Tik „Žmonėms“: išskirtiniai kadrai iš Ingos ir Dariaus Budrių santuokos palaiminimo ceremonijos Maljorkoje

„Šiemet – dvidešimt metų, kai mes kartu, ir penkiolika – kai susituokę. Todėl ši šventė turėjo tapti mūsų drauge nugyventų metų įprasminimu, – prisipažįsta Inga. – Juo labiau kad šią žiemą Darius, kuris jau tiek metų yra mano vyras, netikėtai ėmė ir pasipiršo – be žiedo, be ilgų kalbų, bet taip jautriai ir netikėtai paklausė, ar būsiu jo žmona, kad likau be žado. Pažįstu Darių – jei ryžosi tokiam klausimui, vadinasi, jam irgi svarbu. Negalima buvo tokios datos ir tokios progos praleisti nieko nedarant.“

Su Dariumi jiedu susisaistę tik civiline santuoka, o Inga neslepia visada svajojusi apie kunigo palaiminimą. „Tačiau Dariaus požiūris į bažnyčią gan griežtas: jis – netikintis, į Dievo namus jo net per didžiausias šventes nenusivesi. Todėl žinojau, kad jei noriu tarti priesaikos žodžius, mano altorius turi būti kitoks“, – pasakoja.

Viską išsprendė pažintis su liuteronų kunigu Mindaugu Žilinskiu: kartą, gal prieš trejus metus, Darius pamatė ceremoniją, kurią per Ingos organizuotas vestuves atliko klaipėdietis Kintų parapijos evangelikų liuteronų kunigas. Jautriai, prasmingai, šiltai. „Pas tokį kunigą ir aš tuokčiausi...“ – nustebęs prisipažino. Todėl kas palaimintų jų santuoką ir visą šeimą, abejonių neliko. „Abu su Dariumi tikrai to palaiminimo labai laukėme, su jauduliui jam ruošėmės, – prisipažįsta Inga. – Kai dvidešimt metų esi kartu, kai daug kas tampa įprasta rutina, tikrai norisi tarsi atnaujinti santuoką ir jausmus.“

Išpildyti visas savo svajones

Pernai vasarą nuvykę į draugų iš Prancūzijos austrių baro atidarymą Maljorkoje, Inga ir Darius liko sužavėti salos grožio. Nuo pirmos akimirkos Inga neabejojo, kad čia surengs savo mokymus tiems, kas nori išmokti dekoruoti ir organizuoti asmenines šventes. „O papuošus viską juk galima ir šventę atšvęsti...“ – pasivijo nauja mintis. Tik apie šitą vestuvių idėją Budriai niekam nesakė – ceremonija turėjo būti staigmena svečiams.

„Norėjome, kad niekas nesiruoštų, nestresuotų, kaip paprastai būna, kai žmonės ruošiasi vestuvėms. Kad nesuktų galvos dėl dovanų ir suknelių arba kad pabūgę išlaidų apskritai nenuspręstų nedalyvauti. Visi tik buvo informuoti, kad gala vakarienei turėtų apsirengti baltai. Norėjome, kad artimiausi šeimos nariai, geriausi draugai pabūtų su mumis drauge ir pasimėgautų švente“, – pasakoja Inga.

Todėl visiems artimiesiems ir daugumai draugų bilietus į Maljorką pirko Inga ir Darius. Susidariusią maždaug 40-ies žmonių kompaniją įkurdino dvejose vilose Santa Margalidos ir Kapdeperos miesteliuose. Santa Margalidoje esanti vila „Sa Capella“, kurioje Inga surengė mokymus, o paskui ir santuokos palaiminimo ceremoniją, pastatyta 1700 metais – tai buvęs vyskupo namas, viduje net yra išlikusi koplytėlė. Nuo terasos atsiveria nuostabi panorama, iki jūros – vos aštuoni kilometrai.

„Norėjau išpildyti visas savo svajones. Padaryti tokią vestuvių šventę, kokią aš įsivaizduoju, kaip turėtų būti, – gražią, be pabodusių tradicijų, kitokią. Tokią šventę, kokia būtų priimtina mūsų šeimai, ir ne prastesnę, nei organizuoju kitiems. Manau, man tai pavyko, – neslepia Inga ir priduria, kad šią Ispanijos salą pasirinko neatsitiktinai. – Norėjau, kad per savo šventę nereikėtų išgyventi dėl man svarbiausio dalyko – prasto oro... Ypač po šios vasaros Lietuvoje: organizavau tiek daug vestuvių ir per visas su oru buvo kažkokia tragedija! Vienintelis noras buvo pabusti vestuvių rytą ir nebijoti, kad už lango lyja.“

Dauguma svečių į salą susirinko rugsėjo 23-iąją – neva ramių, šeimyninių savaitės trukmės atostogų. O santuokos palaiminimo ceremonija buvo numatyta tik rugsėjo 29 dieną. Astrologė, į kurią Inga kreipėsi, pagal Mėnulio kalendorių rekomendavo tik šią vienintelę dieną ir švęsti tik po šeštos valandos vakaro, kai Juodasis Mėnulis pagaliau pasitraukia. Šis laikas Ingai kaip tik atrodė pats tobuliausias, nes būtent tokiu metu į kalnus leidžiasi saulė. Kas gali būti romantiškiau?

Nuo pat pradžių apie ruošiamą vestuvių ceremoniją žinojo tik keli pagalbininkai, liuteronų kunigas Mindaugas Žilinskis, kurio pora paprašė palaiminti santuoką, laidų bei renginių vedėjas Žygimantas Stakėnas, kuris sutiko būti vakaro vedėju, ir dar keletas padėjėjų. Kiti svečiai apie tai sužinojo tik vestuvių dienos išvakarėse – per improvizuotą bernvakarį ir mergvakarį. Bet net ir po to daug kas netikėjo – kol iš tiesų neišvydo baltai pasipuošusios Ingos, žengiančios prie altoriaus, ir ten jos laukiančio Dariaus.

Šilkinės gėlės – už 40 tūkstančių eurų

Suorganizuoti tokią šventę Maljorkoje visgi pasirodė ne taip jau paprasta. Daugybę daiktų teko vežtis iš Lietuvos, todėl Inga į salą skrido, o Darius ir dar du vyrai per visą Europą iki Barselonos per tris paras atvairavo autobusiuką, pilnutėlį šventės atributų, ir paskui keltu pasiekė Maljorkos salą.

„Vežėmės beveik viską – autobusas buvo tiek prikrautas, kad kelte dar teko mokėti už viršsvorį, – pasakoja Inga. – Kad be autobusiuko neišsiversime, supratome likus mėnesiui iki šventės – pamačiau, kad daugybės daiktų vietoje gauti bus sunku ar net neįmanoma. Net gyvų gėlių ten beveik nėra, nes tai – sala, į kurią kone viskas plukdoma iš žemyno, todėl ir kainos dvigubos. Kadangi norėjau tikrai puošnios šventės, atributai irgi turėjo būti atitinkami – prabangios taurės, auksu dengti stalo įrankiai, lėkštės, vazos, gėlės, specialiai siūtos staltiesės... Norėjome ten nuomotis derančias plastikines kėdes, bet vienos kaina buvo 17 eurų! Ir šiaip nemažai daiktų, kurie Lietuvoje kainuoja nedaug, ten pristatoma kaip visiška naujiena ir yra labai brangu.“

Užtat iš Ibisos specialiai Ingos šventei buvo atplukdytos baltos olandų menininko Menno Kroon rankų darbo orchidėjos. Jos buvo pagamintos garsaus DJ Armin van Buuren prodiuserio, „David Lewis Productions“ kompanijos savininko David Lewis bei lietuvės Gintarės Lewis vestuvėms ir kainavo 40 tūkstančių eurų. David ir Gintarė dalyvavo ir Budrių šventėje, į ją atplaukė nuosava jachta.

Drauge su svečiais iš Lietuvos į Maljorką skrido ir du virtuvės šefai – Lietuvoje jau kurį laiką gyvenantis ir dirbantis šrilankietis Dilan Dampella Gamage ir Indrė Kunikauskaitė. Juk tokiam būriui žmonių reikėjo kasdien visą savaitę gaminti maistą. Be to, ir vestuvių dienos meniu jau buvo suplanuotas iš anksto. Vėliau jį tik papildė keli vietos patiekalai: pavyzdžiui, apkepti aštuonkojai ir Bacalao žuvis.

„Valgėme ir Ispanijos šefų ruoštų patiekalų, neapsiėjome be paelijos. Bet apskritai man norėjosi visko savo, dėl to iš Lietuvos skraidinausi visus, ką tik galėjau: ir dainininkę, ir fotografę, ir vaizdo operatorių, ir savo padėjėjas, ir floristes“, – vardija Inga ir juokdamasi priduria, kad iš pradžių Darius dar skaičiavo šventės sąmatą, bet paskui ranka numojo – nebesuskaičiuojama. Vien tik maistas tą savaitę būriui žmonių kainavo apie 3 tūkstančius eurų.

Ispaniška tema

Visoms savo šventėmis Inga visada pirmiausia stengiasi sugalvoti temą – šįkart Ispanija pati padiktavo ne tik dekoracijų, bet ir vestuvių temą. „Daug kas sako, kad praėjusiame gyvenime turbūt buvau ispanė, nes tiesiog jaučiu Ispaniją savo kraujyje, dažnai girdžiu, kad esu panaši į ispanę“, – juokiasi Inga.

Jos vestuvinė suknelė, kurią sukūrė lietuvių dizaineris Liutauras Salasevičius, turėjo priminti ispaniškam flamenko šokiui skirtą drabužį. Matuojantis suknelę, Liutauras užsiminė apie ispaniškas šukas. Inga puolė ieškoti informacijos ir buvo sužavėta, pamačiusi, kaip jos atrodo ir kokia įdomi jų istorija! „Man tos šukos buvo lyg koks atradimas, jis iki galo sudėliojo visus šventės akcentus. Suradau, kaip parsisiųsti tas šukas iš vėžlio kiauto, Liutauras pasiuvo mantiliją – ant šių šukų prikabinamą nėriniuotą nuometą“, – pasakoja Inga. Suknelės ji norėjo tikrai ypatingos: juk baltą nuotakos suknią vilkėjo tik tekėdama pirmą kartą. Ta santuoka nepavyko. O sutikusi Darių ir po penkerių draugystės metų sutikusi už jo tekėti, Inga apie baltą suknelę net negalvojo.

„Antrą kartą tekėti vėl apsivilkus baltai man atrodė keista, – prisipažįsta. – Kadangi švęsti ruošėmės savo kaimiško stiliaus kavinėje, puošiausi suknele iš drobinio maišo, vietoj rožių turėjau rugių puokštelę, į Kauno rotušę mus su Dariumi atvežė arkliais traukiama karieta.“ Kaimišką puotą tada nušvietė gausus žurnalistų būrys ir Budriai pirmą kartą pateko į viešumą.

Toreadorų stiliaus vyriškus kostiumus pasiuvo kaunietis siuvėjas Kęstutis Lekeckas. Žinoma, stilių padiktavo Inga. „Darius su tokiu kostiumu jautėsi tiesiog puikiai – labai vyriškai, išdidžiai, – pasakoja Inga. – Net mano Nojui patiko, o jam tikrai lengvai neįtiksi! Jis kostiumo apskritai net matavęsis nebuvo, nes tarnauja kariuomenėje ir į primatavimus jo niekas nebūtų išleidęs. Maniau, kels didžiausias pretenzijas, kai reikės apsivilkti, bet netgi pasakė, kad labai gražu. Ir visą vakarą šoko nepersirengęs to kostiumo.“

Vietoj priesaikos žodžių – daina

Inga neslepia, kad pačiai ir organizuoti, ir koordinuoti šventę, ir dar būti nuotaka pasirodė ne taip jau paprasta: „Darių prie improvizuoto altoriaus lydėjo ispanai gitaristai. O aš žiūrėjau pro langą ir nervinausi – gal išlįsti ir pašaukti, kad taip nelėktų prie to altoriaus, kad eitų ramiai, iš lėto... Kai organizuoji vestuves ir padedi jauniesiems, iš šalies vis patari: „neskubėk“, „dabar eina nuotaka“, „junkit muziką“... Žinoma, išskyrus mane, niekas tų niuansų nepastebėjo, nes svečiai tik šypsojosi ir verkė stebėdami mūsų ceremoniją.“

Atlydėję Darių muzikantai grįžo po vilos balkonu ir sudainavo serenadą – balkone pasirodė Inga. „Nusileidžiu iš vilos, einu taku link altoriaus ir galvoju: kur man čia žiūrėti – į dangų, į žemę ar į Darių, kad pati nepravirkčiau“, – pasakoja Inga. Ypač jautru buvo tai, kad prie altoriaus ją lydėjo visi sūnūs: už rankos vedė vyresnysis sūnus Nojus, dvylikametis Kernius nešė žiedus, o globotinis Mantas – suknelės šleifą. Po kunigo palaimino Inga su Dariumi apsikeitė atnaujintais žiedais ir dar kartą vienas kitam prisiekė. „Tik mūsų priesaika buvo netradicinė: mes sudainavome vienas kitam dainą „Mylėk mane“. Pažįstu Darių, žinau, kad jam nepatiktų mokytis sudėliotus priesaikos žodžius, nenorėjau, kad jaustųsi nejaukiai. O išgirdusi tos dainos žodžius supratau, kad tai – pati gražiausia priesaika. Juo labiau kad dainuoti ir groti gitara jam tikrai patinka“, – pasakoja.

Be galo jautrus kunigo pamokslas ir palaiminimas dar kartą visus pravirkdė: kunigas pakvietė visus jaunavedžių šeimos narius – mamas, vaikus, seseris ir brolius – susikibti rankomis ir palaimino visą šeimą.

Inga sako norėjusi išvengti daugumos momentų, kurie tokie įprasti tradicinėse vestuvėse, – priesaikų, suplanuotų tostų, per vargus išmokto jaunavedžių šokio ar torto pjovimo. Linksmindama vestuvininkus flamenko šokėjų ir muzikantų grupė savo muzika taip užkaitino kraują, kad jaunavedžių šokis išėjo visiškai neplanuotas, bet gyvybingas ir be galo natūralus: vienas šokėjų čia pat ėmė Ingą mokyti flamenko judesių ir nusivedė šokti, kita šokėja pakvietė šokio Darių, o staiga įsiterpusi Dariaus mama puolė jungti jaunavedžių į porą – improvizacija išėjo tarsi surepetuota. „Žinojau, kad Darius jokių šokių specialiai nesimokys. „Nenoriu juokinti žmonių, – kartą pasakė, – niekad nešokome, o dabar staiga jau pradėsim...“ Bet galiausiai išėjo dar geriau, nei kad būtume suplanavę. Iš tiesų kam versti žmogų daryti tai, kas jam nemiela?“

Metai – santuokai į naudą

Inga neslepia: moteriška išmintis atsiranda ne iškart po vestuvių, tik drauge nugyventi metai išmoko stipriau mylėti ir vertinti žmogų šalia. „Ir dar sugebėti viską padaryti taip, kaip norisi, net jei vyrui ir atrodo kitaip... Su mūsų žiedais išėjo tokia istorija: senuosius nunešiau perdaryti juvelyrei Jurgai Gusarovienei. „Gal verta aš bent vieno deimantuko?..“ – ilgesingai paklausiau Dariaus, kuriam deimantai – buvę nebuvę. „Aišku, nusipelnei. Už sūnų“, – sutiko jis. Įsodino juvelyrė į žiedą deimančiuką – kažkaip graudžiai atrodo tas vienas... Reikia daugiau. Kiek? Du, tris... gal dešimt... arba penkiolika, kiek metų esame susituokę. Tada tegu būna dvidešimt – po deimančiuką už kiekvienus drauge praleistus metus! Beliko Dariui sutikti, kad tikrai prasmingas ir gražus žiedas išėjo“, – juokiasi Inga.

Į Dariaus žiedą juvelyrė įkomponavo juodąjį deimantą. „Tai buvo mano staigmena ir dovana Dariui – taip pat už mūsų sūnų. Nežinojo jis ir apie užrašus žiedų viduje: „Myliu... ir mylėsiu amžinai.“ Tai žodžiai, kuriais Darius visada užbaigia mano ištartą „myliu“.“

„Kai pažvelgiu atgal, į tuos praėjusius dvidešimt metų, galiu pasakyti, kad sunkiausia turbūt buvo mūsų pradžia. Kažkoks balaganas buvo, nes tada pirmą barą Karmėlavoje atidarėme, ten pat bare ir gyvenome, nes baigus darbą nebebūdavo nei jėgų, nei noro važiuoti į nuomojamą butą. Dirbome ištisas dienas ir naktis. Tada ir pykomės labai daug, nesupratome vienas kito. Po penkerių metų „apsiženijome“, o kaip sutarti ir gyventi, tada nelabai galvojome, – prisimena Inga. – Tik kai po poros metų nusprendėme, kad mums reikia vaikų, – kad taptume normalia šeima, – gyvenimas ėmė keistis. Nuo to mūsų sprendimo pasikeitė net požiūris vienas į kitą. Supratome, kad turime perdėlioti savo prioritetus, gal keisti įpročius ir gyvenimo būdą, nes tas naktinis gyvenimas buvo smarkiai išbalansavęs. Jei jau sukūrėme, turime saugoti savo šeimą.“

Inga neslepia, kad per tuos du dešimtmečius ne kartą buvo sunkių periodų, kai žlugo verslai, kai nesisekė, kai taip lauktas sūnus Kernius gimė gerokai per anksti ir pats nekvėpavo, kai Darius pusę metų gulėjo ant patalo dėl stuburo išvaržos...

„Jokia sėkmė mums neatsiėjo dykai, tikrai niekas iš dangaus nenukrito. Bet visus sunkumus išgyvenome kartu. Jau viskas, atrodo, nebėra išeities... Bet ir vėl pamažu, vienas kitą palaikydami stojomės ant kojų, – prisipažįsta Inga. – Pamenu, šitų vestuvių Maljorkoje išvakarėse kunigas Dariaus paklausė: „Ir dėl ko tau visas tas vargas? Tris dienas važiuot reikėjo, kad suvežtumėte visas dekoracijas, viską pastatyti, beveik be poilsio visą savaitę dirbti, paskui dar tris dienas grįžti per visą Europą namo...“ „Nes beprotiškai myliu šitą moterį“, – ramiai ir paprastai atsakė Darius. Turbūt viskas tais keliais žodžiais ir pasakyta. Metai gali būti santuokai į naudą – patirties suteikia, žinojimo, kaip elgtis, ką kalbėti, kad neužgautum, neįžeistum žmogaus. Metai mūsų šeimą tik stiprina.“