Prieš mėnesį pasaulio vicečempionu tapęs Mykolas ALEKNA (19) prie savo pasiekimų pridėjo ir Europos čempionato auksą bei šio turnyro rekordą. Simboliška, kad prieš dvidešimt metų tame pačiame Miuncheno olimpiniame stadione jo tėtis Virgilijus Alekna laimėjo Europos čempionato sidabro medalį. Tik šįkart jis buvo įsitaisęs jau ne disko metimo sektoriuje, o žiūrovų tribūnoje.
Kokiomis emocijomis gyvenate po pergalės?
Emocijos išties neapsakomos, labai džiugu ir smagu iškovoti medalį, ypač kai taip sunkiai ir ilgai dirbau, treniruočių salėje ir stadione praleidau gausybę valandų. Šis darbas išties monotoniškas, bet stengtis ir žengti į priekį padeda žinojimas, kad kada nors ateis ta diena. Kad tai jau yra tokia akimirka, supratau po apdovanojimų ceremonijos.
Jūsų treneris Mantas Jusis patarė mėgautis varžybomis, bet ar lengva tai padaryti, kai ne viskas pavyksta pirmais bandymais – aukso medalį lėmė tik priešpaskutinis metimas?
Po pirmų ne itin sėkmingų metimų įtampa ne kilo, o kaip tik slūgo. Mat kiekvieną kartą įžengęs į disko metimo sektorių jaučiau, kad galiu pasiekti norimą rezultatą, numesti diską dar toliau, bet koją vis pakišdavo psichologiniai niuansai ar techninės klaidos.
Galiausiai, penktu bandymu, viską pavyko padaryti gerai – iškart supratau, kad diskas skries toli. O jaudulys, nesvarbu, kokiose varžybose dalyvaučiau, yra būtinas, tai neišvengiama sporto dalis. Manau, kad visiškai nesijaudindamas pasirodyčiau gal net prasčiau, būtų mažiau motyvacijos taip toli sviesti diską.