Tema diskusijai: ar moterys yra žmonės?

Visą savo, suaugusios moters, gyvenimą buvau įsitikinusi, kad esu jautrus, kompetentingas žmogus. Turiu darbą ir butą; moku skaityti ir galiu balsuoti; nuolat savarankiškai priimu sprendimus, ką valgyti per pietus ir kokį juokingą vaizdo įrašą apie kates pasižiūrėti pietaujant. Tačiau per pastaruosius kelis mėnesius kai kurie įtakingi žiniasklaidos atstovai ir politikai sudaužė šį įsitikinimą.

Kaip ir kitos moterys, gimiau su „XX“ chromosomų deriniu. Tarp „XX“ požymių, paveikusių kiek daugiau nei pusę Amerikos gyventojų, yra krūtys, kiaušidės, gimda, menstruacijos ir galimybė gimdyti bei žindyti kūdikius. Daugelio įsitikinimu, „Y“ chromosomos trūkumas neturėtų kaip nors paveikti mano galimybės priimti kompetentingus sprendimus dėl to, kokia sveikatos apsauga ar juokingas vaizdo įrašas per pietus man yra tinkami.

Visgi atsiranda vis garsiau ir intensyviau tvirtinančių, kad „XX“ chromosomų derinį turinčios moterys yra neįgalios ar net ant evoliucinio greitkelio gulinčios kliūtys. Šie ginčai privertė mane suabejoti savo teisiniu ir moraliniu statusu. Ar aš esu žmogus? O galbūt objektas? Valstybės globotinė?

Tikėdamasi paaiškinti šiuos ir kitus klausimus, ketinu priminti įtakingų vyrų, atstovaujančių teisės, politikos ir literatūros sritims, neseniai išsakytas mintis, susijusias su Amerikos vaizduotę užvaldžiusiu klausimu: „Ar moterys yra žmonės?“

Pirmasis atvejis: JAV apylinkės teisėjas Lynnas Hughesas.

Istorija: po dešimt savaičių trukusių motinystės atostogų, trejus metus vienoje Hjustono skolų išieškojimo agentūroje dirbusi moteris kreipėsi į teismą dėl lytinės diskriminacijos darbe. Moteris tvirtino buvusi atleista dėl to, kad paprašė leisti jai į darbą atsinešti pientraukį.

„Žindymo laikotarpis nėra nėštumas, gimdymas ar su tuo susijusi sveikatos būsena, – vasarį paskelbė bylą nagrinėjęs teisėjas L.Hughesas. – Moteris pagimdė 2009 metų gruodžio 11-ąją. Po tos dienos ji jau nebebuvo nėščia ir jos su nėštumu susijusi būsena baigėsi. Kieno nors atleidimas iš darbo dėl žindymo ar pieno nutraukimo nėra lytinė diskriminacija.“

Ką sužinojome iš šio atvejo: natūraliai funkcionuojančių antrinių lytinių požymių turėjimas yra nusižengimas, už kurį galima atleisti iš darbo; moteris, savyje nešiojanti embrioną, turi daugiau teisių nei kūdikį auginanti moteris.

Taigi, ar moterys yra žmonės? Tik tada, kai laukiasi.

Antrasis atvejis: Virdžinijos valstijos gubernatorius Bobas McDonnellas ir Alabamos valstijos senatorius Clay Scofieldas.

Visgi atsiranda vis garsiau ir intensyviau tvirtinančių, kad „XX“ chromosomų derinį turinčios moterys yra neįgalios ar net ant evoliucinio greitkelio gulinčios kliūtys.

Istorija: šie įstatymų leidėjai siekė, nors vėliau nuo šio siekio ir atsiribojo, įstatymais įpareigoti visoms, abortą nusprendusioms pasidaryti moterims, atlikti invazinę procedūrą – transvaginalinį ultragarsą. B.McDonnello žodžiais tariant – „pamatyti moters vaiką“. „Šis pasiūlymas susijęs su galimybe moterims turėti daugiau medicininės ir teisinės informacijos, kad jos galėtų priimti tinkamą sprendimą“, – kovo 2 d. pareiškė B.McDonnellas.

Ką sužinojome iš šio atvejo: į moters makštį prieš jos valią įkištas 20–25 centimetrų daviklis „suteikia jai daugiau teisių“.

Taigi, ar moterys yra žmonės? Spėju, kad ne, bet vertėtų paklausti Virdžinijos valstijos atstovės Kathy Byron – moters, pristačiusios šį įstatymą savo valstijoje.

Trečiasis atvejis: Atstovų rūmų narys Darrellas Issa.

Istorija: Kalifornijos kongresmenas neseniai sušaukė vyrų dvasininkų kolegiją aptarti priimtą įgaliojimą draudimo bendrovėms apmokėti ir už gimstamumo kontrolės piliules. D.Issa atsisakė į diskusiją pakviesti seserį Carol Keehan – asociacijos „Catholic Health“ prezidentę ir generalinę vadovę. Ši asociacija prižiūri apie 1 200 katalikiškų sveikatos organizacijų visose JAV. Politikas atsisakė į diskusiją priimti ir Džordžtauno universiteto teisės studentę bei aktyvistę Sandrą Fluke, į kurios sveikatos apsaugą kontraceptinės piliulės neįtrauktos.

Aiškindamas, kodėl į diskusiją nepakvietė minėtos studentės, D.Issa sakė: „Kadangi svarstymas yra susijęs ne su reprodukcijos teisėmis, bet su Baracko Obamos administracijos veiksmais, susijusiais su religijos laisve ir sąžine, S.Fluke nėra tinkama liudininkė“.

Ką sužinojome iš šio atvejo: sąžinės laisvė nėra tinkama tema moterims diskutuoti; laisvė nuo neplanuoto nėštumo, kiaušidžių cistų, endometriozės, nereguliarių mėnesinių, migrenos ir kitų sveikatos klausimų, nėra visuomenės sąžinės klausimas; aptarti nemalonius su kūnu susijusius dalykus vyrukams lengviau kai šalia nėra damų.

Taigi, ar moterys yra žmonės? Jei pažiūrėtume į per minėtą svarstymą darytą nuotrauką, nė nesuprastume, kad moterys apskritai egzistuoja.

Ketvirtasis atvejis: rašytojas Jonathanas Franzenas.

Istorija: didelio dėmesio sulaukusioje esė J.Franzenas teigia, kad novelistė Edith Wharton dėl savo turtų, konservatyvių politinių pažiūrų ir fakto, kad „nebuvo graži“, yra nesimpatiškas asmuo.

J.Franzeno įsitikinimu, E.Wharton neišvaizdumas prisidėjo prie jos ir vyro lytinio gyvenimo nesėkmės, tuo tarpu jos, kaip rašytojos, sėkmė lėmė jos vyro protinę negalią ir pabrėžė jos antipatiją savo pačios lyčiai. Pasak J.Franzeno, E.Wharton draugystės su tokiais rašytojais kaip Henry Jamesas ir Andre Gide'as rodo, kad rašytoja „norėjo būti su vyrais ir kalbėti apie dalykus, apie kuriuos kalba vyrai“.

Ką sužinojome iš šio atvejo: paprastos moterys nėra geros meilužės; moterų sėkmė – smegenis žalojantis virusas; moters rašytojos draugystė su vyrais rašytojais – viena iš penio pavydo išraiškos formų; J.Franzenas gali nemanyti, kad esate graži.

Taigi, ar moterys yra žmonės? Ne visai – jos greičiau yra objektai, turintys žmonėms būdingų bruožų.

Penktasis atvejis: Respublikonų partijos kandidatas į prezidentus Rickas Santorumas.

Istorija: jis savo žmoną pavadino „uola, ant kurios aš stoviu“.

Ką sužinojome iš šio atvejo: tai, matyt, komplimentas.

Taigi, ar moterys yra žmonės? Ne, jos – uolos! Pagaliau aiškus atsakymas. Ačiū, senatoriau R.Santorumai!