Tėvu tapęs laidų vedėjas Aurelijus Bezekavičius: „Dabar jau žinau, kas yra visatos centras“

Sveikinu sulaukus šeimos pagausėjimo. Koks jausmas?

Dėkoju. Rugpjūčio 30-ąją susilaukėme dukrytės Ūlos. Ir, tiesą sakant, nežinau, ką daugiau apie tai pasakyti. Neįtikėtinas ir neapsakomas jausmas. Dabar jau žinau, kas yra šios visatos centras (šypsosi). 

Viename interviu minėjote, jog esate 100 proc. karaimas. Ar tiesa tai, kad karaimai (kaip ir žydai) tradiciškai turi rinktis savo tautybės antrąją pusę? 

Egzistuoja tradicija, kad antrąsias puses karaimai turi rinktis pagal tautybę, tik vis sunkiau jos laikytis. Visų pirma todėl, kad mes gyvename daugiakultūrėje visuomenėje be sienų – tarp įvairių tautybių ir rasių žmonių. Ir tai yra nuostabus pasaulis. Antra, karaimų Lietuvoje likę vos pora šimtų, taigi dėl to dar sunkiau tampa laikytis minėtos tradicijos.

Mano antroji pusė yra lietuvė. Bet žmones renkamės ne pagal tautybes. Kai mudu susitikome, iškart buvo aišku: čia mano žmogus. Atrodė, kad su Monika esame pažįstami daugybę metų, nereikėjo galvoti apie ką šnekėti. Banalu, bet tiesa. Ir nereikia per daug bijoti to, kad tai yra banalu, – vadinasi, ne miražas. Man svarbu, kad žmogus būtų geras. Ir aš matau, jog nėra geresnio žmogaus nei Monika, net jeigu ji pati taip negalvoja. O kai dar pagalvoju, kad nėra ir kito žmogaus, kuris mane taip prajuokintų kaip ji, viskas tampa kaip ir aišku.

Daugeliui vos išgirdus žodį „karaimai“ vaizduotėje iškyla skanūs kibinai... Jums svarbu tęstinumas, tradicijų išsaugojimas?

Mano tėvai, seneliai, proseneliai ir visi, kuriuos tik galime atsekti, – visi karaimai.  Nenustembu, kai sužinoję mano tautybę žmonės klausia, ar esu iš Trakų. Ne, esu iš Vilniaus, kaip ir mano tėvai, nors jiedu, beje, susipažino Trakuose. Lietuvoje karaimai asocijuojasi ne tik su Trakais, bet ir su kibinais (šypsosi).

Nors apie tuos kibinus Lietuvoje žinoma ne tiek ir daug. Bet kuris mane pažįstantis asmuo žino: jei pasakys, kad kibinai gali būti su kiauliena, man pasišiauš plaukai – juk taip būti negali jau vien dėl to, kad karaimai dėl religijos nevalgo kiaulienos. Kalbant apie religiją, reikia pasakyti, kad irgi nedaug lietuvių žino tai, jog karaimai išpažįsta karaizmą. Dažniausiai sulaukiu klausimo, ar esame musulmonai. Atsakymas – ne. Turime savo religiją, kalbą, papročius, šventes, ir tai yra labai svarbu. Nesu religijos ir tradicijų ekspertas, nežinau labai daug dalykų, bet man svarbu žinoti tai, kas aš esu. Ir tuo didžiuojuosi. Tikiuosi, kad apie savo šaknis žinos ir mano proproproproproanūkiai.

Gal šeimyninis gyvenimas įpareigoja ir dažniau sukiotis virtuvėje?

Gaminti mėgstu, bet tai darau saikingai. Paprasčiausiai žinau, kad nepagaminsiu skaniau, nei tai daro Monika. Tiesa, kelių patiekalų gamybą esu įvaldęs visai neblogai, pavyzdžiui, vištienos apkepą, tortilijas. Kai prieš kelerius metus savo antrajai pusei pirmą kartą gaminau vištieną su makaronais, sakė, kad skanu, nors iš veido buvo matyti, jog tuoj pat nori išmesti viską į šiukšliadėžę. Dabar pati dažnai prašo, kad padaryčiau tortilijų, vadinasi, patobulėjau (šypsosi). Ir neketinu sustoti šioje srityje – artėja laikas išmokti gaminti autentiškus karaimiškus kibinus. 

Ar galite pasakyti, kad jau prisijaukinote „Labas vakaras, Lietuva“ vedėjo kėdę? 

Mūsų žinių tarnybos kuriama laida „Labas vakaras, Lietuva“ tapo ilgesnė, o aš tapau jos nuolatiniu vedėju. Tiesa, kartais tekdavo ją vesti pavaduojant kolegas. Džiaugiuosi, kad laida dabar trunka 2 valandas: tiek laiko tiesioginio eterio yra puiki galimybė ištransliuoti žiūrovams pačią svarbiausią ir įdomiausią informaciją. Kartu, aišku, atsiranda ir didesnė kurioziškų situacijų eteryje tikimybė.  

Ar dažnai pasitaiko juokingų, nenumatytų situacijų?

Didesnių ar mažesnių iš tikrųjų pasitaiko labai dažnai. Vienas jų žiūrovai tikrai pastebi, o apie kitas žinome tik mes, tie, kurie ten dirbame. Išeiti iš eterio neišjungus kamerų kol kas dar neteko, bet pavėluoti – taip: kartą atbėgau paskutinėmis sekundėmis, kai jau sukosi laidos vinjetė, ir vos spėjau prisisegti mikrofoną. Man ir kolegoms buvo streso, bet žiūrovai net nesužinojo, kas vyko likus kelioms sekundėms iki eterio.

O štai sykį pamiršau prisisegti mikrofoną „Labas vakaras, Lietuva“ laidoje: pradėjau sveikintis su kolegomis tiesioginiame eteryje ir girdžiu į ausį režisierių sakant, kad esu be mikrofono. Turėjau maždaug pusę sekundės apsispręsti, ar bandyti apsimesti, jog viskas gerai ir tiesiog segtis mikrofoną, ar prisipažinti žiūrovams, kad esu žioplas ir pamiršau tai padaryti. Pasirinkau antrąjį variantą. Esu šventai įsitikinęs, jog nereikia meluoti žiūrovams, – jeigu ką nors suklydai, prisipažink.

Dėl tokios improvizacijos ramiau ir pačiam, ir, neabejoju, smagiau tiems, kurie kitapus ekrano, – juk tada jie tikrai mato, kad tai yra gyvas eteris. Gana juokingas epizodas nutiko ir vedant LNK „Žinias“: pristatydamas reportažą tiesiog užspringau savo seilėmis ir pradėjau kosėti. Atsiprašiau žiūrovų ir tęsiau laidą (šypsosi). 

Teko nugirsti pokalbį, per kurį dvi moterys gyrė jūsų balsą ir išvaizdą, – sakė, kad tik todėl „Žinių“ nepraleidžia. Iš tiesų jūsų darbe vien to grožio neužtenka?

Malonu sulaukti komplimentų, tikrai nuoširdžiai dėkoju, bet išvaizda išties nėra svarbiausia žurnalistų ypatybė, juolab kad aš tikrai ne Bradas Pittas ar Vaidas Baumila. Aišku, labai svarbu atrodyti reprezentatyviai, bet dar svarbiau tai, kokia žinią išransliuoji žiūrovams: ar patikrinta, patikima informacija, ar ji lengvai suprantama žmonėms, ar objektyvi.

Dalis visuomenės dažnai neigiamai atsiliepia apie žurnalistus: sako, kad jie nupirkti, specialiai siekia ką nors sudirbti. Visose sferose yra visokių žmonių, bet mūsų tikslas – pateikti objektyvią informaciją. O kiekvienas žmogus turi gebėti ją kritiškai vertinti. Kritinio mąstymo kartais tikrai pritrūkstama, bet juk dėl to kalta ne žiniasklaida. 

Tyrimą inicijavusi bendrovė „Kantar“ yra išanalizavusi robotų šifruotą žinių medžiagą ir sudariusi aiškiausiai kalbančių televizijos vedėjų dešimtuką. Į jį patekote ir jūs. Dirbtinis intelektas jūsų šneką lengvai pavertė tekstu 98.29 proc. Tai jums didelis įvertinimas?

Bet koks įvertinimas, žinoma, yra malonus. Kita vertus, nežinau, ar čia yra kas nors labai įspūdinga. Visi žinių ar kitų informacinių laidų vedėjai kalba aiškiai tam, kad žiūrovams būtų paprasta suprasti. Tiesa, kiekvienas turi savitą balso tembrą, ir čia jau nieko nepakeisi. Dėl to, kad yra žiūrovų, kuriems patinka mano balsas, galiu tik pasidžiaugti ir... turbūt padėkoti genams už iškalbos dovaną (juokiasi).

Gal išmokau to iš tėčio – jis mėgsta pakalbėti apie viską. Ir šiaip tikiu tuo, jog mūsų noras kuo nors tapti mus pasiekia iš vaikystės. Daugiau nei prieš 20 metų man buvo įsiminusi tokia detalė: namuose klausomės radijo taško, per jį girdžiu tėčio balsą. Tuomet jis buvo Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkas ir kalbėjo apie mūsų tautos 600-ąsias metines Lietuvoje.

Tiesa, neatsimenu, apie ką konkrečiai, bet šnekėjo ilgai tardamas nemažai „ėėė“. Galbūt per šį momentą būdamas vaikas pagalvojau, jog noriu kalbėti per radiją ar televiziją. Tiesa, mokykloje mokytojai mano genams tikrai nedėkojo – gaudavau pylos ne tik už tai, kad garsiai, bet ir už tai, kad daug kalbu. Šiandien galiu pasakyti nebent tik tiek, kad iš to kalbėjimo dabar uždirbu pinigus. Mano dikcija tikrai nėra ideali, dar yra daug kur tobulėti. Labai džiaugiuosi tuo, jog savo patirtimi su kolegomis visąlaik pasidalija LNK „Žinių“ grandas Gintaras Deksnys. Jo pamokos labai naudingos. Gal kada nors galėsiu pasigirti tokia puikia dikcija kaip jo (šypsosi).

Sakoma, laimingas tas, kuris atranda savo pašaukimą. Esate iš tų laimingųjų?

Sunku pasakyti. Dabar mano pašaukimas – padaryti viską, kad šeima būtų laiminga ir sveika. Žurnalistika manęs nepašaukė – aš ją pasirinkau. Kodėl, čia jau kitas klausimas, atsakyti į jį yra gana sudėtinga. Manau, jog dabar paaugliai gali kur kas lengviau apsispręsti, ar jie nori tapti žurnalistais, ar ne. Jie gali lengviau suprasti, kas iš tikrųjų yra žurnalistika. Medijos funkcionuoja visiškai kitaip, nei tai vyko prieš 12 metų, kai aš svarsčiau, kur stoti. Tada žinojau, kad man patinka rašyti, nors lietuvių kalbos mokytoja ir negalvojo, jog tai darau gerai. Man patiko kalbėti, reikštis. Apskritai buvau gana smalsus, domėjausi įvairiais dalykais. Galų gale, man patiko televizija. Ar aš tada supratau, kas iš tikrųjų yra žurnalistika ir kokia yra jos misija? Manau, kad ne, nes dabar tai suprantu visiškai kitaip. 

Jei neklystu, studijavote užsienyje?

Tais metais, kai baiginėjau mokyklą, pradėjo populiarėti studijos Jungtinėje Karalystėje. Pagalvojau: kodėl gi ne?! Niekada neturėjau minties ten emigruoti visam laikui. Atrodė didelis pliusas išvažiuoti vien tam, kad praplėstum akiratį, išmoktum naujų dalykų, savarankiškai pagyventum. Be to, studijų pasirinkimas ten buvo neįtikėtinai platus. Pasirinkau Transliuojamosios žurnalistikos bakalaurą. Po studijų, kaip ir žadėjau, grįžau į Lietuvą. Ir tikrai nesigailiu dėl to, kad studijavau svetur: ten išmokau labai daug ir įgijau neįkainojamos patirties. 

Sakoma, žmogaus charakterį lemia jo gimimo data. Po kokiu Zodiako ženklu esate gimęs? Gal artėja gimtadieni? Gal išskirtumėte įsimintiniausią?

Gimiau spalio 7-ąją, esu Svarstyklės, ir tai žiauriai jaučiasi. Nepasakyčiau, kad tikiu horoskopais, bet man tikrai neįtikėtinai sunku apsispręsti dėl įvairių dalykų: galiu 10 kartų pakeisti nuomonę, traukti burtus, mesti monetą ir vis tiek nepriimti sprendimo. Pavyzdžiui, prieš savo 30-ąjį gimtadienį gal kokius 6 kartus pakeičiau nuomonę dėl to, ar reikėtų jį švęsti, ar ne. Nelabai mėgau savo gimtadienių iki... 30-ojo. Iki tol buvau šventęs tik 18-ąjį. Bet 30-asis buvo toks smagus, kad atsirado noras juos minėti kasmet. Visąlaik sakydavau, jog nereikia sureikšminti ir dovanų: jei jų yra – gerai, jei ne – dar geriau. Bet pernai gavau tokių smagių, kad dabar kaskart juokauju: „Kada gi ateis tas gimtadienis, kad ir vėl galėčiau gauti dovanų!“ Žinoma, tai tik juokai, svarbiausia – žmonės.

Gal žiūrovams, gerbėjams atskleisite ir savo pomėgių? 

Vienas dabartinių mano hobių yra susijęs su praėjusio gimtadienio dovana. Jau šiek tiek seniau suplanavau nusipirkti teleskopą, bet nespėjau. Ir gavau jį per gimtadienį. Taigi dabar didžiausias džiaugsmas man – stebėti dangų: Mėnulį, Saturną, Jupiterį. Visai neseniai galėjau stebėti ir kometą. Su teleskopu atgaivinau savo vaikystės pomėgius: kai buvau mažas, be galo domėjausi kosmosu, vėliau tai šiek tiek priblėso, o dabar grįžo su trenksmu. Kai prieš kelis mėnesius pirmą kartą per teleskopą pamačiau Saturno žiedą, net širdis ėmė pašėlusiai daužytis. Bandau ne tik stebėti dangų, bet ir fotografuoti jo kūnus.

Pažengę astrofotografai daro neįtikėtinų nuotraukų, bet tai reikalauja geležinių nervų ir didžiulių investicijų. Aš kol kas neturiu nei viena, nei kita, todėl fotografuoju paprastai – telefonu per teleskopą. Ir bent jau Mėnulio nuotraukos išeina visai gražios. Apskritai dangaus kūnų stebėjimas daugelį žmonių gali nuvilti: nuotraukose matome tas didingas planetas, spalvingus giliojo dangaus objektus, o realybėje jie kitokie, pavyzdžiui, matome mažytį mažytį Saturną ir sunkiai įžiūrimą jo žiedą.

Aš į tai žiūriu šiek tiek kitaip – labiau iš egzistencinės pusės. Ar mes suprantame, kaip toli yra objektai, kuriuos matome iš savo kiemų? Kodėl visąlaik matome tik vieną Mėnulio pusę? Ar Marse bus rasta gyvybės formų? Ir kaip apskritai susiformavo visa tai, ką matome aplink? Tai – labai geras atsipalaidavimo ir savotiškos meditacijos būdas.

Jei ne paslaptis, kokį automobilį vairuojate? Teigiama, kad žmonės ne tik šunis, bet ir keturračius renkasi pagal charakterį...

Vairuoju „Toyota RAV4“, bet nemanau, kad jis atspindi mano asmenybės tipą. Pagal savo charakterį turėčiau vairuoti kokį nors galingą ir greitą automobilį, kuris visur lekia, nori būti pirmas ir dažnai užsidega. O „Toyota“ – šeimyninis, saugus automobilis. Bet gal tai parodo kokią nors mano pusę, apie kurią pats nežinau? Visą laiką galvojau, jog esu labai aiškus ekstravertas: noriu visur būti, su visais pakalbėti, pašvęsti, visur važiuoti. Bet per karantiną svarsčiau, kad gal aš iš tikrųjų esu introvertas. Man taip patiko pabūti namuose! Sakiau, jog galėčiau niekada daugiau niekur neiti, bet... baigėsi karantinas, ir aš vėl tai ten, tai šen. Geriausia turbūt yra viduriukas – truputį introvertiškumo ir truputį ekstravertiškumo.

Mėgstate adrenaliną?

Pats geriausias būdas, kaip gauti adrenalino, – vesti laidą tiesioginiame eteryje. Taigi man nereikia ieškoti vietų, kur galėčiau patirti ką nors ekstremalaus. Pamenu, kai 2012 m. pirmą kartą pasirodžiau tiesioginiame eteryje, apėmė neįtikėtinas jausmas. Norėjau jį jausti vis iš naujo. Gal dėl to man nereikia šokti su parašiutu ar guma – tą jausmą patiriu darbe.

Tiesa, praėjusią vasarą Jordanijoje išbandžiau kanjoningą. Tai nebuvo labai ekstremali patirtis, nors vienu metu galvojau, kad yra tikimybės, jog paskęsiu. Žinote, kas man padėjo? Ogi Monika. Vertinant bendrai, buvo labai smagu. Manau, kad išbandysiu jį vėl, kaip, beje, ir nardymą.

Gal esate sumanęs, užsibrėžęs ką nors nerealaus nuveikti dar iki Naujųjų metų ar po jų? Nebijote, kad koronavirusas sujauks kokius planus?

Dabar mano pagrindinis tikslas – sveika ir laiminga dukra. Man labai nepatinka, kai žmonės užsibrėžia ką nors nuveikti nuo konkrečios datos, pavyzdžiui, nuo Naujųjų metų. Kodėl nuo sausio 1-osios, o ne, tarkime, nuo gruodžio 30-osios? Reikia pripažinti, kad tai yra preteksto ieškojimas, saviapgaulė ar tinginystė, kaip pripažįstu aš: noriu pradėti reguliariai sportuoti, bet truputį tingiu. Tiesa, žinau, jog ateis laikas, kai prisiversiu ir įsivažiuosiu. Ir man nereikės galvoti apie tai, kad nuo Naujųjų metų būtinai reikia siekti turėti 50 cm bicepsą. Dabar daugelio planus ir tikslus sustabdė koronavirusas. Kita vertus, kai kuriems jis padėjo atrasti naujus arba pamirštus pomėgius. Ar baugu su juo gyventi? Taip. Ar reikia apie nieką daugiau negalvoti, tik apie virusą? Ne. Gyvenime daugelis dalykų gąsdina ir yra pavojinga, bet mes kaip rūšis tiek metų išgyvenome dėl to, kad sugebame prisitaikyti. Svarbiausia – saugotis ir būti protingiems. To visiems ir noriu palinkėti.