Tenerifę tyrinėjantis gidas Tomas: žygiai su kūdikiais, atrasta meilė Viktorijai ir vulkanologijai

Prieš šešerius metus Tomas Butautas nusprendė palikti tai, ką buvo sukūręs Lietuvoje, ir pakėlė sparnus į Tenerifę, kur dabar gyvena su mylimąja Viktorija, trejų dukra Flora ir vienerių sūnumi Nemunu. O iki šio sprendimo jis savo gyvenime išbandė išties daug – buvęs profesionalus sportininkas kartą jau pakeitė karjerą ir pasuko į draudimo paslaugų pasaulį, jam teko suktis ir pramogų versle, pozuoti kaip modeliui ir net žengti Juozo Statkevičiaus podiumu.

Tačiau apie viską – nuo pradžių. Atvirame interviu su portalu Žmonės.lt tiesiai iš Tenerifės Tomas pasakoja, kokie žingsniai jį atvedė iki darbo kalnuose ir grafiko „pagal saulę“.

„Sportinė karjera mane padarė atsakingu žmogumi ir parodė, kad daug dirbdamas gali pasiekti savo svajones. Vienuoliktoje klasėje išsikrausčiau iš Joniškio į Šiaulius. Įstojau į sporto mokyklą kaip šuolininkas į aukštį, bet galiausiai per pusmetį persikvalifikavau į dešimtkovės sportininką. Buvau ir traumą gavęs, norėjo mane išmesti iš mokyklos, nerodžiau jokių rezultatų. O tada užsispyriau ir įrodžiau ne tik mokyklai, bet ir sau – jau po pusės metų Lietuvoje tapau dešimtkovės vicečempionu“, – savo sportinę karjerą prisimena Tomas, kuri jam padėjo stiprų pagrindą siekiant kitų savo gyvenimo tikslų.

Visgi po mokyklos Tomas atsisakė sportinės karjeros ir norėdamas paragauti didmiesčio gyvenimo išvyko studijuoti draudimo vadybos į Vilnių. „Dešimtkovė – arklių sportas. Nežinau, ar išsigandau traumų, ar pabijojau dėl ateities karjeros, bet supratau, kad noriu atsisakyti profesionalaus sporto“, – prisimena Tomas.

Galiausiai jis atsirado renginių organizavimo sferoje, turėjo ir savo įmonę, kuri suteikdavo žmogiškuosius išteklius renginiams. „Būčiau ir toliau dirbęs šioje sferoje, jei nebūčiau išvykęs...“

Tomai, visgi šiuo metu nesi nei profesionalus sportininkas, nei dirbi renginių sektoriuje. Kaip gyvenimas sudėliojo kortas, kad šiandien prisistatai, kaip kalnų gidas?

Visą gyvenimą galvojau, kad gimiau ne toje pasaulio dalyje. Man visada trūkdavo saulės, tad jos trūkumas daugiausiai ir davė svajonių gyventi šiltuose kraštuose. Pirmiausia išvykau į Floridą, o ten apsisprendžiau, kad noriu gyventi, kur vasara trunka ištisus metus. Kadangi dėl vizos negalėjau ten likti daugiau nei tris mėnesius, Tenerifė buvo pirmoji vieta, apie kurią pagalvojau. Čia gyveno mano brolis, bet dar nebuvau čia buvęs. Tiesiog nusprendžiau, susikroviau daiktus ir išvykau su visam.

Važiavai be jokio plano?

Žinojau, kad išsisuksiu ir net jei bus sunku, surasiu savo vietą po saulę. Dirbau įvairiausius darbus, pradėjau nuo padavėjo darbo, tačiau iš jo mane pirmąkart gyvenime atleido jau po trijų savaičių. Dabar juokinga prisiminti, nors tada vieną ašarą tikrai išridenau (šypteli). Pirmuosius du metus dirbau įvairiausius darbus, ieškojau savęs, kol pradėjau dirbti turų agentūroje, kur reikėjo perpardavinėti pramogas Tenerifėje. Būtent ten kilo idėja pradėti pačiam kažką organizuoti, nes viską išbandžiau ir supratau, kad šiame – kiek egzotiškesniame pramogų pasaulyje – ir pats matau save.

Iš karto vizualizavai save kaip kalnų gidą ar tą suvokti prireikė laiko?

Visa savęs vizualizacija susidėliojo su laiku. Kai atvykau į Tenerifę, pradėjau savarankiškai tyrinėti salą ir kiekvieną kampelį išsisaugodavau „Google“ žemėlapiuose. Net geresnį parkingą, kokią slaptą vietelę. Negalvojau, kam tai dariau... O kai nusprendžiau kurti maršrutus, man tereikėjo atsidaryti tai, ką buvau išsaugojęs. Tereikėjo sugalvoti ką taškuose kalbėti: daug googlinausi apie gamtą, istoriją, ugnikalnius. Kuo pradėjau daugiau domėtis, tuo man pasidarė įdomesnis ugnikalnių reiškinys. Juk jų dėka atsirado Kanarų salos bei mano agentūros pavadinimo įkvėpimas (šypteli). Mane tai pradėjo vežti, bet dar iki galo nesupratau, kad norėsiu būti kalnų gidas.

Galiausiai prieš tris su puse metų atvyko draugai į Tenerifę ir paprašė, kad aprodyčiau jiems salą. Kai suorganizavau jiems tris turus, manyje gimė aistra šiam gido darbui. Žinoma, tuo metu dar nebuvo pasitikėjimo, todėl nusprendžiau pasibaigti kalnų gido mokslus.

Tada laukėmės pirmo vaiko – dukros Floros. Po keturių mėnesių tėvystės atostogų aš nebenorėjau grįžti į padavėjo ar ekskursijų pardavėjo darbą. Vaikas buvo didžiausia motyvacija pradėti kažką vardan savo šeimos. Tik pasibaigus tėvystės atostogoms grėbiau planuoti turus, daryti maršrutus, skelbti juos grupėse. Pataikiau ant sezono pradžios, kai lietuviai pradeda daug keliauti, tad mano pradžia buvo tokia sėkminga, kad net buvo sunku patikėti. Buvo aišku, kad pagaliau esu čia, kur tiek laiko aklai ėjau.

Rengi išskirtinius žygius po Kanarų salas ne tik suaugusiems – siūlai keliauti ir su kūdikiais. Kaip kilo tokia mintis? Ar ne per didelė atsakomybė į tokias veiklas įtraukti ir mažuosius?

Kadangi pats žygiuoju, pirmieji žygiai prasidėjo su dukryte Flora, atradus jai tinkamą profesionalią nešiojamą kuprinę, kurioje ji jaučiasi patogiai. Mačiau, kaip jai patinka, ji saugi, prisegta. Vaikas per žygį net tris kartus pamiegodavo. Jam įdomu eiti ant tėčio nugaros, matyti viską iš aukštai, stebėti gamtą. Tai puikus pratinimas pamilti žygiavimą, gamtą, kalnus. Dabar mūsų trejų Flora jau mokosi pati eiti su žygio lazdomis į kalną.

Beje, vaikai man patinka ir jie manęs negąsdina. Kiti tėvai bijo imti vaikus, nes bijo išgąsdinti gidą, nes, tarkim, nemėgsta mažylis kėdutės ar verkia... Aš pats drąsinu tėvus, kad gerai vykti su gidu – juk jiems nereikia vairuoti ir galvoti apie žygio maršrutą, visą dėmesį gali skirti savo vaikui ir pasimėgauti vaizdais.

Iš esmės, esu pastebėjęs, kad daugiau su vaikais žygiuoja užsieniečiai, lietuviai, deja, dar baiminasi. Tačiau atvykę į Tenerifę – pabando. Norėčiau, kad nebijančių būtų daugiau.

Akivaizdu, kad jauniausi tavo žygeiviai gali būti ir kūdikiai. O kaip su senjorais?

Turiu puikių pavyzdžių, kai išėję į pensiją žmonės atvyksta į Tenerifę ir sako: kada, jei ne dabar? Su mano kliente, kuriai buvo apie 60 metų, kartą lipome į vieną sudėtingiausių naktinių žygių – į Teidės ugnikalnį pasitikti saulėtekį. Kopėme aštuonias valandas: užlipome nuo 2350 metrų iki 3715 metrų aukštį, įveikėme sunkųjį 11 kilometrų atstumą ir 1400 metrų sukilimą. O štai mano kita vyriausia klientė, kuriai buvo 67 metų, pasiryžo ekstremaliai kanjoningo veiklai – nusileidimui virvėmis giliuose kanjonuose. Jei įveikiami tokio sunkumo, galima ir į lengvesnius, trumpesnius žygius. Jei tik turi svajonę, viskas įmanoma, nepaisant amžiaus.

Tenerifė tau padovanojo ne tik karjerą, bet ir šeimą. Kaip susipažinai su savo vaikų mama Viktorija?

Į salą aš atvykau vienas ir jau po mėnesio sutikau Viktoriją treniruotėje paplūdimyje – abu mylime pliažo tinklinį. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, o mūsų pirmas pasimatymas įvyko žygyje. Tiesa, šiemet Viktorija taip pat studijuoja, siekia įgyti kalnų gido kvalifikaciją: tai mūsų šeimą apjungiantis hobis bei verslas.

Jūsų vaikų vardai labai įdomūs – Flora ir Nemunas. Kokia jų atsiradimo istorija?

Aš labai myliu gėles. O kai su Viktorija žygiuodavome, per kiekvieną žygį jai priskindavau laukinę puokštę ir žygio pabaigoje padovanodavau. Tai tapo kaip tradicija. Galiausiai, kartą žiūrėdami vieną filmą, išgirdome Floros vardą ir iškart jį pamilome.

O Viktorija jau seniai svajojo, kad jei turės sūnų, pavadins jį Nemunu. Man šis vardas labai gražus, tad net nekilo klausimo – gimus berniukui, jau nereikėjo galvoti.

Nors vaikai gimė už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, jų varduose užkoduota lietuvybė. Puoselėjate šią vertybę vaikams? Galbūt turite minčių ir sugrįžti iš Lietuvą?

Kol kas ne, nes jau įleidome šaknis... Čia gimė abu mūsų vaikai, čia kuriame ir karjerą. Kol kas turime neįgyvendintų tikslų, aš noriu kelti kalnų gido kvalifikaciją, studijuoti, vaikai taip pat čia jau eina į valstybinius darželius, kur mokosi ispaniškai. Kaip bus ateityje, neįsivaizduoju. Visgi širdis sako, kad noriu ir pasenti šiltuose kraštuose. O jei norėčiau pakeisti gyvenamąją vietą, gal net ir sugrįžčiau į Floridą. Žinoma, abu vaikus vežėme parodyti mūsų gimtinę, bet jie matė šiltąją Lietuvą, dar nematė žiemos. Bet kai jie paaugs, tikrai važiuosime kartu pastatyti sniego senį.

Tomai, kone kasdien keliauji į žygius... Galėtum išskirti įsimintiniausius?

Visada sakau, kad geriausi žygiai, į kuriuos eini į pirmą kartą. Didžiausia efektą buvau pajutęs, kai lipau į Pico Viejo ugnikalnį, kuris stūkso šalia Teidės, aukščiausio Ispanijos taško. Tai puse kilometro žemesnis ugnikalnis nei Teidė, bet jo krateris dešimt kartų didesnis, jis milžiniškas – 800 metrų diametro krateris, o jo viršūnė stūkso trijų kilometrų aukštyje. Žygis iki šio ugnikalnio tikrai įspūdingas!

O nuotykis, kurio niekada nepamiršiu, buvo besiveržiančio ugnikalnio lankymas La Palma saloje. Tai įvyko 2021-aisiais, vos 10 dienų po išsiveržimo. Su draugu įgyvendinome ekspediciją ir vykome savo akimis pamatyti tūkstančio laipsnių lavos fontanus, kurie tryško iki 600 metrų aukščio bei lavos upes, kurios savo kelyje naikino viską. Neapsakomas jausmas pamatyti besiformuojančią geologiją: nesuvaldoma žemės planetos jėga kėlė adrenaliną. Vaizdas buvo tiesiog apokaliptinis, ypač naktį – degančių uolienų kvapas, sningantys pelenai... O kur dar riaumojantis bei karščiausia lava besispjaudantis ugnikalnis, dangų nudažęs raudona spalva...

Atvykę į Tenerifę, tave renkasi ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai. Kaip manai, kokia toji žmones traukianti paslaptis?

Tikriausiai žmonės jaučia, kad esu atsidavęs šiam darbui, man patinka, ką darau, patinka kasdien žygiuoti gamtoje. Žmonėms galiu ir parodyti, ir juos edukuoti. Gal ir dėl to, kad žinau, ką reiškia dirbti su žmonėmis, nes tai atsivežiau iš Lietuvos dirbant aptarnavimo srityje. Apgalvoju kiekvieną detalę, noriu, kad gerai jaustųsi kiekvienas.

Galiu drąsiai teigti, kad mano turai – kaip mano vaikai. Jie kurti mano paties asmeniškai, tai nėra turistų perkrauti lankytini objektai. Tai kone slaptos vietos, tai – mano siekiamybė. Į Tenerifę per metus atvyksta šeši milijonai turistų, bet randu kaip juos apeiti... (šypteli). Tiek tikriausiai tos paslapties – mano atrasti slapti keliai bei meilė gido darbui.

Fotogalerija: