„Tele bim bam“ žvaigždė Gabrielė Malinauskaitė užaugo: „mergaitė su degtukais“ tapo geidžiama aktore

Šiandien Gabrielę Malinauskaitę atpažįsta, matyt, visi: jaunosios kartos aktorė jau spėjo pasižymėti ir teatro scenoje, ir kino juostų filmavimo aikštelėse, jos veidą ir charizmą spėjo įsiminti televizijos žiūrovai.

Įprastai žiūrovai mato G.Malinauskaitę vaidinančią. Tačiau nuo lapkričio mėnesio ji publikai ryžosi ir uždainuoti: drauge su Pauliumi Sinkevičiumi dalyvauja šou „Žvaigždžių duetai“, ir kas savaitę stebina originaliais pasirodymais.

Bendraudama su 15min G.Malinauskaitė papasakojo, kaip prasidėjo vingiuotas jos kelias į aktorystės pasaulį. O prasidėjo jis dar daugiau nei prieš 20 metų...

Mergaitė su degtukais

Ką reiškia stovėti scenoje, G.Malinauskaitė žino nuo vaikystės. Dar būdama aštuonerių ji prisijungė prie „Tele bim bam“ kolektyvo – visai netikėtai, nurungusi būrį varžovų, gavo pirmą reikšmingą vaidmenį. Kaip tai nutiko, ji lig šiol pamena puikiai.

„Mama per televizorių išgirdo Neringą Čereškevičienę kalbant ir kviečiant visus vaikus dalyvauti atrankoje jos kuriamam muzikiniam filmui „Mergaitė su degtukais“, o kartu Neringa ieškojo ir naujų narių „Tele bim bam“ kolektyvui, nes buvo ką tik grįžusi iš dekretinių atostogų. Mama nusprendė mane nuvesti į atranką, kuri vyko Lietuvos radijuje ir televizijoje. Gerai atsimenu fojė, pilną vaikų, – krykštaujančių ir lakstančių aplinkui. Mus kvietė po maždaug 12 vaikų iškart. Susodino puslankiu ir kiekvienam reikėjo prisistatyti, paploti ritmą, padainuoti. Po kurio laiko sužinojau, kad Neringa mane atsirinko filmui – gavau pagrindinį mergaitės su degtukais vaidmenį, o kartu pakvietė ir prisijungti prie „Tele Bim Bam“, – pasakoja G.Malinauskaitė.

Kodėl iš gausaus vaikų būrio N.Čereškevičienė išsirinko būtent Gabrielę, aktorė iki šiol tiksliai nežino. Bet nutuokia. „Neringa kažkuriame savo interviu yra sakiusi, jog jai įstrigo mano akys ir ilgi, šviesūs plaukai ir, kad pamačiusi mane iškart suprato – tai toji „mergaitė su degtukais“, kurios ieško. Žinoma, reiktų jos klausti, ji galbūt tiksliau atsakytų, kodėl pasirinko būtent mane“, – šypsosi.

Filmą „Mergaitė su degtukais“ komanda nufilmavo 1994-ųjų pabaigoje, žiūrovai juostą išvydo ankstyvą 1995-ųjų pavasarį.

Kokį įspūdį G.Malinauskaitei, tada dar mažai mergaitei, paliko darbas toje filmavimo aikštelėje?

„Labai laukdavau filmavimo dienų, nes aikštelėje jausdavausi puikiai ir norėdavosi kuo geriau įvykdyti kiekvieną Neringos užmanymą. Dabar, kai pagalvoju, tai Neringa labai gerai žinojo, ko nori iš manęs ir sugebėdavo man, vaikui, puikiai paaiškinti. Ir nors tą žiemą buvo be galo šalta, nė lašelio sniego (buvo gaminamas dirbtinis), man pačiai tai nebuvo kliūtis“, – pasakoja aktorė.

Prisimena, filmavimo aikštelėje netrūko išbandymų: „Teko ir basai eiti per šaligatvį esant virš 20 laipsnių šalčio, ir filmuotis su plonyte suknele lauke (scena su močiute – a.a. aktorė R.Staliliūnaitė). Grįžus po filmavimų mama iškart „užmerkdavo“ mane į karštą vonią, kad tik nesusirgčiau. Iki šiol atsimenu filmavimo akimirkas, tarsi tai būtų buvę vakar, o filmavimo aikštelę ir visą kino virtuvę pamilau nuo pat pirmos dienos. Per kiekvienas Kalėdas eglutę tėvų namuose papuošia žaisliukas (specialiai gamintas filmavimui, scena prie didžiulės gražios eglės) iš filmo – mėlynas angeliukas su geltonais plaukais – tad „Mergaitę su degtukais“ prisimename kasmet.“

Žvaigždžių liga neužsikrėtė

Vien „mergaitės su degtukais“ vaidmeniu G.Malinauskaitės bendradarbiavimas su „Tele bim bam“ nesibaigė. Ji toliau dainavo populiariausiame vaikų kolektyve, filmavosi nuotaikinguose dainų klipuose.

„Įsimintiniausi pačiai yra šie: „Matilda ir Milda“, „Pupa“, „Karakumų asilėlis“. Jeigu ir nedainuodavai dainoje pagrindinės partijos, dažnai vis tiek filmuodavaisi, nes reikėdavo ir kitokių „vaidmenų“ klipe“, – pasakoja ji.

Bendradarbiaudama su „Tele bim bam“ G.Malinauskaitė filmavosi ir smagiose PVG būrio istorijose: „PVG – tai Pašėlę Vaikystės Gynėjai. Geltonais kombinezonais ir šalmais apsiginklavę veikėjai pakliūdavo į įvairiausias situacijas, kurios, žinoma, galiausiai baigdavos laimingai ir labai gražiai, netgi pamokančiai. Vienu metu netgi vedžiau „Tele bim bam“ laidos skiltį „Mergaičių Bim Bam“. Gamindavom valgyt, ruošdavom agurkų veido kaukes ir panašiai – žodžiu, kurdavau mergaitiškus siužetus ir gvildendavau mergaitiškas aktualijas.“

Atrodytų, esi maža mergaitė, o darbo, dėmesio, populiarumo šitiek daug… Ar išsiaiškino G.Malinauskaitė tada, kas yra „žvaigždžių liga“?

„Mano mama – labai protinga moteris. Ji visuomet mane auklėjo taip, kad niekuomet „nesužvaigždėčiau“. Man netgi yra keistas šis terminas ir, atrodo, kodėl išvis atsiradęs? Juk aktorius tiesiog dirba savo darbą, kaip ir gydytojas ar kitos profesijos atstovas. Kad tave žino ar matė daugiau žmonių, tai koks čia pasiekimas ir puikavimasis galėtų būti? O ir apskritai, „žvaigždė“ mūsų laikais labai iškreipta sąvoka, vartojama bet kur ir bet kada. Man žvaigždės tai tokie žmonės, kurie savo srityje yra pasiekę ypatingų aukštumų, tikri profesionalai, niekuomet nesustojantys vietoje ir nuolat tobulėjantys, paprastai net nelaikantys savęs vadinamomis žvaigždėmis“, – svarsto G.Malinauskaitė.

Sako, ir aplinkinių pavydo, pagiežos ji nejautė: „Draugai visuomet mane palaikė ir palaiko, džiaugiasi kartu kiekvienu pasiekimu ar pasirodymu, kaip ir aš jų darbais ar gyvenimo akimirkomis. Niekuomet nejaučiau pavydo iš aplinkinių, jeigu šito klausiate. O jei ir buvo ar būdavo – tikrai nesigilindavau, nes labai nemėgstu intrigų ir apkalbų. Ta neigiama energija daugiau žalos gali padaryti tau pačiam, negu tu kažkam apkalbėdamas ar pavydėdamas.“

Pasakodama apie „Tele bim bam“ ji pabrėžė, kad būtent ten įgavo pirmuosius reikšmingus savo kaip aktorės įgūdžius: išmoko pasitikėti savimi, susikaupti, įgyvendinti savo bei kitų žmonių idėjas, išmoko jas galutinai išpildyti.

„Neringa Čereškevičienė – viena pirmųjų mano scenos mokytojų, kurios dėka pamačiau ir pamilau kiną bei televiziją „iš vidaus“, prisijaukinau kameras, sužinojau kaip reikia elgtis scenoje, kai tave stebi žiūrovas, bei išmokau siekti savo tikslų“, – sako G.Malinauskaitė.

Profesionali aktorė – ne iš pirmo karto

Jeigu atrodė, kad G.Malinauskaitės kelias į aktorystę – tiesus ir lygus, tai ne visai: šiandien aktorė su šypsena veide pasakoja apie „posūkius“ kelyje.

„Tiesą sakant, buvau sugalvojusi, jog noriu tapti televizijos ir kino režisiere. Per stojamuosius man pasakė: „Ką tu čia veiki? Juk tau reikia aktorinį studijuoti?!“. Neįstojau. Dvejus metus mokiausi VU Kultūros istoriją ir antropologiją. Jau pirmą dieną, stovėdama istorijos fakulteto kiemelyje, supratau, kad vis dėlto tai – ne man. Po poros metų perstojau į LMTA aktorinį ir tapau režisieriaus Jono Vaitkaus kurso nare. Baigiau bakalauro studijas, o vėliau įgijau magistro laipsnį“, – pasakoja.

Šiandien atrodo, kad G.Malinauskaitė yra visiškai „savo vietoje“, o šiuo metu – ir vėl ant bangos: vaidmenų netrūksta nei teatre, nei kine ar televizijoje.

„Kiekvienas vaidmuo atneša naują patirtį, naują matymo kampą netgi į pačią profesiją ar vaidmens kūrimą ir yra mažiau ar daugiau įsimintinas. Žinoma, man labai įsiminė mano kurtas daktaro Stokmano dukters Petros vaidmuo J.Vaitkaus spektaklyje „Visuomenės priešas“ 2011-aisiais. Tai buvo pirmasis mano, ką tik baigusios aktorinio bakalurą, vaidmuo tokio masto spektaklyje, ir dar Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje. Repeticijų metu galėjau stebėti ir mokytis aktorystės subtilybių iš tokių Lietuvos aktorių kaip Juozas Budraitis, Dainius Gavenonis, Viktorija Kuodytė, Vytautas Anužis bei kitų. Visuomet atsiminsiu ir darbą Oskaru apdovanoto režisieriaus Gerardo Herrero filme „Silencio en la nieve“ („Tyla sniege“). Teko ne tik Lietuvoje filmuotis su žymiais ispanų aktoriais (Juan Diego Botto, Carmelo Gomez ir kitais), bet ir vykti į Kino studijas Alicante mieste, Ispanijoje“, – džiaugiasi aktorė.

Paklausta, kokio tipo veikėjus įkūnyti jai patinka labiausiai, G.Malinauskaitė sako: „Visuomet įdomiau vaidinti personažą, kuris yra toliau nuo tavęs, kuomet reikia paieškoti savyje tų kitokių savybių, išsianalizuoti ir pagauti personažo mąstyseną, pasaulio ir aplinkos suvokimą, „prisitraukti“ jį prie savęs.“

Nors pati vaidina skirtingose scenose, neslepia, kad labiausiai ją traukia teatras: „Visur yra sava specifika ir netgi truputį kitokia vaidyba, išraiškos priemonės. Bet galbūt labiausiai žavi teatras – tai tiesioginis susitikimas su žiūrovais, jų reakcija ir išgyvenimais. Taip pat spektaklio metu tu išgyveni visą veikėjo liniją nuo pradžios taško iki kulminacijos, tam tikro lūžio bei atomazgos. Kaskart gali išsibandyti savo galimybes, o jeigu kažkas tą vakarą nepavyko – kitą kartą galbūt patobulinti, patikslinti. Kine ar televizijoje to nebegali padaryti. Užfiksuoja kameros, ir baigta. Taip pat galutinis variantas labai priklauso nuo montažo, techninių dalykų, režisieriaus sprendimų, kurį kadrą naudoti ir panašiai, bet jau nebe nuo tavęs kaip aktoriaus.“

Naujausią savo iššūkį – dalyvavimą „Žvaigždžių duetuose“ – G.Malinauskaitė vadina šiokia tokia avantiūra: „Dainavimas nuo pat mažų dienų lydėjo mane – jis visuomet buvo mano hobis ir aistra. Jau ne vienerius metus mokausi solinio dainavimo pas nuostabią dainavimo mokytoją Dalią Babilaitę. Taigi, atsiradus šiai galimybei, negalėjau nepasinaudoti proga išbandyti savo jėgų šiame projekte – per ganėtinai trumpą laiką reikia paruošti ir kuo geriau atlikti pasirinktą dainą, sugalvoti ir išpildyti pasirodymo idėją. Iššūkiai man patinka. Jie stimuliuoja kūrybą!“

O į klausimą apie sau keliamus užmojus G.Malinauskaitė atsako: „Kaskart kuo profesionaliau atlikti savo darbą, visuomet tobulėti, neužsisėdėti vietoje, ieškoti naujų iššūkių, neįsipatoginti, sugebėti atrasti ir įžvelgti savo klaidas bei jų nekartoti, mokytis iš vyresnių kolegų. Norėčiau, kad mūsų karta savo profesionalumo lygiu niekuo nenusileistų vyresnėms aktorių kartoms, jau pripažintoms kartoms.“