Tikra istorija. „Ir gyveno jie ilgai, bet nelaimingai...“

Niekada nesupratau, kaip moterys gali būti ujamos, mušamos savo vyrų ir nieko dėl to nedaryti. Man tai prilygo savidestrukcijai, kone savižudybei. Kol tai tapo mano gyvenimo scenarijumi. Juk kai myli – pateisini viską.

Vestuvės su Juliumi man prilygo visų svajonių išsipildymui – jis buvo vienas gražiausių, populiariausių, todėl ir geidžiamiausių mūsų miestelio vaikinų. Ir – kaip keista – jis veda tylią pelytę, visada įkritusią į knygas ir apie meilės istorijas žinančią tik iš „Kasablancos“. Taip susiradau ne tik daug priešų, pavydėjusių mano naujojo gyvenimo su visų svajonių princu, bet ir naujų draugų. Jie sveikino išlindus iš „pogrindžio“ ir sukūrus šeimą. Man tada buvo 22-eji, o Juliui – 26-eri, todėl klausimų, kodėl taip greitai maunamės žiedus, nebuvo – lyg ir laikas susitupėt.

Tiesa, mano gyvenimas nepasikeitė taip, kaip pelenės, išbridusios iš pelenų į deimantais nusėtą menę. Apsigyvenom mano, jau sveikatą beprarandančių tėvų namuose, tame pačiame miestelyje, kuriame augom ir susipažinom. Tuomet studijavau Jurbarke, mokiausi buhalterės specialybės, deja, diplomo negavau. Buvau emociškai užsiblokavusi, sumišusi, todėl egzaminai virto viena didžiule nesėkme, o tarpiniai pažymiai, turėję padėti, tik nusmukdė dar žemiau, nes paskutiniu metu buvau apleidusi mokslus. Tik po kurio laiko supratau, kad dėl to kalta meilė, meilė ir dar kartą – meilė...

Taigi, grįžtu į savo pasaką, tik jau prie suskilusios geldos. Vienintelis ramstis ir guodėjas man buvo Julius. Gavęs nors ir laikiną, bet kvalifikacijai naudingą darbą miestelio statybų įmonėje (kurios įmone turbūt nereikėtų įvardinti, nes tai buvo tik penki statybininkai, atliekantys pavienius statybos darbus) jis įtikino mane, kad šeimą išlaikyti jis gali. Julius iš manęs prašė tik palaikyti vidinę šeimos pusiausvyrą, tai yra gaminti maistą ir sukinėtis po namus visai gražiai ir pakylėtai.

Po metų atsirado dukrytė Monika. Visada svajojau apie pirmagimę mergytę, bet kai Julius sužinojo, jog mano svajonė išsipildė, visiškai pasikeitė ir tikrai ne į gera. Pradėjo kaltinti, kad „prikarksėjau“ vaiko lytį, mat jis ir jo tėvai troško sūnaus, „auksinių rankų“ paveldėtojo, o aš viską sugadinau. Nuo tada viskas ėmė ristis lyg į prarają: darbą miestelyje Julius iškeitė į pelningas „chaltūrkes“ užsienyje, dėl kurių, pripažįstu, pinigų netrūko, bet iš šeimos buvo atimtas vyras ir tėvas. Nors Julius ir laisvomis nuo darbo savaitėmis prie lopšio nesėdėdavo.

Pusę metų iš vyro nesulaukusi jokios paramos, aš įsidarbinau vietiniame bare, o dukterį palikau pas ją be galo mylinčius savo tėvus. Taigi, kol Julius, grįžęs iš darbo šėldavo su savo draugeliais ir į visas puses taškydavo sunkiai uždirbtus savo, o kai pritrūkdavo, ir mano pinigus, aš dvylika valandų per parą praleisdavau pildydama įnoringiausių klientų, pamėlusiomis nosimis ir drebančiomis rankomis, norus, o kitas dvylika – rūpindamasi dukrele, kuri beveik nuolatos sirgo. Štai taip aš ir palaikiau vidinę šeimos pusiausvyrą.

Tėvas dukrą prisiminė tik jai paaugus. Vos sulaukusi pilnametystės, kaip ir visi jos bendraklasiai, dukra sumanė išsilaikyti vairavimo teises, už kurias tėvas ne tik kad sumokėjo, bet ir prižadėjo nupirkti jai nuosavą automobilį, žinoma, tai ir liko tik pažadas.

Žinojau, kad vairavimas Monikai taps ne privilegija, o prievole, bet žodžio teisės neturėjau – visada nusileisdavau, kad tik ginčas nesibaigtų mano nakvyne klėtyje ant šieno su mėlyne po akimi. Visi mano nuogąstavimai pasitvirtino – Julius užsiaugino nuosavą vairuotoją jo gastrolėms pas draugus. Ironiška, nes Monikutei sergant pas gydytojus ją vežti reikėdavo draugių ar kaimynų mašina, ar net autobusu – mano vyro, kaip ir jo mašinos, niekada nebūdavo, ir nesvarbu, ar tai buvo diena, ar naktis.

Kentėjau aš, kentėjo Monika, kentėjo ir mano tėvai, kurie taip pat pasitaikydavo ne laiku ir ne vietoje bandydami mane apginti. Juliaus būklė keisdavosi kaip metų laikai: kai jį valdydavo alkoholis – jis valdydavo mus, tačiau tos vis trumpėjančios dienos, kai atgaudavau savo vyrą, atrodydavo, jog atperka visas ašaras ir sugadintus nervus...

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Nepykstu, nes už visas blogybes likimas mano vyrui atseikėjo su kaupu...“

Mūsų namuose gyvenimas sukosi lyg karuselėje: tipenimas ant pirštų galų, išvyka į miestą nenaudingų, bet širdžiai mielų daiktų (taip jis manė išpirks savo kaltę), skandalas mano darbovietėje, už kurį, žinoma, atsakingas buvo mano vyras, ramūs šeimos pietūs, Naujųjų metų naktis dukters lovoje, nes alkoholio perteklius primindavo žmonos pareigą vyrui... Ir taip viskas sukosi 20 metų. Ir galbūt būčiau kentusi dar tiek pat, jei ne mano dukters ryžtas.

Po eilinio skandalu virtusio konflikto Julius sėdo į mašiną ir išvažiavo. Iš situacijos beviltiškumo pasikūkčiodami verkėm visi: aš, mama ir netgi tėtis. Tik Monika sėdėjo, nagus suleidusi į krėslą, ir griežė dantimis. Staiga dukra atsistojo ir sukliko žvėries balsu:

– Viskas! Nebenoriu! Nebenoriu, nebegaliu! – šaukė dukra. Priėjusi ją apkabinau, prispaudžiau prie savęs ir ji suglebo mano rankose.

– Mama, daryk ką nors, daryk pagaliau, nes jei tu nedarysi, padarysiu aš...

Visada maniau, kad lemiamas taškas mudviejų su vyru istorijoje bus mano apsilankymas reanimacijos palatoje ar kurio iš tėvų infarktas, bet pagrindinį lūžį padarė mano dukrelė.

Vėliau viskas lyg vandeniu praplaukė. Tamsiu, drumzlinu vandeniu. Palaukiau, kol Julius išvažiuos į darbą ilgesniam laikui, ir padaviau prašymą skyryboms, per savaitę persikraustėm į nedidelį nuomotą butuką artimiausiame mieste. Kadangi namas buvo mano tėvų, parduoti jį buvo lengva, tik atsisveikinti buvo graudu.

Po mėnesio grįžęs Julius gavo didžiausią staigmeną savo gyvenime – jam liko tik jo daiktai, sukrauti jo tėvų namuose, egoizmas, degtinė ir didžiulė pamoka apie svarbiausią gyvenimo vertybę – šeimą.

Šiandien mes gyvenam mažame, nuosavame butuke keturiese: aš, Monika, mama ir tėtis. Esam kaip niekad laimingi susigrąžinę ramybę, o aš vis dar mokausi daryti tinkamus sprendimus. Sielos žaizdos užsitraukė, o randus kaip nors nudeginsim. Tik ne alkoholiu...

Išgyvenote (ne)laimingą meilę, atsidūrėte painiame meilės trikampyje, su visomis smulkmenomis prisimenate kūdikio gimimą? Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu ji24.lt@zlg.lt, portale publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.

P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!

Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „Contigo“ įsteigtą prizą – „Rush“ linijos gertuvę. „Contigo“ kuriami puodeliai yra su patentuota „autoseal“ ir „autospout“ technologijomis – patogesniam gyvenimui.

• Gertuvė pagaminta nenaudojant Bisfenolio A.
• Patentuota Autoseal technologija apsaugo nuo skysčio pratekėjimo ir lašėjimo.
• Paprasta gerti – vienu paspaudimu.
• Dangtelį galima plauti indaplovėje.
• Pagaminta iš ypač patvaraus plastiko.
• Tūris 550ml.

Dėmesio! Kaip atsiimti prizą, rašykite el. paštu ji24.lt@zlg.lt.