Televizijos atradimas – L.Dragūnaitė: apie M.A.M.A „patyčias“, etapą vaikų namuose ir vaikino palaikymą

„Emocijos ir euforija jau atslūgo, bet vis dar ir neturėjau progos pabūti ramiai ir pasimėgauti teigiamais atsiliepimais. Iš vieno streso perėjau į kitą – po M.A.M.A apdovanojimų pradėjau turą su kolegomis, todėl toliau gyvenu mini chaoselyje“, – pokalbio pradžioje pripažino Laura, paklausta, ar jau nuslūgo emocijos po įspūdingos patirties didžiausiame šalies muzikos apdovanojimų renginyje.

Laura, po M.A.M.A praėjo nemažai laiko. Jau pavyko „suvirškinti“ emocijas ir įvertinti savo debiutą scenoje?

Labai gerai jaučiausi vos praėjus renginiui. Pajutau, kad viską padariau geriausiai, kaip galėjau. Žinoma, visada galima geriau – laisviau jaustis, daugiau pasisakyti. Bet šiaip, kaip pirmam kartui – blynas neprisvilo (šypteli). Pavyko padaryti tai, ką patarė kolega Mantas Stonkus – pasimėgauti ir švęsti kartu su susirinkusiais.

Po renginio mirgėjo antraštės, kuriose buvo linksniuojamas ir tavo vardas – ne vienam užkliuvo vedėjų „patyčios“. Ką pati apie tai galvoji?

Specialiai antraščių nesekiau, bet visko išties buvo labai daug, tad naujienas "pagaudavo" ir mano akys. Tikrai mačiau visus pasisakymus iš įvairiausių žmonių, pastebėjimus, kad vieniems tai buvo patyčios, o kitiems viskas buvo faina.

Galvoju, kad mes dar mažais žingsneliais žengiame link roastinimo renginiuose suvokimo. Kas daugiau domisi, tikrai užsienyje didžiausiuose apdovanojimuose yra matę tokį formatą. „Auksiniai gaubliai“ „Oskarai“, „Emmy“ – puikus to pavyzdys. Tokie apdovanojimai ir yra vieta, kur gali pasijuokti iš savęs, vieni iš kitų ir nepriimti to rimtai. Man atrodo, turėtų būti savaime suprantama, kad niekas nesiekia kažkaip įžeisti, pažeminti ar įskaudinti. Norisi pasijuokti ir tokiu formatu apžvelgti, kaip atrodė metai, linksmai sudėti akcentus. Mums dar trūksta vieno laiptelio, kad tuo visi galėtume pasimėgauti... Tikiu, kad žingsnis žengtas, užaugsime ir mes.

O buvo žmonių, kuriems tie „bajeriai“ labai nepatiko ir po renginio jie buvo priėję to pasakyti į akis?

Atvirkščiai, žmonės, apie kuriuos juokavome, buvo priėję ir jie patys juokėsi, sakė, kad gerai praleido laiką. Jokių nuoskaudų jie mums nejaučia ir mūsų nesiunčia. Svarbiausia, kad žmonės, apie kuriuos juokavome daugiausiai, tai priėmė ir suprato, patys pasijuokė ir tai paleidę turėjo gerą vakarą.

Grįžkime į priešistorę... Kaip atradai komedijos pasaulį?

Atradau komediją 2019-ais metais. Anksčiau žiūrėdavau „Humoro klubą“ per televiziją, bet atrodė, kad ten gali būti ir juokuoti tik išrinktieji Dievai (juokiasi). Tada atsirado atviro mikrofono vakarai (angl. open mic), pradėjau vaikščioti kaip žiūrovė. Užsikabinau, su draugėmis mums tai tapo savotišku hobiu – pažiūrėti, kas apie ką juokauja. Norėjosi eiti vis daugiau, atsirado vertinimas, kas kaip ką daro, ką pati daryčiau kitaip. Kai pirmą kartą ėjau žiūrėti, pamenu, šmėstelėjo mintis, kad čia galėčiau būti ir aš, bet ties ja neužsiciklinau. Kuo aktyviau lankiausi, tuo dažniau ši mintis pasiekdavo mane.

Prisiminiau, kad mokykloje ar draugų tarpe visada mėgau pajuokauti. Jaučiau, kad turėjau šiokį tokį dėmesio troškimą. Visgi tam, kad išdrįsčiau ir subręsčiau užlipti ant scenos, prireikė trijų metų. Galiausiai išdrįsau ir nuo žiūrovo kėdės perėjau ant scenos.

Sakoma, kad humoras nesvetimas tiems, kurie turi skaudžių patirčių. Esi dalijusis, kad teko gyventi vaikų globos namuose... Kaip dabar prisimeni tą laiką?

Tai priimu kaip kažkokį etapą, nėra taip, kad jis man būtų liūdnas ar skaudus. Dabar tai tik gyvenimo patirtis, iš kurios galiu ir moku pajuokauti. Nemanau, kad man liko kažkokia trauma ar skauduliai. Atvirkščiai, mane tai dar labiau sustiprino kaip asmenybę ir davė savotiško prieskonio gyvenimui, suvokimo, kad ne viskas rožėmis klota. Atėjo supratimas, kad nesvarbu, kaip klostėsi tavo kelias, svarbiausia, ką pats pasirenki ir kuo tiki, kad gali tapti. Mano istorija yra pamoka ir įkvėpimas net tik man, bet ir kitiems – viskas mūsų pačių rankose.

Palaikai ryšį su savo tėvais?

Palaikau, bet tikrai nėra, kad esame labai artimi. Nuolat nebendraujame, kartais susiskambiname ar susirašome.

Kas gyvenimo chaose yra tavo didžiausias palaikymas?

Draugai ir mano vaikinas. Tai artimiausi mano žmonės, kurie žino, kas vyksta mano gyvenime ir labai mane palaiko.

Su vaikinu pasirodėte ant M.A.M.A raudonojo kilimo. Pramogų pasaulyje jis jaučiasi patogiai?

Viskas jam gaunasi gana paprastai. Kadangi sukuosi komedijos pasaulyje, jis mane palaiko ir ateina į visus renginius. Per tą laiką jis jau ir pats susipažino su įvairiais žmonėmis, tad manau, kad tai jam buvo gana natūralu. Iš tiesų, mes per daug nesiveliame į tą pramogų pasaulį, tiesiog kartu smagiai praleidžiame laiką.

Natūraliai su viešumu ateina ir dėmesys... Ar jau teko sulaukti gerbėjų žinučių?

Visur rodau savo vaikiną, tai tikriausiai užkertu kelią visokiems gerbėjams (šypteli). Jei ir parašo į socialinius tinklus, nekreipiu dėmesio. Nors, tiesa, jau esu kartą į panašią užklausą atsakius nuotrauka: susipažinkit, čia mano vaikinas. Aš su juo labai laiminga ir man viskas gerai.

O kas tau iš Lietuvos komikų yra autoritetas?

Nuo pat pradžių numeris vienas man yra Mantas Bartuševičius, man labai patinka jo komedija. Tiek ant scenos, tiek socialinėje medijoje kuriame jo skečai. Visada Mantu žavėjausi, o kai turėjome progų kartu padirbti, buvo išvis nerealu. Net negaliu suvokti, kad galime kažką daryti kartu su žmogumi, į kurį žiūrėjau iš toli ir lygiavausi. Man tai niekada nebus savaime suprantama, visada būsiu dėkinga už šias galimybes.

Iš jaunesnės kartos žaviuosi Evaldo Jasaičio komedija. Kai einu žiūrėti jo pasirodymus, galiu nieko nelyginti, negalvoti ir pasijuokti. Jis labai moka sudominti ir įtraukti į savo komediją, prijausti situacijas.

Televizija atvėrė duris komikėms – tavo debiutas M.A.M.A apdovanojimuose, kolegės Vitos Žibos vedėjos amplua „Gero vakaro šou“... Susimąstei apie tai?

Mes su Vita taip priartėjome prie televizijos, kad mūsų jau niekas negalėjo ignoruoti (juokiasi). Mes daug dirbome, todėl tikriausiai neišvengiamai prasiskynėme kelią į ten, kur norime būti. Galbūt net negalvojome, kad galime čia būti, bet kažkas pamatė, kad tinkame. Tikriausiai dabar išgyvename renesansą.

Yra tokia skambi frazė „M.A.M.A, kas toliau?“. Tik šįkart norisi kreiptis į tave: Laura, tai kas toliau?

Iki pavasario turiu turą, o tada išeisiu ruošti savo solo programą. Nenoriu prisikalbėti, nes vis užsimenu, bet nieko neatiduodu žmonėms... Eisiu dirbti ir mokytis rašyti komediją, tikrai noriu pasirodyti su savo programa. Iš visokių pusių sulaukiu pasiūlymų, bet dar nežinau, kaip atrodys mano kelias. Gal mane išvysite ir televizijoje... Paliksiu intrigą!

Fotogalerija: