Tik „Žmonėms“: niekur nematyti kadrai iš Rimos Petrauskytės ir Rolando Paulausko vestuvių

„Galvojau priesaiką išmokti mintinai – pati išjausiu, pati ištarsiu, nekartosiu paskui kunigą, bet vėliau nusprendžiau savęs neapkrauti. Nes, kai susijaudinu, pamirštu žodžius, net jei tai – dvidešimt metų dainuojama daina. Mėnesį nemiegojau, pagalvojusi, kaip jausiuosi žengdama į bažnyčią, – juk visą laiką verkiu per kitų ceremonijas“, – dar prieš vestuves kalbėjo Rima.

Svarbiau ne išmokti, o išsaugoti, išturėti tą priesaiką, nes ji – visam gyvenimui.

Beveik prieš dvidešimt metų išgarsėjusi su tada kone kultine buvusia merginų popgrupe „Mango“, prie scenos ir dėmesio Rima tikrai pratusi, tačiau yra akimirkų, per kurias virpa visų širdys: „Svarbiau ne išmokti, o išsaugoti, išturėti tą priesaiką, nes ji – visam gyvenimui. Juokais sakau Rolandui: eisim, griūsim, pyksimės, spręsim, kelsim šeimą iš pelenų, bet skyrybų nebus.“

Ir išties per jaukią ceremoniją priesaiką akimirką nutraukė jos jaudulio ašaros, virpėjo ir jaunikio balsas, drėko į bažnyčią suėjusių poros artimųjų akys. Įtampą sklaidė ir gražūs, pamokantys, ir šmaikštūs kunigo žodžiai: jauniesiems – apie tai, jog nebeturi atsarginio plano ir nėra nieko brangiau kaip laikas ir artimas žmogus, svečiams – jog tiems, kurie nesišypso, reikės jauniesiems įteikti po antrą dovaną. Tokių – tikrai ne dėl to, kad šykštūs, – tuo metu bažnyčioje nebuvo.

Pasirengimo svarbiajai dienai rūpesčiai daugiausia krito ant Rimos pečių, nes vyras, labiau nei ji norėjęs didelės šventės, turėjo išvykti į Jungtinę Karalystę, Kembridžą, kur turi savo statybų vystymo įmonę. O viską suruošti, suplanuoti, sugalvoti per tris mėnesius – prieš tiek laiko jie nusprendė tuoktis šį rugsėjį – užduotis ne iš menkųjų.

„Pradėjome nuo paprastos vakarienės, o viskas išaugo į tikrą balių. Apetitas kyla bevalgant – paaiškėjo, kad reikia ir to, ir kito, ir muzikantų... – šypsosi dainininkė, vestuves šventusi per savo 37-ąjį gimtadienį. – Gimimo diena? Apie ją dabar net negalvojau. Užtat paskui galėsime švęsti dvi progas kartu.“

Į visus ruošimosi šventei reikalus – nesvarbu, sklandžiai ar ne jie klostėsi, – Rima reagavo audringai: „Nes juk tai – MANO vestuvės. Vedybų planuotojai į tai žiūri paprasčiau – tiesiog toks jų darbas. Užtat atsikvėpiau sutarusi, kad šventės dieną man padės „August Wedding Agency“ žmonės.“ Kad dėl nesibaigiančių rūpesčių buvo įsitempusi, Rimai pasakė ir jos mažoji Andreja, su kuria abi bendrauja kaip geriausios draugės. „Kam darai tas vestuves, jei tiek stresuoji?“ – kartą duktė paklausė mamos. „Tą žodį ji kažkada nugirdo iš manęs, užtat visas savo blogas būsenas, kurių priežasties nemokėdavo paaiškinti, apibūdindavo: „Man – stresas“, – kvatoja Rima.

Vestuvių dieną paaiškėjo, kad tas stresas buvo be reikalo: šventė su pusšimčiu artimų ir mylimų žmonių pavyko puikiai, puota 20-ame Klaipėdos „Amberton“ viešbučio aukšte esančiame restorane „Viva La Vita“ praėjo su trenksmu. „Nebuvo tokių, kurie mūsų gyvenimuose dalyvauja metus ar dvejus. Visi – kur kas ilgiau, patikrinti laiko. Smagiausia, kad tarp svečių tiek daug bendrų draugų! Nereikėjo vieno su kitu supažindinti“, – juokiasi jaunieji.

Rima, pristatyk savo išrinktąjį.

Jis nuo 2000-ųjų gyvena Kembridže. Ten baigė mokslus. Rolando specialybę sunku lietuviškai ir išversti – ji susijusi su pastatų erdvių planavimu. Tai lyg interjero dizainas, tik – plačiau. Baigęs studijas jis įkūrė savo įmonę ir vysto namų statybų projektus. Aš juo labai didžiuojuosi. Tai, kad žmogus kuria kitiems darbo vietas, man atrodo kaip pridėtinė vertė. Tiek, kiek dirba jis, aš galbūt niekuomet nedirbau.

Rugsėjo 23-iąją tuokėmės ne be reikalo. Susitikome labai paprastai – tą dieną su sese, jos šeima išėjau į kavinę švęsti savo 36-ojo gimtadienio ir... gavau dovaną. Keisčiausia, kad mes abu – klaipėdiečiai, čia gimę, tos pačios kartos, turime begalę bendrų draugų, net vienoje mokykloje esame mokęsi, bet niekada anksčiau nesusitikę, – juk Klaipėda nedidelė, sukomės tame pačiame rate. Bet taip gyvenime būna: jei būtume susidūrę anksčiau, galbūt nieko nebūtų išėję – juk visi vienokie esame paauglystėje, kitokie jaunystėje, paskui irgi keičiamės. Mes dabar susitikome tokie, kad būtent šiame gyvenimo etape atradome bendrą kalbą ir bendrų dalykų.

Viską lėmė pirmas žvilgsnis ir moteriška nuojauta – keistas dalykas, kai tiesiog žinai, kur turi eiti, ką daryti.

Kai mus supažindino ilgametė bendra draugė, jis žinojo, kas esu, – tai dėl „Mango“. Aš apie jį ničnieko nebuvau girdėjusi.

Ir jau kai išgirdai, trenkė meilė iš pirmo žvilgsnio?

Taip, viską lėmė pirmas žvilgsnis ir moteriška nuojauta – keistas dalykas, kai tiesiog žinai, kur turi eiti, ką daryti. Gal kartais tai ir nebūna racionaliausias sprendimas, bet jauti, kad čia – tavo kelias. Ir nesvarbu, kaip jis baigsis. Su humoru jam paskui pasakojau: „Kai tik tave pamačiau, supratau, kad minimum dar bus pasimatymas.“ Tiesiog iš pirmo žvilgsnio aš norėjau tą žmogų pažinti.

Po gimtadienio pasimatymai ir prasidėjo?

Ne iš karto. Susipažinę rugsėjį, pradėjom bendrauti tik kitų metų vasario pabaigoje, balandžio mėnesį jis man padovanojo žiedą, sakydamas, kad esu žmogus, su kuriuo nori praleisti likusį gyvenimą. Taigi, balandį nusprendėme tuoktis ir ketinome tą padaryti 2018 metais, bet prieš kelis mėnesius susėdę pagalvojome: šįmet rugsėjo 23-ioji yra šeštadienis, tad kodėl to nepadarius? Laikas juk taip greitai bėga. Jei Dievas duos vaikų, būtų geriau, kad jie ateitų anksčiau nei tada, kai man bus per keturiasdešimt. Viena mano draugė sako, kad vaikų auginimas – jaunų žmonių reikalas. Ir ji yra teisi. Bemiegės naktys, visi išgyvenimai – tam reikia jaunatviškos energijos, o su metais ji blėsta. Todėl ir priėmėme sprendimą, kad vestuvės bus čia ir dabar, – jei jau nusprendėme, kam atidėlioti?

Matyt, esate viską gerai pasvėrę ir įvertinę – ir vienas, ir kitas nebe aštuoniolikos, abu išgyvenę skyrybas.

Puikiai suprantame, kad dar visko gyvenime bus, bet esame pasiruošę dirbti toje santuokoje, jos nepaleisti. Daug daug apie tai kalbėjomės.

Abiejų sąskaitose – po vieną santuoką ir skyrybas, tik aš dar turiu dukrą. Rolandas išsiskyręs nuo 2004-ųjų, taip daugiau ir nevedė. Taip, mes abu buvome nusvilę. Kita vertus, gal tai nėra tinkamas žodis, nes į kiekvienus santykius einame sąmoningai, niekas tuoktis varu nevarė – toks buvo mano pasirinkimas. Gal ko nors nesužiūrėjau, nepamačiau, neįvertinau ar ką nors pervertinau. Užtat neverta iširusių santuokų vadinti nusvilimu. Tai greičiau – pamokos, kurias aš, labai tikiuosi, išmokau. Tikiuosi, išmoko ir jis.

Per tą laiką, kiek buvau viena, suvokiau, jog pirmiausia turiu išlikti savimi, niekam nereikia tokio žmogaus, kuris poroje susitapatina su partneriu.

Šiandien esu pasiruošusi santuokai. Bet tam reikėjo laiko. Labai džiaugiuosi, kad turėjau kada pabūti pati su savimi ir Andreja. Tai labai sveika. Kiekvienam svarbu suvokti, kas esi ir ko iš tikrųjų nori. Tada ir pasirinkimai būna ramūs, protingi. Per tą laiką, kiek buvau viena, suvokiau, jog pirmiausia turiu išlikti savimi, niekam nereikia tokio žmogaus, kuris poroje susitapatina su partneriu. Nereikia, kad pasidarytum panaši su kitu, elgtumeisi kaip kitas. Tave turi mylėti tokią, kokia esi. Aš nenoriu keistis ir keisti kito žmogaus. Stebėdama Rolandą galvojau, ar mokėsiu priimti jį su visais à la trūkumais, jeigu aš nenorėsiu, kad jis ką nors darytų taip, o ne kitaip. Ar aš galiu susigyventi su tokiomis smulkmenomis, kurios mus, moteris, erzina?..

Keisčiausia, kad kol kas manęs niekas neerzina. Nežinau, ar taip bus ateityje, bet kol kas – ne. Jis – žmogus, kurio buvimo net nejaučiu. Kai esame kartu namuose pavargę, net nenorime kalbėtis, Rolandas netrikdo mano erdvės. Anksčiau iš pasimatymų skubėdavau namo: viskas, pavargau, noriu būti viena. Arba, jei žmogus užsukdavo paprasčiausiai kavos, jausdavau, kad mano bendravimo limitas išsemtas, noriu likti tik su dukra – žmogumi, su kuriuo jaučiuosi geriausiai. Iki Rolando. Nes ir jis yra tas, kuris, nenoriu, kad išeitų, man nereikia nuo jo pailsėti. Tai – geras jausmas.

Nutarėme tuoktis bažnyčioje – priesaika prieš Dievą abiem pirmoji. Lankėme jaunavedžių pamokėles, į kurias iš pradžių žiūrėjau skeptiškai: na ką man naujo gali pasakyti? Bet vyras labai norėjo – jam svarbūs dvasiniai dalykai. Ir, turiu pripažinti, aš, skeptikė, išgirdau gerų minčių, jas įsidėjau į galvą ir sunkesnėse situacijose panaudosiu, atsiremsiu į tikėjimo tiesas, kurios gyvenime reikalingos.

Kaip mamos išrinktąjį priėmė Andreja?

Pradžioje buvo visko – ir pavydo. Andreja – maža asmenybė, gyvenanti su savo mama, ir ji namuose turi jaustis gerai. Kai tik atsirado Rolandas, jai kilo įvairių minčių: „O kaip gyvensiu aš?“ Norėjau savo vaikui įdiegti saugumo jausmą, kad nepasijustų nebereikalinga. Na bet apie Andreją ir kalbėti taip nereikia – ji apskritai šitoje šeimoje jaučiasi pasaulio bamba (juokiasi).

Pripratimo vienų prie kitų laiką nusprendėme ramiai kartu išgyventi. Juk ji – vaikas, į kurio pasaulį atėjo kitas žmogus. Netgi konsultavomės su psichologu, kokią poziciją šeimoje geriau užimti, kaip padaryti, kad visiems būtų geriau, nes mes kartais turime geriausių norų, bet nemokame jų išpildyti, nežinome, koks kelias geriausias. Dukrytė turi savo tėtį, jis juo ir liks, o Rolandas yra jos draugas. Kai sustojome ties tais dalykais, kiekvienas naujoje šeimoje atradome savo poziciją. Tai labai svarbu man. Jiedu labai gerai sutaria, o mes visi trys sulipome į mažą kumštuką – tvirtą trijulę, taip ir gyvensime toliau. Man buvo labai svarbu, kad vaikui būtų gerai. Kiekviena mama renkasi vyrą pagal tai, kaip greta jo jaučiasi jos vaikas. Jei dukrytė būtų pasakiusi „ne“, man būtų nerūpėję savi jausmai ir poreikiai.

Kur bus jūsų šeimos namai?

Rolandas nori gyventi Lietuvoje. Jis labai myli Klaipėdą, o priežastys, dėl ko iš jos išvažiavo, – tos pačios kaip visų: ieškojo geresnio uždarbio, geresnių galimybių. Kol kas apsisprendėme, kad gyvensime skraidydami vienas pas kitą, o paskui žiūrėsime.

Birželį baigiau mokslus – masažo studijas, kurios truko dvejus metus, keturis mėnesius atlikau praktiką Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namuose ir išsigryninau, kad ateityje noriu dirbti su kūdikiais ir vaikais. Užsienyje netgi yra programos, integruotos į mokymosi sistemą, – specialūs masažai vaikams taikomi mokyklose. Čia jau atskira sfera, Lietuvoje dar niekad negirdėta. Gal pavyktų ką nors panašaus sukurti. Bet čia – tik viena minčių (šypsosi).

Dabar pamačius kūdikį ar didesnį vaiką man net rankos dreba, kaip norisi jį pačiupinėti, pažiūrėti, ar viskas su juo gerai – ar verčiasi, kaip juda, ar bando sėstis. Visos raidos stadijos man tokios įdomios. Jaučiu, kad gyvenu, kvėpuoju, nes darau tai, ką noriu daryti.