„Mano gyvenimas – nuostabus, laimingas, pats gražiausias. Ir dar noriu. Nebijau mirties – visi mirštam ir man reikės, bet taip norisi dar pažiūrėti, išgirsti... Esu labai smalsi“, – prisipažįsta režisierė Danutė KETURAKYTĖ. Nelengvą gyvenimo kelią nuėjusi televizijos spektaklių ir filmų kūrėja, tokių garsių projektų kaip „Bendraamžiai“, „Gimnazistai“ autorė ir dabar nepritrūktų idėjų.
Nepaisydama visų sunkumų, kuriuos teko įveikti, sakote, kad gyvenimas buvo laimingas?
Dar ir koks laimingas bei gražus. Nors trejų metukų mane su mama išvežė į Sibirą, Komijos Respubliką. Pirmus metus gyvenome „zemliankoje“ – žemėje iškastame urve be langų, pasišviesdami tik balana. Ten susirgau poliomielitu – viena kūno pusė buvo paralyžiuota. Mama naktį turėdavo man užmerkti akį, nes pati neužsimerkdavo... Jokių gydytojų ar vaistų. Mama tik kryželį turėjo: meldėsi dieną naktį, kad pasveikčiau. Ir stebuklas įvyko – pasveikau, nors paralyžiaus pasekmių ir liko. Iki šiol tą kryželį turiu.
Kaip nutiko, kad jus su mama ištrėmė lyg didžiausias nusikaltėles? Kur buvo jūsų tėvas?
Tuo metu – kalėjime. Jį suėmė už tai, kad su broliu į ūkį parsivarė vokiečių miške paliktą tanką. Norėjo nupjauti vamzdį ir tanką naudoti kaip traktorių. Kažkas paskundė... Buvau kiek daugiau nei trejų metukų, nelabai ką atsimenu. Su tėvu realiai susipažinau būdama jau keturiolikos – kai grįžau iš Sibiro...