„The White Lotus“ aktorius A.Fedaravičius: apie brangaus žmogaus netektį ir kodėl valgo kartą per dieną

Arnas Fedaravičius yra geriausiai žinomas dėl Sitriko vaidmens seriale „Paskutinė karalystė“ („The Last Kingdom“), o dabar „Baltajame lotose“ išbandė save jogos instruktoriaus Valentino amplua. Apie pasiruošimą šiam darbui, dėmesio protrūkį ir artimų žmonių palaikymą A.Fedaravičius papasakojo interviu portalui Žmonės.lt.

Arnai, vaidini jau ne pirmame pasaulinį pripažinimą pelniusiame seriale. Vis dėlto, ne kasdien girdime apie taip pasaulyje išgarsėjusius lietuvaičius. Kaip tau pavyko patekti į „Baltąjį lotosą“?

Priėjimas prie serialo buvo kaip ir visų likusių aktorių, nieko labai ypatingo – tiesiog nufilmavau vadinamus self-tape (aktoriaus nufilmuoti vaizdo įrašai atrankai – red. past.).

Su keliais savo draugais aktoriais buvome viešbutyje ir gavau kvietimą į naują atranką. Sakau: „Davai, nufilmuojame greitai.“ Nufilmavau ir pamiršau, kad tai padariau, kad tai įvyko.

Po maždaug pusantro mėnesio sulaukiau skambučio iš savo agentų. Jie sako: „Prisimeni „Baltąjį lotosą“?“ Aš sakau: „Jo, jo, „Baltasis lotosas“.“ O man sako: „Tai tu važiuoji į Tailandą pusei metų.“

Aš nepatikėjau. Buvo labai sunku tuo patikėti iki pat atvykimo į Tailandą. Sunku iki pat neseniai vykusios premjeros Los Andžele. Tik tada supratau, kad tikrai esu „Baltajame lotose“.

Kaip atrodė tie pusė metų, praleisti filmuojantis Tailande? Kas nustebino, įsiminė?

Visų pirma, visi buvome be proto lepinami – filmavimo pradžioje gyvenome dviem mėnesiams išnuomotame „Four Seasons“ viešbutyje. Visas viešbutis buvo vien tik filmavimo komandai. Vėliau gyvenome kituose viešbučiuose. Iš tos pusės buvo tokia nepakartojama patirtis – tu visąlaik gyveni ten, kur viskas yra labai aukšto lygio.

Tuo pat metu man labai patiko Tailandas, nes aš esu didelis tos šalies gerbėjas. Joje esu buvęs prieš daug metų. Tiesiog važinėti motociklu, valgyti nuostabų maistą, džiaugtis saule ir vaikščioti ant smėlio buvo nuostabios patirtys.

Ir, žinoma, buvo labai smagu dirbti su žmonėmis, kuriuos labai gerbiu. Beveik visus aktorius esu kažkur prieš tai matęs. Tad būti jų aplinkoje ir mokytis iš jų buvo nuostabi patirtis.

Dirbai su Mike'u White'u – visame pasaulyje žinomu režisieriumi, scenarijų autoriumi. Kokia tai buvo patirtis?

Prisimenu dieną, kai atskridau. Visi skrydžiai užtruko apie keturiolika valandų. Aš toks visas daužtas po jų buvau. Atvykus toks smūgis buvo: viešbutis, jūra, aplinka... Ir Mike'as White'as sako: „Man reikia su tavimi susipažinti.“

Nebuvome kalbėję – prieš Tailandą aš nusifilmavau self-tape ir po to gavau darbą. Su niekuo nebuvau šnekėjęs, ir jaudinausi, koks bus santykis.

Mike'as White'as atėjo ir man pamojavo: „Labas.“ Nuo tos akimirkos tokia ramybė užėjo. Jis man davė atvirutę, kurios pabaigoje lietuviškai parašė: „Būkime draugais, ačiū.“ Ir man buvo taip miela, kad jis tiek pasistengė.

Jis labai gerbė visas kultūras ir stengėsi prie jų priartėti – aš buvau dalimi to. Tai buvo kūrybiškai, man atrodo, maloniausias iš visų darbų, kuriuos esu turėjęs. Mike'as White'as yra labai dosnus režisierius. Jis mato, kas tu esi kaip žmogus, aktorius. Ir nuo to keičiasi visas tavo darbas. Bet kokias idėjas, kokias tu turi kaip aktorius, gali ateiti ir jam pasiūlyti – jis labai atviras visiems pokyčiams. Taip kad tai – nuostabiausia vaidybinė patirtis, kokią esu turėjęs.

Įkūnijai jogos instruktorių Valentiną. Kaip atrodė tavo pasiruošimas šiam vaidmeniui? Susidūrei su kokiais nors iššūkiais?

Man iš esmės pasisekė, kad bent kai kuriuos elementus, kurie buvo paminėti scenarijuje, aš jau praktikavau prieš tai. Pavyzdžiui, sportą ar skirtingas kalbas. Daug kriterijų atitikau.

Iš esmės daug tematikų jau buvo pažįstama, tai su savo vienu iš vaidybos mokytojų liko analizuoti, kokie bus santykiai. Analizavome santykius su kitais veikėjais, idėjas, mintis temoms.

Visas tas vaidybinis procesas – abstraktus. Nėra taip, kad aš galvoju, jog „o, pažiūrėsiu taip, paliesiu tą“. Ruošiesi vienaip, bet tada tu ateini į aikštelę, o ten viskas yra išdėstyta kitaip, žmonės sėdi kažkur kitur ir viskas, kas tu galvojai bus, turi keistis. Turi visą laiką būti atviras pokyčiams.

Interviu „The Guardian“ minėjai, kad aktyviai sportuoji ir valgai tik vieną kartą per dieną. Ar čia irgi pasiruošimas vaidmeniui, ar tiesiog toks jau tavo gyvenimo būdas?

Čia tiesiog mano gyvenimo būdas. Taip pradėjau daryti prieš kelerius metus ir man asmeniškai tai veikia. Kad valgau kartą dienoje, skamba gan sudėtingai, bet aš valgau tą patį, ką ir visi.

O sportas yra mano gyvenimo dalis, aš mėgstu tai daryti, skiriu tam laiko, o jeigu jo nėra daug – atsikeliu anksčiau. Negalvoju apie tai, kad čia yra labai didelis pasiruošimas. Tai tiesiog gyvenimo dalis ir rūpinimas savo kūnu – labiau kaip įrankių priežiūra. Man atrodo, kad, kaip ir dvasiai reikia pamedituoti ir pasimelsti, kūnui irgi reikia kartais įdėti gero maisto, o kartais – pravesti pro kažkokias kančias.

Filmavimasis „Baltajame lotose“ kai kuriems tapo karjerą keičiančia patirtimi. O ar esi pasiruošęs dėmesio pliūpsniui?

Manau, kad kaip ir sporte yra kažkokie šalutiniai poveikiai, taip ir eidamas į šitą karjerą aš vis tiek žinojau, jog vienas iš šalutinių poveikių bus tai, kad žmonės gal į tave žiūrės daug giliau ir tikėsis iš tavęs kažkokių poelgių ar atsakymų. Aš kažkaip nesidroviu tos realybės. Ar tai įvyks, ar neįvyks – ne visai nuo manęs priklauso, visgi darbas jau yra atliktas. Tai darbo dalis ir, manau, esu jai pasiruošęs.

Neseniai vykusi premjera buvo pirmasis išbandymas. Ateini ir girdi: „Arnai, Arnai, žiūrėk čia, žiūrėk čia.“ Pradėjau kiek jaudintis, bet tada supratau: „Palauk, tu žinai, kam užsirašei, ir tai yra dalis to.“
Tikrasis darbas yra pats darbas – atlikti jį ir įdėti visą savo širdį ir sielą. Visas šalutinis šėlsmas, garsai ir klausimai yra dalis to. Manau, reikia jų nesidrovėti.

Užsiminei apie premjerą Los Andžele. Joje pasirodei su antrąja puse – taip pat aktore Emeraude Toubia. Kiek tau svarbus artimų žmonių palaikymas karjeroje ar tose pačiose premjerose? Ar padeda jų įžvalgos, patarimai?

Taip, turi įtakos. Labai malonu turėti palaikymą iš visų. Man atrodo, labai svarbu, kaip kiti reaguoja ir ramina, jeigu tu esi nervuotas. Mano nuomone, be to, kad esu hiperaktyvus, aš esu pakankamai ramus ir priimu viską taip, kaip yra. Einant į tą premjerą šiek tiek buvo kažkokie nervai, bet taip pat buvo ir intelektualiai tas suvokimas, kad viskas prasideda. Ir tada apima ramybė, kai turi šalia žmogų.

Labai džiaugiuosi, kaip reaguoja mama. Esu kaip mažas berniukas – tiesiog labai džiaugiuosi, kad ji turi kuo didžiuotis.

Mano močiutė, kuri mirė praėjusiais metais, visą laiką klausdavo: „Nu tai kada Holivudas? Tai kada Holivudas?“ Ir gaila, kad ji negalėjo to pamatyti. Bet tas palaikymas šeimoje visą laiką buvo labai didelė dalis. Močiučių malda, mamos palaikymas man atrodo gražiausios išraiškos formos. Tai tiesiog malonu šeimos narių akyse matyti džiaugsmą.