„Mūsų šeima kuriasi kartu su bundančia gamta“, – pakiliai taria baleto primarijus Nerijus Juška (40), praėjusią savaitę jaukioje uždaroje ceremonijoje amžiną meilę pažadėjęs savo išrinktajai – dainuojančiai ekonomistei Agnei Jurgilaitei (25).
Agnė ir Nerijus tuoktuvių ceremonijai, kurioje praėjusį antradienį dalyvavo brangiausi žmonės: sūnus Paulius (1 m. 6 mėn.), šeimos nariai, saujelė draugų pasirinko uždarą prašmatnaus sostinės viešbučio „Ramada“ kiemelį. Jų santuokos liudininkais tapo Nerijaus Juškos baleto mokyklos meno vadovė Erika Gudonienė su vyru Dariumi.
Poros bičiulis verslininkas Tautvydas Barštys pasirūpino, kad ypatingą dieną jiedu važinėtų ypatingu automobiliu – ištaigingu „Rolls-Royce“. Savo svajonių apdarą, pasimatavusi kelias nuostabias sukneles, Agnė išsirinko mados namuose „Vamp“. Prie ištaigingos suknelės nusegamu šleifu trapi nuotaka priderino specialiai jai sukurtus „Elvyra Design“ papuošalus. Nerijus elegantišką kostiumą išsirinko parduotuvėje „Palermo“.
Šventinei fotosesijai pora pasirinko romantišką Šešuolėlių dvarą, kurio sienos tapo ne vienos jaunavedžių poros laimės liudininkėmis.
„Kai ruošėmės vestuvėms, buvau ramus ramus. Visada pats dirbu sąžiningai – pasitikiu ir kitų sričių profesionalais. Mūsų šventę paprašėme surengti Kristinos Kaikarienės. Ją vadiname mūsų poros krikštamote, piršliene – net nebuvo minčių ieškoti pagalbos kitur. Ja pasitikiu ir todėl visai nesijaudinau. Ta mano ramybė Agnę, norinčią žinoti visas šventės detales, net erzino. Tačiau išaušo mūsų santuokos rytas, ir įtampa pradėjo augti – visai kaip prieš spektaklį“, – prisipažino Nerijus.
Santuokos ceremonijai paruoštą kiemelį Kristina sumanė papuošti garsaus ledo skulptoriaus Mindaugo Tendziagolskio kurta graikų pergalės deivės Nikės skulptūra.
Raudono kilimu pas jos laukiantį jaunikį nuotaka žengė skambant Vaidos Genytės atliekamai lyriškai „Nella Fantasia“. Gražulę jaunamartę lydėjo tėtis Vidmantas Jurgila. „Atrodė, nėra ko jaudintis, juk tos šventės taip laukėme, bet kai tėtis paėmė mano ranką, susigraudinau“, – Agnė prisipažino pasibaigus ceremonijai ir nuslūgus įtampai. Matydamas nuotakos akyse sužibusias ašaras, susigraudino ne vienas ten buvęs. Visai nesijaudino tik linksmai su pussesere ir pusbroliu dūkdamas jaunųjų sūnus Paulius.
Per trumpą civilinės santuokos ceremoniją Agnė ir Nerijus patvirtino norintys tapti vyru ir žmona ir apsikeitė deimantais puoštais baltojo ir geltonojo aukso žiedais, kuriuos kūrė juvelyras vaidas Sapragonas. Jaunųjų bučinys buvo palydėtas džiaugsmingais plojimais ir Urtės Šilagalytės atliekamu šlageriu „Fly Me To The Moon“. Agnė atsisakė mergautinės pavardės ir tapo ponia Juškiene.
Ceremonijos vedėjas Dainius Martinaitis jaunavedžius pakvietė pakelti taures šampano. Taurus gėrimas buvo patiektas ypatingose – to paties skulptoriaus kurtose ledo taurėse. Gurkštelėję meilės gėrimo Agnė ir Nerijus jas sviedė į žemę – kad šukės atneštų dar daugiau šeimyninės laimės.
Būtent jos švytinčiai porai linkėjo ir čia susirinkę artimiausi žmonės. Liejantis Juozo Kuraičio saksofono melodijoms jie lūkuriavo, kada galės pasveikinti, apkabinti, pabučiuoti laimingus jaunavedžius.
Pabendravę ir nusifotografavę su svečiais Agnė ir Nerijus su sūnumi viešbutyje šiek tiek atsikvėpė, o vakare jų laukė ten pat, „Ramadoje“, esančiame elegantiškame restorane „Imperial“ atskiroje salėje paruoštas šventinis stalas. Jį, apgalvojusi visas detales, dekoravo Kristina Kaikarienė.
Išskirtinei vakarienei buvo pasiūlyta ypatingų patiekalų. Svečiai ragavo austrių užkandžio „Imperial“ su juodaisiais eršketo ikrais ir šampanu. Pagrindinis patiekalas buvo elnienos kepsnys „Rossini“ su foie gras ir Marsalos vyno bei vyšnių padažu. Desertui patiekta migdolinių pyragaičių su miško uogomis, vanilės kremu ir žemuogių šerbetu.
Skambant romantiškoms saksofono melodijoms naujai sukurtai šeimai pasakyta dar daug gražių žodžių ir linkėjimų. Agnė ir Nerijus atliko pačių kurtą jaunavedžių šokį. Kaipgi be jo, kai veda baleto primarijus?! Baigiantis vakarienei visi skanavo be galo gardaus ir gražaus torto, kurį sukūrė „Bijolos“ konditeriai.
„Viskas buvo tiesiog pasakiška“, – prisipažino naują gyvenimo etapą pradedantys Agnė ir Nerijus Juškos.
Kodėl būtent šį laiką pasirinkote santuokos įžadams?
Nerijus: Juk pavasaris dažnai tapatinamas su nuostabiausiu jausmu žemėje, jo metu ne tik gamta, bet ir širdys pražysta. Po stingdančių žiemos šalčių siela tarsi įgyja sparnus, net nepajunti, kaip diena iš dienos spinduliuoji pakilia nuotaika, skleidi šypseną ir šiltus jausmus artimiausiam ir brangiausiam žmogui. Tad kodėl ne šiuo metų laiku surengti įstabaus grožio šventę vienas kitam?
Agnė: Pakili vidinė būsena, kurią sukuria pavasaris, tarsi kaskart iš naujo priverčia įsimylėti savo antrąją pusę. Būtent ta euforija, kuri juntama būnant su mylimu žmogumi, ir pakurstė mintį bendro gyvenimo šventę rengti, kai širdys pilnos meilės, o akys – laimės – pavasarį!
Jūsų vestuvės – labai kamerinės ir vyko tokią netikėtą dieną – antradienį...
Nerijus: Viešumai savęs esu atidavęs labai daug. Mane žmonės yra matę visokį, įvairiausiuose vaidmenyse ir amplua, – juk toks mano darbas. Tačiau santuoka – ne spektaklis, į kurį norėtųsi sukviesti kuo daugiau žiūrovų, fotografų ar žurnalistų. Tai – asmeninė, dviejų žmonių, šventė.
Agnė: Būnant viešai matomu asmeniu, manau, dažnai kyla klausimas, kur yra riba, kai tam tikri įvykiai turi likti už privačių durų. Džiaugiuosi, kad Nerijus viešumą, kurio reikalauja jo darbas, atskiria nuo privataus šeimos gyvenimo. Juk santuoka – intymi šventė. Norisi, kad joje dalyvautų artimiausi žmonės: šeima, brangiausi draugai, savas fotografas, su kuriais galėtum dalytis nesuvaidintomis, nuoširdžiomis emocijomis ir tikrais jausmais.
Nerijus: Ceremonijai pasirinkta diena ir laikas būtų buvę neįprasti, jei būtume kvietę į spektaklį ar renginį, bet vestuvių šventei tai buvo tiesiog idealu. Slėpti santuokos fakto mes nesiekėme ir nematėme tikslo. Gal labiau saugojome savo nuoširdų tarpusavio džiaugsmą ir laimės paukštę, kad neišskristų... Vis dėlto tarp svečių tądien nebuvo mano brangiausių artimųjų – mamos ir tėčio, jie nesulaukė išsvajotos sūnaus šventės. Tačiau širdimi jaučiau, kad tokią svarbią dieną jie buvo kartu su manimi ir džiaugėsi mano laime.
Kada prasidėjo judviejų meilės istorija?
Agnė: Pirmą kartą susitikome Veronoje birželio pabaigoje gal prieš ketverius metus.
Nerijus: Simboliška, tačiau ten taip pat vyko svarbiausia gyvenimo šventė – vestuvės, kuriose aš šokau, Agnė su „Burgundiškuoju“ choru dainavo, o Kristina Kaikarienė tą šventę organizavo.
Pamačiau ten Agnę ir supratau sutikęs merginą it angeliuką: ji buvo be galo graži, bet kukli. Visiška priešingybė kitoms... Iš vienos, iš kitos pusės kaip povas plunksnas aplink ją kedenau, o ji lyg ir abejinga, o gal drovi – į akis man net nedrįso žiūrėti...
Agnė: Ilgai sau sakiau, kad aš ir Nerijus – du skirtingi pasauliai. Bijojau sau pripažinti, kad norėčiau, jog tie pasauliai nebūtų svetimi, jog būtume kartu. Galima bandyti širdį užblokuoti protu, bet kiek ilgai? Bendraudama su juo atradau vis daugiau panašumų, bendrų pomėgių, interesų. Dar ir dažnai tekdavo girdėti aplinkinius sakant, kad mūsų fizinis panašumas – kaip brolio ir sesers...
Vis dažniau sulaukdavau Nerijaus kvietimų į „viešus pasimatymus“: jis kalbindavo kartu eiti į renginius, spektaklius. Iš pradžių nedrąsiai, pamažu pripratino mane būti viešo žmogaus partnere.
Nerijus: Taip, po truputį po truputį, aš ją ir prisijaukinau.
Agnė: Papirko rūpinimusi ir dėmesiu... Esu prieraiši, priprantu ir prie žmonių, ir prie aplinkos, ypač kai pajuntu nuoširdų bendravimą. Ne be reikalo ilgai svarsčiau, magistrantūros studijas tęsti Kaune ar važiuoti į sostinę. Džiaugiuosi, kad apsisprendžiau keltis į Vilnių. Visgi nespėjau įsikurti savo bute – apsigyvenau pas Nerijų...
Apie vestuves pradėjote kalbėti seniai?
Nerijus: Kai ėmėme gyventi kartu, savaime suprantama, šnekos apie vestuves tapdavo vis dažnesnės, Agnė neretai parodydavo patinkančias nuotakos sukneles.
Agnė: Klausdavau, ar graži, – stebėdavau Nerijaus reakciją. O jis, nebūtų vyras, tik burbtelėdavo: „Graži.“ Laukiau, kol pasakys, kaip būtų nuostabu su tokia suknele pamatyti mane...
Nerijus: O man visada reikia daiktą ar drabužį pamatyti gyvai. Kai pagaliau atėjo TA diena ir nuvažiavome į mados namus „Vamp“ Agnei rinkti suknelės, emocijų tikrai nestigo... Tos sekundės, kai staiga pastūmus veidrodines duris pamačiau už jų stovinčią nusigręžusią būsimą savo nuotaką, atrodė, tarsi sustojo. Mane lyg žaibas trenkė. Ten stovėjo karalienė – lyg iš pasakos. To vaizdo nepamiršiu visą gyvenimą...
Šventėje labai svarbus jautėsi judviejų sūnus...
Agnė: Svarbiausias mus jungiantis meilės ir Dievo kūrinys yra Paulius. Jam gimus neretai svajodavau, kaip bus gražu, kai sūnus paaugs ir galės stovėti šalia mūsų tokią svarbią dieną. Jis jau daug suvokiantis žmogutis.
Nerijus: Man irgi neapsakomai gražu, kad kartu su mumis tuoktis ėjo sūnus. Jis – svarbiausias mūsų vestuvių liudininkas.
Agnė: Paulius mus sujungė visapusiškai. Džiaugiuosi, kad jam gimus Nerijus pasirodė esąs toks geras tėtis, kuriuo galiu visuomet pasikliauti, kad pagelbsti nuo pat pirmųjų sūnaus gyvenimo dienų.
Nerijus: Būti tėvu – iš pradžių keistas, bet tikrai nuostabus, žodžiais nenusakomas jausmas. Pajutau, kad juo tapęs pradėjau absoliučiai kitaip bendrauti ir su savo baleto mokyklos vaikais.
O Agnė, tapusi mama, man vėl iš naujo tapo angelu. Yra kažkas nežemiško matyti, kaip ji kiekvieną dieną, nuo pirmos sūnaus gyvenimo minutės besąlygiškai, kantriai ir su nesibaigiančia meile rūpinasi mūsų Pauliumi.
Agnė: Kaip ir visi, norime būti gerais tėvais. Tačiau kas gali pasakyti, kokia yra tiksli gerų tėvų sąvoka? Kur to mokytis? Stengiamės gyventi taip, kad sūnui būtume pavyzdys. Norime jam įskiepyti svarbiausias gyvenimo vertybes.
Princą jau turite. Laikas pagalvoti apie princesę?
Nerijus: Be abejo, galvojame ir pasvajojame, kiek princų ir princesių norėtume... Tad natūralu, kad mintys ir apie antrą, ir apie trečią atžalą sukasi. Mudu su Agne ne vienturčiai, po brolį turime. Todėl norėtųsi, kad ir Paulius augtų ne vienas.
Agnė: Kiekvienas iš tėvų turi turėti po vaiką. Sūnus – mamos lepūnėlis, mergaitė – gal tėčio, bet ir mamos pagalbininkė dažniausiai būna.
Nerijus: Man buvo gal septyniolika, kai pradėjau galvoti apie šeimą, vaikus. Atsimenu, kaip svajojau apie sūnų ar du. Kai atidariau savo baleto mokyklą ir pamačiau ten šokančias mergaites, supratau, kaip norėčiau turėti dukrytę. Tačiau iš tiesų nėra skirtumo. Turime nuostabų Pauliuką, esame labai laimingi ir neįsivaizduojame, kad galėtų būti kitaip.
Kitas žingsnis – santuoka bažnyčioje?
Agnė: Visos tekėdamos tiki, kad bus vienos vestuvės, su vieninteliu vyru. Aš tikiuosi, kad už vieno vyro tekėsiu du sykius.
Nerijus: Nenorime bėgti įvykiams už akių. Antradienį įvyko nuostabi mūsų šeimos šventė, ateis laikas – bus dar viena, ne mažiau nuostabi... Juk nepuolėme tuoktis sužinoję, kad Agnė laukiasi Pauliuko, nes pats laukimas mums buvo tarsi šventė, kuri truko ne vieną dieną, o net devynis mėnesius...
Agnė: Kiekviena šventė turi turėti savo laiką: vienų reikia išlaukti – jų nepaskubinsi, kitas galima pačiam susikurti. Laukdami sūnaus gimimo turėjome laiko pasvajoti, kada galėsime kartu su mūsų mažuoju meilės liudininku susikurti šventę sau – vestuves.
Nerijus: Gyvenimas viską sudėlioja į lentynėles. Žengėme į civilinę santuoką, o ką gali žinoti, kur keliausime po mėnesio? Gal į bažnyčią... Mūsų švenčių planus dėlioja gyvenimas. Buvo piršlybos. Tada gimė sūnus. Dabar susituokėme. Laukia dar daug nuostabių mūsų bendro gyvenimo švenčių...
Agnė: Kiekviena iš jų turi būti išskirtinė ir vienintelė – nesinori visų suplakti į vieną. Praeis kažkiek laiko – pajusime, kad norime gražios bažnytinės ceremonijos – bus ir ji. Tada dar kartą mūsų širdyse pražys nesibaigiantis pavasaris, tik kitokiais žiedais...
