Aktoriui Viggo MORTENSENUI (62) prireikė dvidešimties metų ryžtis režisuoti pirmąją juostą. Senatvinės silpnaprotystės tema pasirodė tokia asmeniška ir skaudi, kad vertėjo laukti žmogiškosios ir kūrybinės brandos.
Menininkas tiesiai sako, kad šia negalia skundėsi jo tėvai, seneliai, dėdės ir tetos, o dramos „Falling“ („Krytis“) galutinis sumanymas kilo grįžtant iš mamos laidotuvių. Galvoje besisukančios draugų ir artimųjų pasakotos istorijos apie ją nejučia sugulė į sklandų scenarijų, teliko užrašyti – tą ir padarė dar lėktuve.
„Grįžęs namo nusprendžiau dar kartą visa tai perskaityti – nemaniau, kad bus išėję kas nors gera. Taip dažnai nutinka su sumanymais, kuriuos kartais užsirašai naktį. Tau atrodo, kad mintis buvo puiki, o ryte perskaitęs dažniausiai nusivili. Bet tie užrašai išties buvo įdomūs“, – prisimena aktorius ir režisierius.
Filmą įkvėpusi Viggo šviesaus atminimo mama Grace tebėra svarbiausias žmogus jo gyvenime – jos portretas, kaip ir kitų giminės moterų atvaizdai, puošia Mortenseno buto Madride sienas. Tiesa, aktorės Hannah Gross įkūnijamas jos personažas „Krytyje“ – veikiau aktoriaus vaizduotės vaisius, sukurtas iš prisiminimų. Išvis filme tiesa ir pramanas sumišę. Galima sakyti, kad Viggo pasakoja apie savo vaikystę ir santykius su konservatyviu despotu tėvu (jį vaidina puikus amerikiečių aktorius Lance’as Henriksenas), bet – kaip pats sakė italų leidiniui „Io Donna“– emocijos keičia prisiminimus (kartais – sušvelnina, kartais paverčia baisesniais). Ir jie visada subjektyvūs.