Tėvo netekusi amerikietė Jinna Yang su kartonine jo figūra apkeliavo Europos miestus, kurių jis neturėjo progos aplankyti

25-erių Jinna Yang savo tinklaraštyje „Grease and Glamour“ prisipažino, kad nors iš šalies jos gyvenimas atrodė tobulas, viduje ji kentėjo ir nepajėgė susitaikyti su tėvo netektimi, prarado gyvenimo džiaugsmą ir bet kokias svajones. Nusprendusi išsižadėti materialinės gerovės ji leidosi į drąsų nuotykį, kuriuo siekia surasti savo sielos ramybę ir tinkamai atsisveikinti su prieš dvejus metus mirusiu mylimu tėvu.

Mano tėvas niekada neturėjo galimybės pakeliauti po pasaulį. Jis visą savo gyvenimą paaukojo kitiems.

„Iš šalies žiūrint, atrodė, kad man nieko netrūksta: turiu puikų darbą, prabangų butą, tvirtus santykius su vyru, kurį sutikau prieš penkerius metus, perpildytą spintą, kurioje batų yra daugiau, nei galiu suskaičiuoti, ir pakankamai pinigų, kad galėčiau Niujorko restoranuose valgyti mažiausiai penkis kartus per savaitę. Sparčiai užkopiau karjeros laiptais ir būdama 25-erių uždirbu gerokai daugiau nei mano bendraamžiai ar net už mane vyresni. Tačiau ko žmonės negalėjo matyti, buvo kaina, kurią už visa tai turėjau sumokėti, ir tai palietė kiekvieną mano kūno, širdies, proto ir sielos dalelę.

Niekada dorai nesusitaikiau su tėvo mirtimi, o tai, kartu su siaubinga darbo aplinka, menka emocine tuometinio mano vaikino parama ir siekiu iš išorės atrodyti tvirtai, privedė mane prie to, kad beveik praradau tikėjimą šviesia ateitimi.

Pasiekiau tokią ribą, kai praradau norą gyventi; nebenorėjau nubusti rytais ir vėl jaustis visiška bejėge. Apie nieką nebesvajojau. Atsiribojau nuo mane mylinčių žmonių. Tačiau vieną dieną nusprendžiau susigrąžinti savo gyvenimą. Išvykau į Islandiją be atgalinio bilieto. Nustojau pirkti batus, kurie turėjo maskuoti mano skausmą. Pardaviau 80 proc. šlykščiai didžiulės savo drabužių spintos, kad gaučiau grynų pinigų. Nusprendžiau nutraukti savo prabangaus buto nuomos sutartį. Išėjau iš darbo neturėdama jokio plano B. Nusipirkau kuprinę, įkišau į ją savo fotoaparatą, kompiuterį ir keletą drabužių. Palikau viską, ką turėjau Niujorke, kad pirmą kartą gyvenime pakeliaučiau po pasaulį su savo tėčio kartonine figūra.

Daug metų vaikiausi sėkmę ir aukojau laimę, tačiau iš tikrųjų sėkmė yra ten, kur glūdi laimė. Nesivaikykite sėkmės, vaikykitės laimę ir sėkmė pati ateis savaime.

Mano tėvas niekada neturėjo galimybės pakeliauti po pasaulį. Jis visą savo gyvenimą paaukojo kitiems – savo tėvams, savo vaikams, savo žmonai, savo šeimai ir savo draugams. Būdamas 51-erių jis sužinojo, kad serga vėžiu, o po metų mirė. Jo gyvenimas baigėsi jam nespėjus suprasti, apie ką jis pats svajoja ir ką norėtų nuveikti vien dėl savęs, ir tai buvo sunkiausia, ką mes kiekvienas individualiai ir kaip šeima turėjome ištverti.

Bet net jeigu jo nėra čia fiziškai, žinojau, kad jis kartu su mumis yra mintimis. Norėdama papasakoti jo istoriją ir padėti su jo mirtimi susitaikyti savo pamotei, broliui, sesei ir pačiai sau, pasiėmiau jį kartu su savimi į kelionę po Europą, kad mes kartu nusifotografuotume pačių garsiausių pasaulio vietų fone.

Daug metų vaikiausi sėkmę ir aukojau laimę, tačiau iš tikrųjų sėkmė yra ten, kur glūdi laimė. Nesivaikykite sėkmės, vaikykitės laimę ir sėkmė pati ateis savaime.“