūsų, bet ir gastroliuojančių trupių.

Kokia laimė, kai gali pamatyti spektaklius iš Amerikos, Taivanio, Maskvos. Stebėjau Rusijoje pastatytą „Oidipą“, bet žinote, su mūsiškiu „Oidipu“ nėra ką ir lyginti. Gintaro Varno pastatymas iškart nukelia į antikos laikus, kokia atmosfera! O koks Eimunto Nekrošiaus „Borisas Godunovas“! Kaip puikiai jis nugludino tekstą ir tiksliai atskleidė visus klodus ir meistriškai parodė Rusijos liaudį. Dar man labai patiko „Mūsų klasė“ – aktoriai superiniai, puikiai perteikė to laikmečio dvasią. O mano mėgstamiausias yra „Lokis“, gal dėl to, kad jis labai kinematografiškas, primena man laikus Lietuvos kino studijoje ir kelia nostalgiją. Tokį spektaklį vežk kur nori į užsienį“, – apie spektaklius Zina gali kalbėti nesustodama. Ji puikiai cituoja ir eilutes iš pjesių.

„Kur dar kitur gausi tokią dovaną kaip teatre, kai gali sau taip mąstyti ir bent mintimis prisiliesti prie tos šventos kūrybos? Teatro spektakliai yra skirti gatvės žmogui, kad jis ateitų čia ir taptų šviesesnis, kad susimąstytų apie savo gyvenimą“, – įsitikinusi Zina Fajejevaitė.