Thomas Browne’as: tarp mados ir „tikro“ meno

Dizaineris dirba per daug konceptualiai, kad jo kūryba būtų gretinama su sezono tendencijomis, tačiau jo šou rengiami ne parodų erdvėse. „Man rūpi ne mada, o galimybė pametėti žmonėms įdomių idėjų, priversti juos šypsotis, juoktis ar bjaurėtis. Man neįdomu tiekti drabužius parduotuvėms,“ - sako jis.

Rutinos fanatikas

Vargiai rastume žmogų, labiau nepanašų į menininką. Regis, visą savo vaizduotę Browne’as sudeda į šou, o kitkam jos nebelieka. Jis yra maniakiškai disciplinuotas, gyvena kaip laikrodis. Visada keliasi tuo pačiu laiku, visada tuo pačiu keliu bėga trylika kilometrų, o paskui geria kavą ir graužia skrebučius toje pačioje Niujorko kavinėje. Ir šiurpsta nuo pasiūlymų bent kartą pakeisti vietą – neva, kai tiksliai žinai, kaip praeis diena, atkrinta daug problemų.

Net šampanas, būtina vakarinio ritualo dalis, geriamas ne bet kur, o tame bare, kur jis buvo gertas vakar ir užvakar. Dizaineriui pasisekė: jo ilgametis partneris Andrew Boltonas (Metropolitano meno muziejaus Kostiumų instituto parodų kuratorius), kantrus kaip pirmasis krikščionis, taikosi prie draugo ir nereiškia jokių pretenzijų. 

Interjerai: kareivinių estetika 

Browne’o kostiumų filosofija irgi be vaizduotės: jis visada vilki vienodai. Aišku, švarko spalva gali būti tamsiai ar šviesiai pilka, bet esmės tai nekeičia: dizaineriui patinka mintis, kad jis apsivilktų net gūdžią naktį dingus elektrai ir atrodytų nepriekaištingai. Nors iš tiesų ši teorija turi kitą potekstę: dizainerio apranga – jo asketiškos būties sudedamoji dalis. 

Browne’as ne tik kerpasi kaip kareivis – jis ir gyvena kaip kareivinėse.

Browne’as ne tik kerpasi kaip kareivis – jis ir gyvena kaip kareivinėse. Dizainerio butai ir biurai pagal įkainius ir vaizdus pro langą atitinka jo rangą, bet yra graudžiai tušti.

Browne’as sako, kad lengvai išmeta daiktus ir nemato tikslo juos kaupti, tačiau kyla įtarimas, kad jis tiesiog vengia parduotuvių ir baldų salonų.

Bičiuliai net juokauja, kad vyro valdose nereikia nei siurblio, nei šluotos – pakanka gaisrininkų žarnos. Bet labiausiai visus glumina sterilios maestro studijos: ten nezuja asistentai, nekaba eskizai, nestūkso kaugės medžiagų. Net stalas – kaip parodos eksponatas: jo pirmapradžio tyrumo nedrumsčia kompiuteriai, telefonai ar popieriai. O patalpos – tokios, kad jose būtų galima surengti ne tik masines eitynes, bet ir raitosios policijos paradą…

Nuo baseino iki Armani showroom’o

Browne’o mama buvo teisininkė ir visada vilkėdavo kostiumėlį. Tėvas irgi nemanė, kad galėtų išeiti iš namų be švarko. Browne’ui jie visada asocijavosi su uniforma ir tai atrodė – aukščiausia klasė. O šiaip jis negalėjo tikėtis didelio gimdytojų dėmesio, nes augo septynių vaikų šeimoje. Matyt, užimti tėvai jam įkalė, kad laikas – auksas ir kad žmogus turi ugdyti valią. Mažasis Thomas buvo ruošiamas tapti plaukimo čempionu: kasdien po septynias valandas mirko baseine ir turėjo daug laiko vienatvei. „Po vandeniu esi vienas. Išmokau būti vienas. Ligi šiol komfortiškiausiai jaučiuosi, kai manęs niekas neliečia.“

Vis dėlto tas vienišius, baigęs ekonomikos mokslus, nutarė tapti aktoriumi ir patraukė į Los Andželą. Nieko jis ten nepešė, tik buvo sukrėstas, kad visi nešioja ne kostiumus, o marškinėlius ir džinsus. Browne’as nutarė: jeigu niekas neduoda jam vaidmens, jis tą vaidmenį kurs pats.

Vyras ėmė vilkti namo vintažinius švarkus, juos trumpinti ir siaurinti, o paskui vaikštinėdavo po Los Andželą su striuku švarkeliu it nebylių komedijų personažas. Kai ir tai nepadėjo prasimušti į žmones, pardavė mašiną ir patraukė į Niujorką. Ten, tarpininkaujant draugui, įsidarbino pardavėju Giorgio Armani showroom’e, o laisvalaikiu tobulino savo ankštus švarkus. Tiksliau, rado italą siuvėją, kuris tai darė virtuoziškai; jo tapatybės Browne’as neatskleidžia ligi šiol, nes vis dar naudojasi senuko paslaugomis. Paskui jis įsidarbino „Club Monaco“ (priklausančiam „Ralph Lauren“), bet – neilgam.

Naujas etapas

Jo pirma kolekcija buvo penki švarkai, o ir tų niekam nereikėjo: savamokslis dizaineris juos pakaitomis vilkėjo pats arba įkalbėdavo pusdieniui pasiaukoti kurį nors draugą.

2001 m. Browne’as pasijuto subrendęs kurti savo kompaniją. Jo pirma kolekcija buvo penki švarkai, o ir tų niekam nereikėjo: savamokslis dizaineris juos pakaitomis vilkėjo pats arba įkalbėdavo pusdieniui pasiaukoti kurį nors draugą.

Visiems atrodė, kad tai daiktas, kuris tinka tik Browne’ui, o kitus paverčia pajuokos objektais. Tačiau po truputį ėmė rastis drąsuolių ir įžvalgių prekybininkų: pirmiausia jo švarkais susidomėjo „Bergdorf Goodman“ – vieta, į kurią kartais nepatenka net garsūs dizaineriai. Ir išaiškėjo, kad spauda, kuri šaiposi iš Browne’o, yra tiesiog nekompetentinga.

Šiandien Browne’o kompanija – nedidukė, tačiau madai daro didžiulę įtaką. Mados namų veidas tebėra pats dizaineris, visada dėvintis daiktus, kurie tarsi susitraukė skalbiami: per siūles braškančius švarkelius (ar tokius pat megztukus), kelnes, kurios nesiekia čiurnų ir atidengia gauruotas kojas, siauras kaklaraiščių juostas. Bet dabar šitaip vilkinčių – daug, jau nekalbant apie tai, kas dedasi ant podiumų. Atėjo metas, kai vertinamas ne tas, kurio trūkumus paslepia „Giorgio Armani“, o tas, kuris taip rūpinasi savo kūnu, kad net su Browne’o švarku atrodo stilingai, bet ne komiškai. 

Buvo laikas, kai „Bergdorf Goodman“ pardavėjai kikendavo, kad klausimas: „Kur rasti „Thom Browne“?“, skambėdavo dažniau nei: „Kur rasti tualetą?“ Dabar visi žino, kur jo ieškoti, nors šio ženklo drabužiais gali pasigirti tik keliolika parduotuvių per visą pasaulį. Browne’o švarkai – nepriekaištingai pasiūti, labai brangūs, be to, dizaineris riboja jų skaičių. Jis, visada norėjęs atrodyti originaliai, nelabai džiaugiasi savo klonais. O pastarųjų daugėja su kiekvienu nauju Browne’o apdovanojimu. Jis jau keliskart buvo rinktas Metų dizaineriu; daug bonusų pridėjo ir tai, kad ledi Michelle Obama po vyro inauguracijos (2013 m.) pirmą kartą viešai pasirodė vilkėdama būtent Browne’o paltą. 

Mados šou kaip būdas provokuoti

Populiarumas ir jo atnešti pinigai leido Browne’ui interpretuoti seną svajonę: „Dabar žinau, kodėl netapau aktoriumi. Režisūra mane traukia labiau.“ Jam įdomu viskas, kas šokiruoja, provokuoja ar tiesiog padaro, kad mados šou neatrodytų kaip mados šou. Jis verčia savo modelius vaikštinėti su kojūkais, važinėti dviračiais, čiuožinėti pačiūžomis ar net išmokti sinchroninio plaukimo.

Browne’as su jais tiek repetuoja, kiek nerepetuoja net olimpiados atidarymo programų dalyviai. Kita kalba, kad per dažną jo šou numirėliai kyla iš karstų, moterys demonstruoja krauju pasruvusias lūpas, netrūksta kitokių (gana ironiškų) siaubų. Kartais kuri nors rafinuota žiūrovė pabėga, motyvuodama tuo, kad ėjo žiūrėti mados, o čia net nėra vilkimų drabužių. Tačiau ji – visiškai neteisi. Kad ir kokie teatrališki Browne’o kostiumai, 90 procentų to, ką jis rodo per šou, – parduodama. 

Browne’as, nūnai kuriantis ne tik vyriškus drabužius, bet ir moteriškus (plius batus, rankines, juvelyriką ir pan.), mėgaujasi tuo, ką daro. Jis gali valandą svarstyti, kokia turi būti gyvatvorė, juosianti šou aikštelę, nors žiūrovai jos turbūt nė nepamato. „Aišku – žalia. Žaliai žalia. Tokia kiek drėgna, kokia būna žolė rytais, ir truputį ūkanota. Ne kaip gaubiama rūko, o vos vos paliesta miglos...“

Laimei, Browne’o asistentų niekas negali išmušti iš vėžių, ir jie nė nemirktelėję patikina, kad, apipurškus gyvatvorę skystuoju azotu, miglos ir rasos bus kaip tikros... Nors šiaip jau Browne’as įeis į istoriją kaip pilkos spalvos ekspertas, net jo parduotuvės (nesvarbu, Niujorke ar Tokijuje) – pilkos: marmuro sienos, metalo rėmai, baldai, pakabai su jo firminiais švarkais.