Tikra istorija. „Esu laiminga, kad pagaliau nusimečiau tas visas kaukes“

Šiandien savo „Facebook“ paskyroje perskaičiau istoriją apie mažo berniuko ir moters draugystę. Istorija apie tai, kad reikia būti kantriai, tikėti ir... niekada neišduoti savo svajonės. Trumputė istorija trumpam privertė mane susimąstyti ir atsigręžti į savo gyvenimą.

Netrukus man bus 40 metų (o, Dieve). Esu sėkmingai padariusi karjerą, savimi pasitikinti, labai graži ir kartu (nors sako, tai retai būna, bet visgi būna) protinga moteris. Auginu du nuostabiausius pasaulyje berniukus, mano kasdienybė yra soti ir šilta: gražūs namai, brangūs daiktai, brangūs drabužiai, šeimoje yra ne vienas automobilis, sodyba ir t. t.

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Kodėl buvo toks nelaimingas mūsų meilės scenarijus?“

Tiesa, kažkur namuose dar gyveno ir jis – mano vyras. Toks pražilęs ir sustorėjęs keturiasdešimtmetis. Kažkada jį labai mylėjau, jis mane, manau, – taip pat. Bet taip tiesiog jau buvo. Tai praeitis.

Noriu kalbėtis iki aušros, noriu mylėtis iki nualpimo, noriu... Žinau, tai egoistiška, nes tokie norai nėra suprantami mūsų visuomenės.

Šiandien jis yra tik kažkas, tik žmogus mano gyvenime, tik elementas mano kasdienybėje. Taip, jis dirbo (kaip beje, visąlaik dirbau ir aš), stengėsi ir, kaip jis pats sako, darė viską šeimos labui.

Šiandien tiesa yra ta, kad jis tėra tik pakeleivis mano gyvenime, sutiktas atsitiktinai, nes gyvendama su juo, gimdydama vaikus, keliaudama ar atostogaudama, nepajutau laimės. Taip, mano kūnu perbėgdavo šiurpuliukai, suvirpėdavo širdis, bet ilgainiui prie to pripratau ir lioviausi tai vadinti laime. Pamažu tai virto sočia ir šilta kasdienybe.

Rutina, kai du žmonės tik kartu gyvena, kai mažai kalbasi tarpusavyje, kai nesijuokia, kai nevaikščioja susikibę rankomis, kai... Žinau, taip būna beveik visiems. Bet aš nesu „visi“. Aš nenoriu būti „visi“, nes aš noriu gyventi kitaip.

Noriu juoktis, šokti, šypsotis, džiaugtis lietumi ir saule, iškritusiu sniegu... Noriu kalbėtis iki aušros, noriu mylėtis iki nualpimo, noriu...

Žinau, tai egoistiška, nes tokie norai nėra suprantami mūsų visuomenės. Juk mūsuose įprasta manyti, o neretai tai laikoma tiesiog gyvenimo norma, kad ilgainiui vyras ir moteris nutolsta. Jų santykiai atbunka. Moteris tampa virėja, skalbėja, valytoja, o vyras – išskirtiniu, galinčiu vakarais tiesiog tįsoti ant brangios sofos su televizoriaus pulteliu rankose ir nieko neveikti.

Kartą bandžiau apie tai su juo kalbėtis (tiesa, nepasakiau dar ir to, kad esu blondinė). Rezultatas: „O ko tau trūksta? Kas negerai?“ Kas negerai... Ogi negerai tai, kad svajonė ištirpo ar išskrido... Kada?

Taip pat skaitykite: Santykių ekspertai pataria: kaip kurti santykius moteriai, kuriai per 40?

Gal tuomet, kai pirmąkart pasijutau vieniša, kai rūpinausi vaikais, namais, kai lėkiau į darbą, kai netekau dalies draugų, kai pajutau, jog pamažu išduodu save ir kai supratau, kad gyvenu ne savo, o kažkieno kito gyvenimą. Kažkokios kitos moters, kitos mamos, kitos...

Puikiai suvokiau, kad yra dvi galimybės: arba taip gyventi toliau, arba viską pakeisti. Ilgokai stengiausi keisti savo požiūrį į gyvenimą, į save pačią, į laimę, meilę ir dar balažin ką. Tačiau vis tiek nepasijutau laiminga.

Pradėjau kankintis ir dažnai būdavau liūdna, gyvenau kažkur, kur vedė mane svajonės, kur vedė ilgesys ir nežinomumas. Taip, manęs niekas nesuprato, niekas nepalaikė, visi sukiojo pirštą ties smilkiniu, kai sužinojo apie gražios šeimos skyrybas.

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Padėkos žodis, kurio jis jau nebeišgirs“

Gailėjo vaikų. Atsirado dar ir tokių, kurie stengėsi paguosti nelaimingą moterį (čia taip jie manė ir galvojo apie mane). O man norėjosi šaukti ir rėkti visam pasauliui, kad dabar, kaip niekad gyvenime esu laiminga, kad pagaliau nusimečiau tas visas kaukes, atsisakiau visų kvailų pareigų ir įsipareigojimų...

Tiesa, reikia pripažinti, kad ir skyrybos buvo sunkios. Teko daug ką išgyventi ir ištverti. Teko ir ne vieną bemiegę naktį praleisti verkiant... Bet tada aš žinojau, tada tikėjau, kad galiu sutikti savo svajonę, kad galiu būti laiminga, kad vis tiek viską galiu.

Žinau, išdrįsau pasipriešinti tam, kam nedrįsta pasipriešinti šimtai Lietuvos moterų, nes bijo prisipažinti, kad yra nelaimingos, kad gyvena ne savo gyvenimą. Juk šitaip gyvena visi aplinkui. Šitaip gyvena ir gyveno mūsų tėvai, giminės, draugų tėvai... Šitaip gyvena dauguma žmonių – svetimą ir susvetimėjusį gyvenimą. Bet vis tiek jį gyvena, imituoja, švenčia Kalėdas ir pjausto tortą...

Tądien aš apsisprendžiau taip. Tądien pasirinkau eiti savęs ir savo svajonės link. Ar man pavyko? Dar nežinau. Ar man pavyks?

Tikiu, kad tikrai pavyks.

Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai Druskininkų gydyklos įsteigtą prizą – dovanų kuponą Druskininkų gydyklos paslaugoms (vertė – 30,12 € / 104 Lt).

Druskininkų gydykla – tai šiuolaikinių technologijų, šimtametės kurortologijos patirties ir tradicijų asmens sveikatos priežiūros įstaiga.

Joje įrengtos modernios gydomojo purvo vonios, mineralinio vandens vonios ir baseinas, garinė pirtis, masažo, fizioterapijos, kineziterapijos, krioterapijos kabinetai, poilsio kambariai, žiemos sodai ir mineralinio vandens biuvetės.

www.gydykla.lt

Išgyvenote (ne)laimingą meilę, atsidūrėte painiame meilės trikampyje, su visomis smulkmenomis prisimenate kūdikio gimimą, o galbūt norite išpasakoti savo patirtą gyvenimo tragediją?

Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu ji24.lt@zlg.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.

Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.

P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!