Erikos Purauskytės ir Prano Slušnio vestuvės Sicilijoje

„Jei prieš porą metų kas nors būtų pasakęs, kad netrukus tapsiu mama ir žmona, būčiau tik garsiai nusijuokusi“. Erika tai sako labai nuoširdžiai – dar prieš kurį laiką tikrai niekas negalėjo numanyti, kad jos gyvenimas šitaip pasikeis. Vaikystėje jai neteko augti tvirtoje ir mylinčioje šeimoje, tad suaugusi mergina nesvajojo kurti savosios – tiesiog netikėjo jos prasme. Erika tapo karjeros moterimi, pasirinkusia kelią be motinystės. Savarankiškai įkurta ir sėkmingai išaugusi įmonė „Menai Renginiai“, užtikrinta finansinė padėtis, egzotiškos kelionės, pramogų pasaulis – viso to pakako, kad Erika pamėgtų tokį gyvenimo būdą ir nieko nenorėtų keisti. Kadaise išgirstas medikų įspėjimas, jog ji negalės natūraliai susilaukti vaikų, visai negąsdino: ji ir nesiruošė jų turėti, kol vieną dieną susipažino su vyru, kuris... viską apvertė aukštyn kojomis. Šiandien jie su Pranu ir beveik metukų sulaukusia dukrele Vasara Erika – laiminga šeima.

Erika, iki šiol niekada nepasakojai jųdviejų su Pranu pažinties istorijos. Kaip judu susitikote?

Esame visiškai šiuolaikinė pora – susipažinome per socialinius tinklus. Viskas prasidėjo nuo to, kad Prano dėmesį patraukė mano nuotrauka „Verslo žiniose“. Pranas – verslininkas, bendrovės „Rakrėjus“ vadovas, turintis verslą Dubajuje ir čia, Lietuvoje: jis visiškai nesusijęs su pramogų pasauliu, neskaito pramoginės žiniasklaidos, nesilanko vakarėliuose, todėl apie mane anksčiau nebuvo girdėjęs. Jei ne „Verslo žinios“, greičiausiai mūsų keliai niekada nebūtų susidūrę. Bet išvydęs mano nuotrauką jis pasidomėjo, kas aš tokia, padarė išvadą, kad nesu eilinė blondinė pupytė, o daug dirbanti moteris, pradėjusi savo verslą nuo nulio. Tuo metu jis buvo vienišas ir nusprendė su manimi susipažinti – parašyti žinutę. Tokios pažintys jam tikrai nebuvo įprastos, tačiau smalsumas ir noras susipažinti visgi nugalėjo. Jis parašė, aš atsakiau - taip žodis po žodžio viskas ir prasidėjo.

Kuo jis tave patraukė, kuo skyrėsi nuo anksčiau gyvenime sutiktų vyrų?

Prisipažinsiu – vyrų kvietimai susitikti, komplimentai būdavo dažni, kaip ir kiekvienos laisvos moters gyvenime. Jie glostydavo savimeilę, bet jų pernelyg nesureikšmindavau. Tačiau Prano klausimas buvo taip įdomiai suformuluotas, kad neatsispyriau – įsitraukiau į diskusiją. Tuo metu buvau išvykusi į kelionę: pamenu, įėjau į viešbučio kambarį, prisijungiau prie interneto ir net nenusiavusi batų bei neišpakavusi lagaminų ėmiau jam rašyti. Pokalbis taip įtraukė, kad net pavėlavau pietų!.. Intensyvus bendravimas žinutėmis tęsėsi visą kelionę. Susidarė įspūdis, kad keliavau kartu su juo: pasakojau, ką mačiau, siunčiau nufotografuotus vaizdus, aptarinėjome patiekalus. Keldavausi ir užmigdavau kartu su juo.

Kokie iš pradžių buvo jūsų santykiai? Buvo gera leisti laiką kartu, bet neplanavote tolimos ateities, juolab - vaikų?

Po ilgo susirašinėjimo pagaliau sutarėme susitikti. Dabar jis tvirtina, kad patikau jam iš pirmo žvilgsnio (šypteli). O aš neskubėjau su išvadomis, iškart nepuolėme į rimtus santykius. Nesijaučiau pasiruošusi įsipareigojimams, o jis gerbė mano nepriklausomybės poreikį ir nespaudė: bendravome ir nieko vienas iš kito nereikalavome, bet visgi susitikdavome kone kasdien. Radome daug bendrų interesų: abu mėgstame kiną, knygas, gerą maistą. Kadangi abu gyvenome vieni, o namie vienam gaminti nelabai norisi, dažnai kartu vakarieniaudavome ir leisdavome laisvalaikį mieste.

Iš pradžių tikrai neplanavome bendro gyvenimo ir juolab vaikų. Jis man buvo įdomus, malonus pašnekovas, bet ilgai nemačiau jo kaip savojo žmogaus. Kadangi sukuosi pramogų pasaulyje, buvau įpratusi bendrauti su narcizų tipo vyrais – pabrėžtinai sėkmingais, ryškiais, švytinčiais. O Pranas – santūrus, nedemonstruojantis emocijų, gilus žmogus. Iš pradžių man lyg ir trūko to parodomojo „švytėjimo“, bet vėliau pamačiau, kad Prano „švytėjimas“ – ne išorinis, o vidinis. Suvokiau, kad tikrasis vyriškumas – tai ne perdėtas didžiavimasis pasiekimais, savo išskirtinumo demonstravimas, o tai, ką savyje turi Pranas – rami vyriška išmintis ir gebėjimas savo moteriai dovanoti saugumą, jaukumą, rūpestį ir meilę.

Judu susilaukėte dukters. Kas pasikeitė jūsų santykiuose po Vasaros gimimo?

Netikėtas ir visas medikų prognozes paneigęs Vasaros gimimas ir buvo esminis lūžis mūsų su Pranu santykiuose. Dvejonių nebeliko – tai mano žmogus, mano šeima, mano laimė. Iš ligoninės jis parvežė mus su dukra į mano namus - ir liko ten visam laikui.

Su daugybe žmonių smagu švęsti, linksmintis, keliauti, bet labai maža tokių, su kuriais gera kasdienybėje. Anksčiau labai stengdavausi išvengti tos kasdienybės, daug dirbau ir keliavau. Nesuprasdavau, kodėl žmonės nori šeimos: juk tai vien pareigos, atsakomybė, buitis ir nuolatinis nepasitenkinimas!.. Bet su Pranu viskas pasikeitė. Jis man parodė, kaip gera būti šeimoje ir kaip galima džiaugtis buitimi. Ilgus metus tolimiausiuose kampeliuose ieškojau ramybės, o radau ją čia pat - šeimoje.

Pirmą kartą Pranas pasipiršo praėjus savaitei po Vasaros gimimo. Tuo metu vakarieniavome: išgirdus klausimą, ar sutikčiau tapti jo žmona, net kąsnis gerklėje užstrigo... Prie gretimo staliuko sėdėjo graži senyva pora: pamaniau, kad ir aš norėčiau senatvėje taip jaukiai su juo sėdėti. Visgi pasiūlymą nuleidau juokais: neva žiedelio nėra, tai ir atsakymo nėra. Ir... pradėjau nekantriai laukti to žiedo. Jis manęs ilgai nekankino – žiedą gavau po poros mėnesių per savo gimtadienį (šypsosi).

Koks buvo vestuvių planas, kai pirmą kartą apie jas prakalbote?

Abu sutarėme, kad labiausiai norėtume jas švęsti lauke, kad būtų šilta ir jauku. Bet Lietuvoje dėl oro, deja, negali būti garantuotas. Abu labai mėgstame Italiją, tad Pranas pasiūlė vykti ten, o konkrečią vietą Sicilijoje pasiūlė mūsų vestuvių organizatorė Laura Vagonė. Jokių kompromisų neprireikė: abu nenorėjome jokių įmantrių šou, LED ekranų ar fejerverkų – tik gero oro, skanios itališkos vakarienės ir artimų žmonių šalia. Šventės kodas buvo paprastumas ir begalybė – tai mano bičiulio iš Nidos frazė, kuri tapo viso pobūvio leitmotyvu. Laura mūsų šventei pasiūlė lietuvės ir siciliečio šeimos viešbutuką mažame kalnų miestelyje Italoje, dar nesugadintame turistų srautų. Ten nebuvo penkių žvaigždučių prabangos, bet to ir nereikėjo: džiaugėmės autentiška aplinka ir nepaprastu šeimininkų svetingumu. Viskas buvo tikra, nuoširdu ir nesuvaidinta - kaip ir mūsų jausmai.

Viešbučio šeimininkė Simona iš pradžių negalėjo patikėti, kad šventinei vakarienei norime maisto, kokį kasdien valgo siciliečių šeimos - tokio, kokį kiekviena kaimo bobutė pagamintų užsimerkusi. Vis siuntė man meniu su įmantriais patiekalais... Visgi pagaliau radome geriausią variantą. Restorano personalui buvo neįprasta, kad teks gaminti ne elegantiškus patiekalus, o paprastą, gardų kaimišką maistą, patiekti jį ne lėkštėse, o tiesiog dubenyse, kad žmonės juo galėtų dalytis, kaip tai daro didelės italų šeimos. Dar vienas iššūkis jiems buvo... sriuba! Sicilijoje ir šiaip nelabai kas valgo sriubą, o kur jau čia per vestuves! Bet mes su Pranu labai mėgstame sriubą, valgome ją kasdien ir norėjome, kad jos būtinai būtų – net jei tai vestuvės!..

Nusprendžiau nesisiūdinti vestuvinės suknelės, nes tai užima daug laiko. Savo sukneles – tiek pirmosios, tiek antrosios dienos – radau pas dizainerį Egidijų Rainį. Vos jas pamačiusi supratau, kad radau, ko man reikia – teliko šiek tiek pasiaurinti. Praną paskutinę savaitę prieš vestuves nuo galvos iki kojų aprengė Laura Vagonė - irgi gatavais drabužiais. Žiedai taip pat nėra specialiai mums kurti, juos net išsirinkome atskirai – laimei, šiais laikais sutuoktiniams nebeprivaloma nešioti vienodų žiedų. Kažkada užsukau į kolegės juvelyrikos saloną ir pamačiau paprastą siaurutį balto aukso žiedelį su mažyčiu deimantu - jis ir tapo mano vestuviniu. O Pranas savo žiedą surado internete, kaip ir būdinga internetinio verslo atstovams (juokiasi).

Kaip sekėsi keliauti į savo vestuves? Ar viskas vyko sklandžiai?

Turiu pripažinti, kad padariau šiek tiek klaidų. Mudviem su vyru buvo svarbiausia, kad per vestuves būtų tikrai šilta. O aš taip susižavėjau nuostabiu kalnų miesteliu ir žydinčiu pavasariu, kad tik išdalijusi svečiams kvietimus sužinojau, jog gegužės viduryje Italos kalnuose oras būna nenuspėjamas – kaip lietuviška vasara. Vienu metu prognozės rodė, kad per mūsų vestuves ten bus vos 13 laipsnių... Mus ištiko šokas: surengėme vestuves užsienyje tik dėl to, kad norėjome garantuoto gero oro, ir še tau - 13 laipsnių! Taip nutiko dėl to, kad neaiškiai išsakiau savo norus vestuvių organizatorei: juk vieniems ir trylika laipsnių - puikus oras, o man, šalčmirei, tai tikrų tikriausia tragedija! Laimei, Sicilijos kalnai buvo gailestingi ir padovanojo mums nuostabią šiltą dieną. Bet kiek nerimo turėjome: buvo suvežti kone visi saloje buvę šildytuvai, paankstinta vestuvių ceremonija, net kelis kartus keistas scenarijus, privežta pledų ir megztinių. O pasirodo - reikėjo vestuves organizuoti tik pora savaičių vėliau...

Būti nuotaka ir šventės organizatore turbūt labai sunku, todėl Lauros pagalbos tikrai prireikė. Pavyzdžiui, oro linijos dažniausiai leidžia neštis vestuvines sukneles į lėktuvo saloną, bet mes susidūrėme su labai priekabiomis darbuotojomis. Sukneles norėjo apmokestinti kaip atskirą žmogų, liepė jas sulankstyti ir sugrūsti į krepšį - įsivaizduokite, kaip atrodytų ištrauktos... Laimei, Laura išsprendė šį klausimą taikiai. Vestuvių rytą Laura priskynė miestelio apylinkėse žydėjusių gėlių ir viešbučio terasoje surišo man pačią gražiausią nuotakos puokštę bei sukomponavo stalo dekorą: tiesiog tobulas paprastumas! Ji buvo ne tik mano vestuvių planuotoja, bet ir liudininkė, prisilietusi prie mūsų šventės ne tik profesionalia ranka, bet ir jautria širdimi.

Ką pakvietėte būti vestuvių svečiais?

Pačius artimiausius žmones: vestuvėse dalyvavo šilta ir draugiška Prano šeima, jo draugai, partneriai, mano bičiuliai, kolegos. Deja, iš mano pusės nebuvo nė vieno giminaičio, tačiau juos atstojo šeima, kuri mane buvo priėmusi į savo namus man sunkiu vaikystės ir paauglystės laikotarpiu. Mama Elena, kurią vadinu savo tikraja mama, lydėjo mane į santuokos ceremoniją: buvo be galo jauku remtis į jos ranką einant priimti vieno svarbiausių savo gyvenimo sprendimų. Beje, tai buvo pirmoji jos išvyka į užsienį ir aš labai džiaugiuosi, kad dėl manęs ji nepabūgo ilgos kelionės ir buvo kartu tokią ypatingą dieną.

Dirbu tokį darbą, kuriame kolegos tampa draugais, tad su nemaža dalimi svečių mane kadaise suvedė darbo reikalai. Pirmiausia tai mano artimiausios kolegės Ernesta ir Agnė, kurios kasdien dirba su manimi. Kaip artimai ir svarbiai draugei įteikiau kvietimą Julijai Estko – garsiai makiažo meistrei, kuri mano organizuojamuose renginiuose dirba jau daugiau nei dešimtmetį ir visada nepriekaištingai puošia mane pačią. Mano garbanas tvarkė taip pat vienas iš artimiausiųjų – garsus plaukų stilistas Jevgenijus Trafimovas, su kuriuo draugauju jau septynerius metus, tad neprireikė jokių bandomųjų šukuosenų – buvau rami, kad viskas bus puiku. Kad visi svečiai pasakytų kalbas ir tostus, kad būtų įprasminti svarbiausi vestuvių vakarienės akcentai, rūpinosi mano ilgametis draugas Saugirdas Vaitulionis: ačiū jam, kad visas keturias dienas iš svečių veidų nedingo šypsenos ir netilo juokas! Norėčiau padėkoti ir mūsų dukrytės auklei Gražinai: ji skrido kartu kaip šeimos narė, sėdėjo su abiem Vasaros močiutėm prie vaišių stalo ir, nors neprivalėjo, mielai prižiūrėjo dukrytę, kad mes galėtume skirti laiko ir svečiams.

Kaip klostėsi jūsų vestuvinė viešnagė Sicilijoje?

Kadangi dauguma svečių nepažinojo vieni kitų, pirmąjį vakarą vyko pažintuvių vakarėlis su picomis. Beje, mūsų vestuvių restorano picų meistras - tikra garsenybė: paragauti jo picų žmonės keliauja šimtus kilometrų. Picos buvo išties labai skanios - ir be mėsos, mat aš jau kelerius metus jos nevalgau ir nenorėjau, kad dėl mūsų šventės būtų žudomi gyvūnai. Prieš tai dar laukė draugės suorganizuota staigmena – balkone, apsupta visų draugių, išklausiau vietinių muzikantų atliekamą serenadą, o Pranas dar kartą prie visų paprašė mano rankos su sūrių lėkšte – mat aš tiesiog dievinu sūrį. Tą naktį miegojau atskirai nuo būsimo vyro ir pabudau šeštą valandą ryto nuo siaubingos minties – aš vis dar nemoku savo priesaikos! Bet ilgai nerimauti nebuvo kada, nes į kambarį pradėjo rinktis draugės – įkūrėme improvizuotą grožio saloną. Tai buvo tarsi antrasis mergvakaris: puošėmės, juokavome, vaišinomės proseku... Turėjome ir kuriozinę situaciją: paaiškėjo, kad dvi draugės netyčia atskrido su vienodomis suknelėmis! Na, ką padarysi, su Laura nusprendėme - tebūnie jos pamergės: Laura čia pat surišo joms vienodas puokštes, ir nesusipratimas tapo smagiu nuotykiu.

Kvietimuose svečių buvo paprašyta apsirengti baltų ar pastelinių spalvų drabužiais ir nesiauti aukštakulnių, kas sutrikdė kai kurias viešnias. Čia pat paaiškėjo, kam visa tai – norint pasiekti vestuvių vietą, reikėjo pėsčiomis užkilti į gana nemenką kalną, bet tikrai buvo verta, nes ceremonija vyko nuostabiame XI amžiaus bažnyčios kieme. Kai gavusios ženklą su mama pajudėjome per bažnyčios kiemą, mane apėmė didžiulis jaudulys: mačiau besišypsančus draugų veidus, susijaudinusį jaunikį, norėjosi lėkte lėkti, bet mama laikė už rankos ir vis ramino, kad pasimėgaučiau šia nepakartojama akimirka. Atrodo, ko gi čia jaudintis – juk su Pranu kartu gyvenome jau beveik metus, mano sprendimas būti su juo buvo tvirtas, bet tuo metu pajutau vykstant didžiulį virsmą. Kad ir ką sakytų skeptikai – visgi vedybos viską keičia.

Per ceremoniją neteko ašaroti?

Ceremonija buvo be galo šilta, jauki, bet kartu ir iškilminga. Ją pradėjo mano draugė Laima, kuri papasakojo mūsų pažinties istoriją. Mus sutuokė Italos miestelio meras, viskas vyko italų ir lietuvių kalbomis. Labiausiai jaudinantis momentas – priesaikų sakymas: džiaugiuosi, kad jas rašėme patys, todėl jos buvo tikros ir nuoširdžios. Nesu verksnė, bet taip susigraudinau, kad keletą kartų vos neapsiverkiau, svečiai irgi nesulaikė ašarų. Apsikeitėme žiedais ir tapome vyru bei žmona, o vietinis kunigas palaimino žiedus ir pakrikštijo Vasarą. Krikštynos nebuvo tokios sklandžios, kaip tikėjomės: visada tokia rami mūsų Vasara išsibalansavo iš savo tikslios dienotvarkės, pavargo nuo kelionės, žmonių gausos ir buvo ne kokios nuotaikos. Krikštynos labiau priminė egzorcizmo seansą (juokiasi). Laimei, jai patiko draugiškas ir linksmas miestelio kunigas.

Vakare mūsų laukė jauki sicilietiška vakarienė terasoje iš daugybės patiekalų: iš rankų į rankas ėjo vis nauji dubenys su gardžiu maistu, svečiai sakė palinkėjimus, grojo vietiniai muzikantai. Abu su vyru nemėgstame saldumynų, vienintelis Prano mėgiamas desertas – tiramisu, tad jis ir pakeitė vestuvinį tortą. Buvo šilta ir jauku, kaip ir svajojome. Apie vidurnaktį iš terasos mus išginė pakilęs vėjas, bet pačiu laiku – nusileidome į barą šokti, ir linksmybės tęsėsi iki paryčių. Kitą dieną svečiai išvažiavo pasižvalgyti po Siciliją ir jau link namų, o mes su draugų pora likome trumpojo medaus mėnesio. Vienintelis dalykas, kuris šiek tiek temdė povestuvinį džiaugsmą - kad pirmą kartą taip ilgam išsiskyrėme su Vasara: ji su krikštatėviais, močiutėmis ir aukle išvyko į Lietuvą.

Kaip praleidote savo medaus mėnesį?

Keletą dienų keliavome po Siciliją, mėgaudamiesi maistu, saule ir gražiais vaizdais. Didysis medaus mėnuo – kelionė į Kenijos safarį, kuriame gyvensime tarp laisvų laukinių gyvūnų – laukia birželio pabaigoje. Bet labai džiaugiuosi, kad turėjome tas kelias medaus dienas iškart po vestuvių: tai tapo svarbiu, visą mūsų šventę užtvirtinančiu tašku. Ypatinga buvo vadinti Praną vyru ir girdėti, kaip jis mane vadina žmona.

Ar tu ketini pasirinkti vyro pavardę?

Anksčiau maniau, kad niekada nekeisiu savosios, bet Pranas ir čia pakeitė mano nuomonę – man bus garbė netrukus tapti Erika Slušne. Nusprendžiau nesujungti pavardžių, rinktis kuo trumpesnį variantą, nes darbe tenka pasirašinėti daugybę dokumentų. Taip, mes žinome, kad beveik pusė susituokusių porų išsiskiria, tačiau labai tikimės, kad mums taip nenutiks. Savo priesaikoje Pranui pažadėjau, kad net tada, kai manysiu, kad jo nebemyliu (nes juk mes abu suaugę, turėję patirčių buvusiuose santykiuose ir suprantame, kad tas momentas neišvengiamai ateis), vis tiek neskubėsiu, nebėgsiu nuo jo, o pabandysiu jį pamilti iš naujo. Iš visų jėgų stengsiuosi savo pažadą tesėti: juk prisiekiau saloje, kur priesaikos laikymasis – svarbesnis už gyvybę...