Tikra istorija: „Galite smerkti, bet myliu jaunesnį...“

Vis dar negaliu blaiviai suvokti, nei kas vyksta, nei kuo tai baigsis... Pastaruosius dvidešimt trejus metus buvau nuobodžiai padori gero vyro žmona. Žinoma, kartais svetimo vyriškio dėmesys įžiebdavo ugneles akyse, bet, metams bėgant, tai nutikdavo vis rečiau.

Jei gyveni Lietuvoje ir artėji prie penkiasdešimties, gali pradėti jaustis nurašyta – tavo laikas jau praėjo.

Jei gyveni Lietuvoje ir artėji prie penkiasdešimties, gali pradėti jaustis nurašyta – tavo laikas jau praėjo.

Taip kartais susėdusios su draugėmis pajuokaudavome, bandydamos drąsinti viena kitą, kad mes dar jaunos, gražios ir patrauklios.

Bet po trečios taurės vyno pripažindavome, kad mūsų bendraamžiai mieliau žiūri į perpus jaunesnes, sutuoktiniai – į televizoriaus ekranus, o vyresnius pačioms norisi mesti per bortą – perspektyva būti gera slaugytoja nė vienos neviliojo.

„Baikit kliedėti apie tuos savo diedus. Jei jau reikia nuotykių su vyrais, tai ieškokite jaunesnių bernų“, – ne kartą mus bandė protinti Aušra, vienintelė iš mūsų kompanijos seniai išsiskyrusi ir neslepianti, kad buvęs sutuoktinis buvo toli gražu ne vienintelis vyras jos gyvenime.

Mes, trys iš draugių kompanijos, tik nusijuokdavome: su vaikais nemiegosime. Sakydavome, kad nenorime būti išvadintos senėmis ar žiūrėti maldaujančiomis akimis, kai jaunas meilužis po pirmos nakties užtrenkia duris, nė nežadėdamas paskambinti. Taip pakalbėjusios grįždavome pas savo diedus, kurie prieš užmigdami kartais ranką ant liemens užmesdavo – atseit apkabindavo žmoną.

TAIP PAT SKAITYKITE: Moterys dažniau jaučia kaltę?

***

Ne vieną vakarą taip „apkabinta“ galvodavau apie aistringas rankas ant savo kūno. Su tokiomis mintimis užmigdavau, o ryte nubudusi save sugėdindavau – net todėl, kad iš tiesų buvo gėda, o kad būtų lengviau nugyventi dar vieną nuobodžiai padoraus gyvenimo dieną. Ta diena, kai mano gyvenime viskas pasikeitė, iš pradžių nežadėjo būti niekuo kitokia. Ryte, kaip įprastai, važiavau į darbą. Paskambino draugės vyras ir pasakė, kad mirė jo uošvė – ilgai sirgusi mano draugės mama. Vakare, po darbo, su vyru ir draugais nuvažiavome į šermenis. Kai atlikę viską, kas pridera tokioje situacijoje, ruošėmės važiuoti atgal, buvome pakviesti puodelio arbatos.

Prie stalo jau sėdėjo keletas žmonių. Su priešais sėdinčia mamos netekusia drauge kalbėjomės apie tai, kad netektis visuomet skaudi. Ji nė kiek ne lengvesnė ir tuomet, kai išeina ilgai ligos patale išgulėjęs, kentėjęs žmogus.

– Vis tiek lieka tuštuma, – ištariau draugei.

Mes kalbėjomės apie tą vienišumo jausmą, kuris apima artimam žmogui išėjus, apie atsiradusią tuštumą, kuriai užpildyti reikia laiko.

Ir tuo metu mano žvilgsnis susidūrė su jauno vyro, kuris, supratau, klausėsi mūsų pokalbio, akimis. Jos žvelgė labai skvarbiai. Draugė kažką kalbėjo toliau. Aš tarytum ją suprasdama ir pritardama vis linksėjau galva, bet, tiesą sakant, nieko negirdėjau, tik jutau priešais sėdinčio nepažįstamo vyro žvilgsnį.

Jos žvelgė labai skvarbiai. Draugė kažką kalbėjo toliau. Aš tarytum ją suprasdama ir pritardama vis linksėjau galva, bet, tiesą sakant, nieko negirdėjau, tik jutau priešais sėdinčio nepažįstamo vyro žvilgsnį.

Kai pakilome išeiti, pasukus link durų, draugė pasiteiravo, ar atvyksime kitądien, į laidotuves. Pažadėjome.

***

Kitą dieną, kaip ir buvau žadėjusi, nuvažiavau į laidotuves. Buvau viena – mano vyras turėjo dirbti.

Atskubėjau prieš pat išnešant karstą ir iškart puoliau padėti tvarkyti gėles. Kai su jų glėbiu atsistojau į išsirikiavusią eilę, staiga šalia savęs išgirdau pasisveikinimą:

– Laba diena. Maniau, kad jau neatvažiuosite, – tai buvo jis, įdėmiai žvelgiantis jaunas vyras.

Jo žvilgsnis buvo toks pats skvarbus kaip ir vakar.

– Atvažiavau, – teištariau, neįsivaizduodama, ką dar galėčiau pasakyti, ir jausdamasi keistai sutrikusi. Gal todėl, kad jau seniai joks vyras tokiu žvilgsniu nebuvo į mane žiūrėjęs. O šitas dar buvo gerokai jaunesnis ir, tiesą sakant, velniškai patrauklus.

Kai po laidotuvių nuėjome gedulingų pietų, jis vėl atsidūrė šalia manęs.

Kai po laidotuvių nuėjome gedulingų pietų, jis vėl atsidūrė šalia manęs.

– Jaučiate tuštumą? – prie stalo nutilus maldos žodžiams netikėtai paklausė jis.

– Ne, – atsakiau nė akimirkos nesudvejojusi ir nustebusi pažiūrėjau į jį. Mūsų žvilgsniams susitikus, jis nepuolė ginčytis. Paklausė, ar nenorėčiau salotų. Aš prisiminiau vakarykštį pokalbį su drauge, kuri kaip tik priėjo prie mūsų.

– Rolandai, pasirūpink Kristina, ji šiandien viena, – pasakė draugė, kreipdamasi į mano stalo kaimyną.

– Mus jau beveik ir supažindino, – šyptelėjo, kaip dabar jau žinojau, Rolandas, draugei nuėjus. Atsakiau jam tik šypsena.

Gedulingi pietūs prabėgo greitai, bendraujant su aplink sėdinčiais žmonėmis. Rolandas irgi įsitraukė į pokalbius apie nieką, kokie paprastai būna per tokius pietus, o kai aš pakilau eiti, jis padarė tą patį. Palydėjo iki automobilio ir pasiteiravo, ar galėtų paskambinti.

– Norėčiau pasikalbėti, – atsakė į mano klausiamą žvilgsnį.

– Bijau, kad esu neįdomi pašnekovė, – atsakiau visai nekoketuodama, o nuoširdžiai nesuprasdama, apie ką galėčiau kalbėti su šituo jaunu vyriškiu.

Jis šyptelėjo. Bet tai nebuvo linksma šypsena.

– Jauti tuštumą? – dabar jau paklausiau aš.

– Ir nežinau, kuo ją užpildyti, – pasigirdo atsakymas.

TAIP PAT SKAITYKITE: Meilės istorija: „Pirmąją meilę prisimenu net praėjus 40 metų“

***

Užsitęsęs mūsų atsisveikinimas ir pokalbis su ilgomis pauzėmis jau atkreipė besiskirstančių laidotuvininkų dėmesį. Tad kai Rolandas pasiūlė užsukti į netoli esančią kavinukę išgerti kavos, sutikau, nes, tiesą sakant, visai nesinorėjo lyg kirviu nukirtus su juo išsiskirti.

Kavinėje nė vienas taip ir neprisilietėme prie mums atneštos kavos. Kalbėjomės. Apie laidotuves, vienatvę, išsiskyrimus... Apie tai, kas vyrams įprastai neįdomu, o moterims varo depresiją. Bet nė vienam iš mudviejų taip nebuvo.

Nė nepastebėjau, kaip pralėkė daugiau kaip valanda. Pakilau eiti.

– Esi nuostabi, – atsisveikindamas ištarė Rolandas ir paprašė telefono numerio.

Šyptelėjusi sėdau į savo automobilį ir nieko nelaukdama pajudėjau namų link. Ar bereikia sakyti, kad jaučiausi... nuostabiai. Sakykite ką norite, bet jauno ir patrauklaus vyro komplimentai, susižavėjęs žvilgsnis pakelia savivertę.

Vakare neištvėriau nepaskambinusi mamą palaidojusiai draugei. Po mandagių klausimų, kaip jaučiasi, pasiteiravau, kas tas Rolandas.

– Taigi mano svainio sūnus iš pirmos santuokos. 37 metų ir dar nevedęs. Panų turi, bet nė su viena ilgiau nepabūna. Motina buvo alkoholikė, jis matė, kaip tėvas vargo, pats kentėjo ir dabar, matyt, bijo, kad viskas nepasikartotų, – paaiškino draugė. Ir pasidomėjo, kas vyksta tarp mudviejų, nes ir jis apie mane teiravosi.

Patikinau, kad nieko nevyksta, o pati sau pamaniau: gal jis manyje ieško motinos?

Patikinau, kad nieko nevyksta, o pati sau pamaniau: gal jis manyje ieško motinos?

Ir nepasakyčiau, kad ši mintis man patiko. Bet ji kaipmat išgaravo, kai po poros dienų į darbą atkeliavo įvairiausių spalvų tulpių puokštė su kortele: „Mes taip ir neišgėrėme kavos.“

Kolegių akys išsprogo, o mano telefone supypsėjo žinutė: „Labai laukiu.“ Dar – kavinės pavadinimas ir laikas. Po valandos. Iškart po darbo. Ir kavinė visai šalia. Nebuvau jam sakiusi, nei kur dirbu, nei ką veikiu. Apie save mes iš viso nekalbėjome. Turbūt paklausė draugės, – pamaniau. O po valandos jau sėdėjau priešais jį.

Padėkojau už gėles, pasakiau, kad neturiu daug laiko, nes esu įpratusi namo grįžti anksčiau nei kitame mieste dirbantis vyras ir tiesiai išrėžiau nesuprantanti, ko jis iš manęs nori ir tikisi, juk žino, kad aš ištekėjusi, ir, deja, ne jo bendraamžė. O kai baigiau savo tiradą, Rolandas šyptelėjo:

– Man patinka su tavimi kalbėtis, – ir jo šypsena šįkart man pasirodė linksmesnė.

Nežinodama, ką galvoti, pareiškiau, kad dar, ko gero, negimė vyras, kuriam patiktų klausytis moters plepalų ir jau ruošiausi eiti. Bet jis suėmė už rankos ir jos nepaleisdamas paprašė:

– Pasilik.

Mūsų pašnekesys baigėsi dar vienu jo prašymu – atvažiuoti pas jį į Kauną.

Mūsų pašnekesys baigėsi dar vienu jo prašymu – atvažiuoti pas jį į Kauną.

Purčiau galvą nesutikdama, o jis kalbėjo apie tai, kaip nuostabiai jaučiasi su manimi, kad įdomu ir gera, kad būdamas su manimi jaučia pilnatvę, o ne tuštumą, kuri jį kamuoja nuo paauglystės, kai tėvas paliko į alkoholį įnikusią motiną ir nuo to laiko jis tiesiog bijo prisirišti prie moters.

Klausiausi jo, tikėdama ir netikėdama, galvodama, kad artumo su manimi jis ieško vien todėl, kad esu vyresnė, turinti šeimą ir nekelsiu jokių reikalavimų. Norėjau pasakyti „ne“, gerai nė nesuvokdama, į kokį liūną pateksiu to nepadariusi, bet... neįstengiau.

***

Kiekvieną dieną sulaukdavau bent kelių jo žinučių ir skambučių telefonu, o savaitgalį, vyrui pasakiusi, kad noriu susitikti su drauge, išlėkiau į Kauną.

Rolandas manęs laukė savo bute, su prabangiu šampanu ledo kibirėlyje, įmantriais užkandžiais, užsakytais restorane. Jaučiausi karalienė ir pasileidėlė vienu metu, bet apėmusi palaima buvo daug stipresnė nei kaltė.

Grįžusi namo stebėjausi, kaip lengva bendrauti su savo vyru, kuriam stengiausi būti gera ir švelni ir kuris mano pastangų beveik nepastebėjo.

Jis vienintelis kol kas nepastebėjo ir to, kad pradėjau dažniau šypsotis, numečiau svorio. Draugės sako, kad išgražėjau. Aš net pati tuo tikiu.

Mūsų su Rolandu romanas tęsiasi jau daugiau kaip pusmetį. Vis dar jaučiuosi geidžiama ir dievinama moteris, manęs netrikdo mūsų amžiaus skirtumas – beveik 13 metų. Kartą jis prasitarė, kad nenori su niekuo manimi dalintis, bet aš nė nesvarstau, kad galėčiau skirtis su vyru ir bijau net pagalvoti, kaip į tai reaguotų mūsų suaugę vaikai. Nors kaskart sugalvoti priežastį ištrūkti iš namų darosi vis sunkiau. Laimei, darbas susijęs su dažnais išvažiavimais, kurių metu vis pavagiu laiko susitikimui. Bet kartais jo tenka laukti ilgai, tuomet bendraujame elektroniniais laiškais ir žinutėmis.

Niekada neklausinėju Rolando apie kitas moteris jo gyvenime. Nežinau, ar jų šiuo metu yra, ar ne. Į santykius su juo žiūriu kaip į nuotykį, kuris gelbsti nuo vidurio amžiaus krizės. Nuo nuobodulio ir jausmo, kad pasiekiau amžių, kai moterys tampa įdomios tik vienos kitoms ir pačios sau.

Įtikinėju save, kad tai ilgai nesitęs, kad viskas baigsis ir man bus be proto sunku. O paskui raminu save, jog nesvarbu, kas bus ateityje – dabar man velniškai gera. Todėl mėgaujuosi tuo, ką turiu. Ar už tai nusipelniau pasmerkimo?

Kristina

TAIP PAT SKAITYKITE: Laiškas nepažįstamajam: „Tu – mano narkotikas“