Kai anksčiau kalbėjausi su aktore Aiste DIRŽIŪTE (28), ji buvo ką tik palikusi Londoną ir grįžusi į šeimos namus Vilkaviškyje. Įsižeminti, kaip tada sakė. „Dabar įsižeminti man reiškia judėti“, – sako talentinga mergina, paklausta, kaip ten baigėsi su tomis pagrindo po kojomis paieškomis.
Klausau jos kikenančios man į ausį ir suprantu, kad Aistė juda tik aukštyn. Ką tik baigusi darbą prestižinio kino festivalio komisijoje San Sebastiane, kino sklaidos projektui „Made in Europe“ prakalbinusi pačią Mariną Abramovič... Kas toliau? Tik nesustok, Aiste!
Kaip gyveni šiais neramiais laikais?
Vos prieš keletą dienų man baigėsi saviizoliacijos laikotarpis, tad vis dar bandau suvokti, kad pasaulis vėl atviras ir reikia skubiai ką nors veikti (juokiasi).
Izoliuotis teko po kelionės į San Sebastianą?
Taip. Ispanija ypač kenčia nuo koronaviruso. Ten taisyklės šiuo klausimu – nepalaužiamos. Kaukė privaloma visur, uždrausti didesni nei dešimties žmonių susibūrimai, visur budi policija. Vos įėjusiam į kino teatrą dezinfekuojamos rankos... Tačiau greitai pripranti ir tada keista grįžti į Lietuvą – čia, regis, viskas taip laisva. Kalbant apie San Sebastiano kino festivalį, viskas buvo labai griežta. Nesurengta nė vieno vakarėlio, net mažyčių pasisėdėjimų. Pavyzdžiui, Berlyno kino festivalyje per naktį apsilankydavau bent penkiuose vakarėliuose. Juk tai mūsų darbo dalis, galimybė užmegzti ypač vertingų kontaktų. San Sebastiane viso to neliko...
Tai Juozo Statkevičiaus suknelės nebuvo deramai išrodytos?
Oi, tam galimybių turėjau! Festivalio atidarymas ir uždarymas vyko kaip dera, su raudonu kilimu. Galėjome rinktis: einame su kaukėmis būriu ar einame be kaukių, bet saugiu atstumu. Pasirinkome pastarąjį būdą. Viskas buvo sureguliuota taip, kad žmonės kuo mažiau vieni su kitais kontaktuotų.