Tuo metu, kai atėjote dirbti į televiziją, tai buvo kone vienintelė žvaigždžių kalvė, į kurią veržėsi daugelis. Ar dar prisimenate, kaip joje atsidūrėte?
Giedrė: Mano kelias – iš tiesų juokingas. Visiškai nesvajojau dirbti televizijoje, studijavau spaudos žurnalistiką, bet sykį Sereikiškių parke sutikau bičiulį, kuris jau dirbo LNK, jis pasakė, kad televizija ieško vedėjos laidai apie kiną. „O aš mėgstu kiną“, – naiviai pamaniau ir paskambinau tuomečiam LNK programų direktoriui. „Ar esi turėjusi ką nors bendro su televizija?“ – paklausė jis. Nesu. „Kalbėjusi viešai?..“ Ne. Liepė nuvažiuoti į Lapes ir susirasti Audrių Giržadą, kuris pasakys, ar bent kiek tinku vesti laidą. Nuvažiavau ir patekau tiesiai pas vizažistę Zoją, kuri kruopščiai mane padažė pagal to meto tendencijas: perlamutrinės lūpos, violetiniai šešėliai iki smilkinių... Niekada gyvenime nebuvau pasidažiusi ryškiau nei tik blakstienas. „Kaip baisu“, – tyliai galvojau. Bet buvo dar baisiau, kai Giržadas liepė stoti prieš kamerą ir skaityti tekstą. „Ačiū, mes jums paskambinsime“, – galiausiai išgirdau ir moviau pro duris. Iki šiol stebiuosi, kad paskambino. Kai pasižiūriu pirmąsias savo laidas, verkti norisi – bet ne iš nostalgijos!