Tik „Žmonėms“: dar nematyti kadrai iš stilingų Anželos Adamovič ir Žygimanto Gečo vestuvių

Pora atsisakė nemažai tokioms šventėms būdingų tradicijų, nuotakos suknelės paieškoms neskyrė amžinybės, gėles dekorui susirinko laukuose ir net trijų aukštų tortą namuose kepė... patys. Sudėtingas scenarijus? Tik ne laimingiems ir atsipūtusiems sužadėtiniams!

„Mums nieko nėra neįmanomo!“ – praėjus porai savaičių po siautulingos vestuvių puotos su penkiasdešimt penkiais svečiais Trakų poilsio komplekse „Margio krantas“ dar sykį patikina jaunavedžiai. Atsisakę vestuvių planuotojos jie tądien turėjo koordinatorę ir jos visiškai pakako užtikrinti sklandžiai šventės eigai. „Gerai jau gerai, prisipažinsime: dėl pasiruošimo darbų mums tikrai „važiavo stogas“. Nesuvokėme, kada ėjome miegoti, o kada kėlėmės. Bet tik paskutines dienas!“ – tuoj pat pasitaiso trejus metus draugaujantys, muzikiniame televizijos šou projekte „X Faktorius“ išgarsėję ir vienas kitą pamilę Anžela ir Žygimantas.

Kaip sekasi priprasti vienam kitą vadinti vyru ir žmona?

Žygimantas: Dabar Anžę specialiai vis šaukiu: „Žmona, žmona!“ Naujas statusas – smagu!

Anžela: O aš į Žygimantą vyru dar nesikreipiu, užtat pačiai labai smagu būti kviečiamai „žmona“.

Boho rustic vestuvių stilius – kieno sumanymas?

Anžela: Nes klasika tiesiog ne mums: toks stilius įpareigoja, varžo. Mes apskritai viską darėme kiek kitaip, nei dabar įprasta per vestuves, ir palikome tik tas tradicijas, kurios mums su Žygimantu iš tiesų atrodo prasmingos ir gražios: šeimos židinio perdavimą, jaunųjų sutikimą su duona ir druska. Nesivaikėme vestuvių madų. Vidurnaktį nešaudėme fejerverkų, nebuvo ir ledo šou, užtat be dešimt dvylika Žygimantas man surengė staigmeną: su šventėje buvusiais vaikinais sušoko įspūdingą šokį, tai labai pagyvino vakarą. Kodėl būtent tokiu laiku? Nes lygiai prieš metus rugsėjo 9-ąją, likus dešimčiai minučių iki vidurnakčio, man jis pasipiršo. Todėl ir šventę iškėlėme būtent tądien, neišgąsdino ir savaitės vidurys – trečiadienis. Ir mūsų vestuvinis šokis toli gražu nepriminė tradicinio pirmojo jaunųjų pasirodymo ant parketo: linksmai šokome pagal dainą „Despacito“. Gal ir ne visus žingsnelius įgyvendinome, kaip mokė choreografė, bet visi liko nustebę ir sužavėti. Šventė prabėgo labai greitai, bet stengiausi viską įsidėmėti, kad tokia svarbi diena liktų atmintyje.

Žygimantas: Labai nenorėjome tų vestuvinių šablonų. Manau, tėvai iš pradžių pagalvojo, kad esame lengvai nurauti – du tokie pat durniukai vienas kitą surado (juokiasi). Vestuvės buvo labai linksmos, be jokių verkimų ir nuolatinių jautrių akimirkų. Nors iš pradžių sakiau, kad per savo vestuves nedainuosiu, galiausiai ir aš užlipau ant scenos: kaip reikiant įsismaginę po „Original Copy“ ir Tado Juodsnukio su grupe pasirodymų, kartu su Tadu nerepetavę užtraukėme keletą dainelių. Vėliau su gitara groti mokančiu draugu surengėme dar vieną mini pasirodymą – gerai visi pašėlome... Dažniausiai vestuvėse įprasta, kad vaikinų būna mažiau nei merginų, o pas mus – vien bičai! Visi klausė: „O bus laisvų panų?“ Deja, turėjome juos nuvilti (nusijuokia). Taip jau yra, kad Anžela geriau sutaria su vaikinais negu su merginomis, todėl nieko keisto, kad tų jos draugių per daug nebuvo.

Anžela: Tiesiog ilgai apie nagų laką kalbėtis aš negaliu...

Pasiruošimas šventei jums netapo santykių išbandymu?

Anžela: Labai draugiškai sutarėme visais klausimais, nes turėjome tą pačią viziją. Bet čia nieko stebėtino, nes seniai aišku, kad mūsų požiūris į gyvenimą yra toks pats, todėl net per sužadėtinių kursus pildydami pratybas nesistebėjome, kad sutampa atsakymai apie šeimą, vaikų auklėjimą, vertybes, kasdienybę. Buvome tikri pirmūnai.

Žygimantas: Buvome pasiruošę po tris veto, bet nepanaudojome nė vieno. Viskuo rūpinomės patys ir čia jau noriu pagirti savo damą, nes ji yra pati tikriausia dekoro meistrė: Anžela puošė stalus, gamino fotosienelę, sapnų gaudykles...

Anžela: Padėjo kažkiek ir mūsų mamos, krikšto mamos. Viskas buvo taip sava, tikra. Tiesa, mamos bandė duoti patarimų, vis ką nors įpiršti. Stebėjosi: „O ką – nebus to ir ano? Kaip tai nebus?!“ „Mama, mes darome taip, mes kitokie, mums taip labiau patinka, todėl to ir ano nebus...“ Lengvai mus panervino, bet džiugu, kad buvo ganėtinai supratingos ir į šventės planavimą nesikišo (nusišypso).

Ir kad jūs žinotumėte, kas paskutinėmis savaitėmis dėjosi mūsų namuose ir automobilyje – bardakų bardakas! Būdavo, važiuoji keliu, pamatai laukuose patinkančias gėles ir puoli jų skinti, kasti smėlio, žemių, rinkti akmenukų. Žoleles ir gėles džiovinome namuose, žiūrėjome, kurios mums tinka, kurios geriau atrodo. Visą mėnesį gyvenome lyg džiunglėse – tarp augalų, plaktukų, pjūklų, medienos... Vargšė mūsų bišonų veislės kalytė Maja – net jos maisto ir vandens dubenėliai buvo apstatyti įvairiais daiktais, sunkiai galėjo prie jų prieiti (šypsosi). Užtat visą šventę buvo kartu ir puikiai ją atlaikė.

Susiorganizuoti vestuves lyg ir nieko labai neįprasto, bet niekada prieš tai nekepus šventinio keliaaukščio torto savo vestuvių išvakarėse jį pasigaminti patiems – kur kas didesnis iššūkis...

Anžela: Norėjome, kad ant saldaus stalo nebūtų nė vieno pirktinio gardėsio, todėl su giminaičiais sutarėme, kad jie suneš savo gamybos keksiukus, pyragus, pyragėlius, vaflius, o mes pagaminsime pagrindinį tortą. Žygis tapo torto biskvitų šefu, o aš rūpinausi pertepimais ir papuošimais.

Žygimantas: Ir aš kelios dienos iki šventės bandžiau kremus gaminti, bet prasikeikiau. Iki trijų nakties virtuvėje sukausi, nes norėjau tokį specialų kremą paruošti, bet niekaip neišėjo. Atrodo, ten per kelias minutes „YouTube“ filmukuose tuos kremus padaro, o mes užtrukome kelias valandas. Pintereste daug idėjų sėmėmės, ne tik žiūrėdami video. Anžela vadinu auksaranke – ko tik ji nemoka...

Nuotakos suknelė ir jaunikio šventinė eilutė drabužinėje atsirado be ilgų paieškų. Nesate išrankūs aprangai ar tiesiog to nesureikšminote?

Anžela: Man keista, kad žmonės mano, jog nuotakos suknelė yra pagrindinis vestuvių akcentas, itin svarbus dalykas. Visi tik ir klausė, ar jau turiu suknelę ir kaip ji atrodys. O aš ją tiesiog nusipirkau likus trims mėnesiams iki šventės. Kreiptis į dizainerius tik tam, kad pasigirčiau, jog turiu vardinę vestuvinę suknelę, nėra prasmės, o ir laiko nebūtų užtekę, nes per vėlai apie ją apskritai pradėjau galvoti. Tiesa, bandžiau siūtis pas siuvėją Telšiuose, bet nepavyko taip, kaip norėjau, – pritrūkome kai kurių detalių. Tikrai daug gražių suknelių nesunku rasti ir vestuvinių suknelių salonuose. Maniau, kad tokios, kokią išsirinkau, niekada neapsivilksiu, tačiau pradėjusi sportuoti padailinau kūno formas ir ėmiau kur kas labiau savimi pasitikėti. Žygimantas suknelės nematė iki paskutinės akimirkos – norėjau išlaikyti šiokią tokią paslaptį.

Žygimantas: O mano kostiumas pirktas Baltarusijoje. Irgi visai netikėtai vaikštinėdami po Minską užsukome į vyriškų kostiumų saloną ir mano žvilgsnį patraukė pilkšvai ruda šventinė eilutė. Pasirodė nebloga, bet pirkti neskubėjau – o gal dar ką rasiu? Galiausiai viską perėję sugrįžome į tą pačią vietą, nes matytas kostiumas tiko idealiai. Svarbiausia, kad Anžei gražiai atrodyčiau, o man jau visaip kaip tiks.