Kai prisimeni spektaklius, kuriuose aktoriai įtraukia žiūrovus į scenos veiksmą, imi galvoti, ar tik negrįšime į antikinį teatrą, kuriame didžiausi atstumai tarp vaidinančių ir žiūrinčių...
Man atrodo, kad taip nebus, nors laikas parodė, kad tas „man atrodo“ gali nieko nereikšti, nes viskas labai kinta. Bet tikiu, kad kontaktas su žiūrovu grįš, jis vėl bus atrastas, gal tik šiek tiek kitoks. Išeičių visada yra. Teatras juk absoliučiai kontaktinis menas, jis gimsta iš tos energijos, tos įtampos, kuri susidaro tarp žiūrovo ir aktoriaus. Mes tarsi artėjome artėjome ir labai priartėjome prie žiūrovo, žiūrėjome jam į veidą, Oskaro Koršunovo spektaklyje „Dugne“ net duodavome jam išgerti. Galėjome jam ir ant kelių atsisėsti, ir į sceną pakviesti su aktoriumi pasikeisti. Regis, nebebuvo jokių ribų. Ir staiga – opa! Jos vėl atsirado. Pandemija mus padalijo į zonas: čia užkrečiama zona, čia – švari. Kiek tai tęsis, kiek tai bus pagrįsta, laikas parodys. Vis dėlto nemanau, kad kontaktas išnyks. Ne. Bet vėlgi – visi tie „negali būti“ kartais yra „gali“. Išvyksti štai filmuotis savaitei, o užstringi trims su puse mėnesio... Tik pastebiu, kad buvo – o gal ir liko – tendencija gąsdinti ir gąsdintis, prisidengiant perdėtu saugojimusi ar socialine atsakomybe.