Tik „Žmonėms“: išskirtinis reportažas iš Rūtos Mikelkevičiūtės ir Rolando Remeikio vestuvių

Tądien dangus Rūtai ir Rolandui buvo tikrai maloningas: šeštadienis išaušo saulėtas ir šiltas. Rūta akis pramerkė paryčiais – rūpėjo, kaip jaučiasi sirguliuojantis sūnus. Na, ir jaudulys – nemanė, kad jis ims ir prasiverš, juk žinojo, jog bažnyčioje lauks du dešimtmečius šalia esantis žmogus...

Popietę prie Šv. Kryžiaus bažnytėlės pradėjo būriuotis šventės svečiai. Draugai atskrido net iš Amerikos, Rolando sesuo su šeima – iš Londono. Vos spėjo laiku pasiekti Vilnių su nuotykiais iš Hamburgo keliavęs santuokos liudininkas. Bažnytinės santuokos liudininkais pora paprašė būti žmones, kurie juodu pažįsta labai seniai: su kaimynystėje kadaise gyvenusiu Daliumi Norkūnu tą pačią dieną Rūta atėjo dirbti į televiziją, Inesa Dumčiūtė su Reimeikių šeima šiltai draugauja taip pat daugybę metų.

Rūta su Rolandu ir vaikais į bažnyčią atriedėjo baltu „Bentley Arnage“, tokiu važinėja ir Anglijos karalienė. Televizijos laidų vedėja džiaugėsi, kad tą dieną jai padėjo ne vienas žmogus, su kuriuo susipažino ir susibičiuliavo per darbą: ir išskirtiniu „Bentley“ juos vežė vienas iš laidos herojų Mantas Korsakas.

Iš automobilio išlipusi nuotaka prikaustė ir svečių, ir praeivių dėmesį. Vilkėdama žemę šluojantį puošnų apdarą, nusagstytą daugybe rankų darbo gėlių, ji atrodė tiesiog karališkai! Suknią kūrusią mados namų „Inži“ įkūrėją Ingridą Rutkauskaitę-Naujokę ir Rūtą irgi suvedė televizija. „Kai tekėsi, norėčiau tau sukurti suknelę. Jau matau, kokia ji turėtų būti“, – kažkada užsiminė dizainerė ir pažadą ištesėjo, nors tai nebuvo paprasta, mat prieš mėnesį susilaukė antros dukters. „Būgštavau, ar tuokiantis po daugiau kaip dvidešimties bendro gyvenimo metų, turint du vaikus suknia nėra per daug balta, – prisipažino Rūta. – Ingrida mane ramino, kad suknelės apačioje pabėrė šiek tiek žemės – rusvų atspalvių gėlių. Juokėsi, kad vakare drabužis tikrai nebebus toks baltas.“

Televizijos žvaigždė su šiuo apdaru jautėsi tikrai ypatingai. Tokiomis pačiomis gėlėmis dekoruotą suknelę Ingrida sumodeliavo ir jos dukrai, taip pat pasirūpino Jono Antano šventine eilute.

Dar vienas svarbus santuokos atributas – žiedai. Rūta ir Rolandas žino, kaip svarbu, kad jie būtų gražūs, prasmingi ir – malonūs mūvėti, nes tų, kuriais apsikeitė įregistravę civilinę santuoką, nenešioja nei vienas, nei kitas. Šįsyk jiedu paprašė, kad simbolinius papuošalus sukurtų televizijos laidų vedėja Indrė Makaraitytė. Juvelyrika – šios politikos apžvalgininkės laisvalaikio pomėgis. Kurdama žiedus Indrė stebėjosi, jog dar niekada taip nebuvo, kad gludinant auksą vis išryškėja širdelių kontūrai. Ji sumanė žiedus pažymėti poros atžalų pirštų atspaudais. Ant vienas kito žiedų pirštų atspaudus paliko ir Rūta su Rolandu.

Penkiais šimtais spalvotų pentinių žiedynų papuošta bažnyčia prisirinko pilna svečių. Į šventovę įžengus Rūtai su Dominyka už rankos, skliautuose pasigirdo meilės daina, a cappella atliekama „Quorum“ vyrų, prie jų prisijungė tarp svečių sėdintys dainininkai Vladas Kovoliovas, Vaida Genytė.

Prie altoriaus Dominyka mamos ranką perdavė tėčiui. Į juos, kaip į gerus bičiulius, kreipėsi kunigas Ričardas Doveika. „Taip, mudu irgi ne kartą esame susitikę televizijoje“, – šypsojosi Rūta. Jautriai, linksmai, pamokomai, šmaikščiai jis čia susituokti atėjusiai porai linkėjo, kad, nusprendę leistis į didįjį gyvenimo nuotykį – santuoką, jiedu išsaugotų tris svarbiausias tam reikalingas savybes: laisvę, drąsą ir nuolankumą. Santuokos sakramento apeigos ir mišios, kuriose skambėjo meilei skirtos odės ir giesmės, buvo daug šypsenų, jaudulio ašarų ir audringų susituokusią porą sveikinančiųjų plojimų, truko ilgiau nei valandą.

Iš bažnyčios išėję jaunieji vadavosi iš jaudulio, svečiai norėjo pasidžiaugti šiuo smagiu įvykiu, o šventės dirigentas aktorius Gintaras Mikalauskas kvietė visus važiuoti į Trakus. Ten Užutrakio dvaro sodyboje esančio restorano „Fransua Terasa“ erdvėje vyko puota.

Rolandas – santūrus, pompastikos nemėgstantis žmogus, o Rūta sako norėjusi linksmos, smagios šventės. Ją surengti paprašė geros bičiulės – vedybų planuotojos Kristinos Kaikarienės. Ši su dekoratore Žydre Lataitiene ir gėlių salono „Mirata“ vadove floriste Olga Sinkevič restorano terasoje sukūrė žydinčią, klestinčią meilės oazę. Tam teko iš „Užupio arkos“ suvežti baldus, kiekvieną kėdę apipinti baltais kaspinais, stalus paserviruoti išskirtiniais „Nuomos namų“ indais. Ne tik stalai, bet ir visa šventės erdvė skendo žalumoje ir gėlėse. Kompozicijoms sukurti prireikė maždaug trijų šimtų gigantiškų monsterų lapų, glėbių hortenzijų, leukonijų, rožių, o sutemus tarp žalumos suspindo daugiau kaip penki tūkstančiai mažyčių lyg jonvabaliai „Choco“ lempučių.

„Ruošdamiesi mūsų vestuvėms daugelis klausė, ko norėtume dovanų. Vis kartojome, kad mes viską turime. Sakėme, kad mums nepaprastai reikia jų meilės, draugystės, atsidavimo, palaikymo“, – pasakojo Rūta su Rolandu. Jie žinojo, jog žmonės vis tiek ką nors dovanos, neš gėlių, tad visų prašė, kad jos būtų vazoninės. Iš jų šeima kurs oranžeriją.

Tą vakarą prisiminimų, linkėjimų, juoko ir ašarų buvo į valias. Svečiams dainavo Vladas Kovoliovas, Indrė Launikonytė, Agnė Juškienė, abejingų nepaliko baleto solistų Olgos Konošenko ir Nerijaus Juškos pasirodymai. Kad šios žvaigždės šoks jos vestuvėse, baletą dievinančiai Rūtai buvo dar viena staigmena.

Sutemus visų akį traukė aukštų stiklo cilindrų instaliacijos, kurių viduje šoko fontanai. Buvo ir jaunųjų valsas. „Rolandas nemėgsta šokti, o aš galėčiau šėlti iki paryčių, – prisipažino Rūta. – Kai atėjo laikas simboliniam mūsų šokiui, prašiau jo, kad tik nemintų man ant batelių ir sijono. Taip, mažais žingsneliais, mudu ir sukomės. „O dabar tave kelsiu“, – jis įspėjo mane. Aišku, kad prieš šventę šokio nerepetavome! Juk mudu jau daugiau kaip dvidešimt metų repetuojame.“

Paskui atėjo metas dar vienai vestuvių tradicijai – jaunieji riekė puošnų „Bijolos“ konditerijos meistrų kurtą kelių aukštų tortą.

„Draugai juokavo, kad puokštės nemečiau turbūt todėl, kad bijojau, jog pagaus Dominyka, – Rūta pasakojo, kad šio tradicinio momento atsisakė. – Iš tiesų mudvi esame sutarusios, kad apie vestuves Doma galvos trisdešimties – kaip kadaise ir aš.“

Vidurnaktį Trakų dangų ir Galvės ežero vandenį nušvietė fejerverkai. Paskui prasidėjo audringi šokiai. Rūta su suknią jai kūrusia dizainere buvo apgalvojusios, kaip prasidėjus linksmybėms galėtų persirengti. Ir nusprendė kurti ne dvi sukneles, o vieną mini, ant kurios viršaus būtų prisegtas puošnusis sijonas. Idėja pasirodė nuostabi!

„Prisimenu bendrą šventės įspūdį. Ji buvo dieviška, bet reikės ramiai pažiūrėti nuotraukas, kad prisiminčiau detales, – šypsojosi Rūta. – Stengėmės, kad visiems būtų gražu, gera, kad ilgai atsimintų tą dieną, vakarą. Juk mes viską darome dėl brangiausio dalyko – emocijos. Kai sekmadienį septintą ryto pažadinti Jonuko pakilome, man buvo taip gera, nes mano santūrusis žmogus padėkojo už šventę.“