„Buvau skaičiusi ne vieną romaną ir net vieną kitą rimtą veikalą apie meilę iš pirmo žvilgsnio, tačiau pati niekada netikėjau, jog toks reiškinys realybėje egzistuoja“, – savo istoriją pradeda portalo skaitytoja.
Ankstų žiemos rytą tyliai rabždinuosi iš lovos, švelniai nukeliu šalia miegančio vyro ranką nuo savo pūpsančio pilvo ir beviltiškai bandau kojomis susirasti šlepetes. Akys man padėti negali, nes jau aštuntą mėnesį įpusėjęs mažylis iš mano plokščio pilvuko suformavo gerokai įmitusį arbūzą. Na, pagaliau...
Kojų pėdas maloniai apglėbia šiltos šlepetės, ir aš kuo tyliau išpėdinu į virtuvę. Tarpduryje dar kartą atsigręžiu patikrinti, ar nepažadinau žmogaus, su kuriuo bendru guoliu dalijuosi jau penkerius metus. Ir, Dievas mato, nė vienos akimirkos dėl to nepasigailėjau, nors teko išgirsti ne vieną mestą repliką – neva sugriovusi draugės laimę, griaunu ir savąją.
Rodos, visai neseniai, lyg būtų prabėgusios vos kelios savaitės, aš sutikau gatvėje savo mokyklos suolo draugę Virginiją. Nors mokykloje buvome artimos draugės, tačiau mūsų santykiai nutrūko. Gal dėl to, kad mokėmės skirtinguose miestuose, gal tiesiog atsirado naujų draugų ir interesų.
Taigi, susitikimas mums abiem buvo maloniai netikėtas, ir sėdėdamos jaukioje kavinukėje nutarėme mūsų draugystę atgaivinti. Kalbėjomės apie studentavimo laikų džiaugsmus ir vargus.
Dar viena maloni staigmena – abi pradėjome dirbti gimtajame mieste, toje pačioje mokykloje. Pokalbis buvo malonus ir šiltas, tik aš pastebėjau, kad Virginijos akyse kaži koks liūdesys glūdi...
Kaip ir buvome nutarę, atnaujinome mūsų draugystę. Dažnai per pietų pertrauką ar po darbo kokioje nors kavinukėje mėgdavome išgerti kavos ir mergaitiškai pasiplepėti. Tokių pokalbių metu ir sužinojau savo draugės liūdno akių žvilgsnio priežastį.
Tos priežasties vardas – Benas. Su šiuo vaikinu mano draugė, padraugavusi vos mėnesį, nutarė sukti bendrą meilės lizdelį jos nuomojamame bute. Supratau, kad Benas šį jos pasiūlymą priėmė be ypatingo entuziazmo.
Pasak Virginijos, tikriausiai norėjo pabėgti nuo tėvų globos, su kuriais tuo metu jis gyveno. Draugė pasakojo, kad myli šį vyrą be proto. Atleisdavo jam dažnas išvykas kelioms dienoms su draugais ir akivaizdžius flirtus su kitomis merginomis. Paklausiau, kodėl nebandė pasikalbėti su juo ar netgi iškelti ultimatumą – ji arba jo gyvenimo būdas. Virginija tik liūdnai šyptelėjo. Sakė, viską išbandžiusi, tačiau po tokių pokalbių pajusdavo ypatingą Beno atšalimą ir abejingumą jai.
Anot mano draugės, nė pati nenumanė, jog taip įsimylės. Porą kartų lyg ir nutraukė šią kankinančią draugystę, bet bemiegės naktys vienumoje įsikniaubus į pagalvę, nuolat ją laistant ašaromis, merginai buvo nepakeliamos. Tada ji vėl kažkaip sugebėdavo susigrąžinti Beną, tačiau niekas nesikeitė.
Artėjo Virginijos gimtadienis. Draugė jį nutarė atšvęsti gamtoje, savo tėvų sodyboje. Sutartą dieną ir aš, atbildėjusi autobusu, rankose laikydama Virginijos mėgstamų gerberų puokštę, takeliu žingsniavau iki sodybos. Anksčiau ten ne kartą lankiausi, taigi, kelią puikiai pažinojau.
Atvėrusi pažįstamus vartelius išvystu vien tik gėlėtais šortais vilkintį vaikiną. Jis kibirais semia iš šulinio vandenį ir vieną po kito pila į šalia pūpsantį didelį pripučiamą baseiną. Neištvėrusi susijuokiu. Taip juokingai jis švysčioja tuos kibirus, tarsi jie būtų žaisliniai. Dirba įsijautęs, manęs nė nepastebi.
– Ar iki saulėlydžio pajėgsi pripildyti šį monstrą? – vis dar juokdamasi klausiu.
Vaikinas šiek tiek krūpteli (matyt nesitikėjo esąs stebimas), tačiau susitvardo ir linksmai atrėžia:
– Jeigu padėsi man, tikrai suspėsiu!
Buvau skaičiusi ne vieną romaną ir net vieną kitą rimtą veikalą apie meilę iš pirmo žvilgsnio, tačiau pati niekada netikėjau, jog toks reiškinys realybėje egzistuoja. Vargeli, mano... Žiūrėjau į tas mėlynas akis, šviesių plaukų kupetą, gal šiek per smulkų kūno sudėjimą ir žinojau, kad galiu drąsiai sakyti, ir tai bus gryniausia tiesa, – jau myliu šį vyrą. Turbūt nė vienam iš jūsų, dabar skaitančių mano istoriją, nekilo abejonių – kibirais prieš mane „švaistėsi“ Benas.
Visą vakarą stebėjau jį. Iš karto supratau, kad bendros ateities su Virginija jie neturi. Jų bendravimus atrodė kažkoks nenatūralus. Virginija, nors ir bandė tai nuslėpti, visą vakarą domėjosi tik tuo, ką veikia ar sako Benas.
Šis, tuo tarpu, jai dėmesį rodė tik tarsi netyčia prisiminęs, kad privalo tai atlikti. Buvo akivaizdu – jis jos nemyli. Aš gi stengiausi kuo mažiau bendrauti su Benu. Jutau, kad mane traukia prie jo kaip prie magneto, bet... Tai mano draugės vaikinas, be to – taip stipriai mylimas.
Žiūrėjau į tas mėlynas akis, šviesių plaukų kupetą, gal šiek per smulkų kūno sudėjimą ir žinojau, kad galiu drąsiai sakyti, ir tai bus gryniausia tiesa, – jau myliu šį vyrą.
O ir Benas nelabai į mane kreipė dėmesį ir, kaip spėjau pastebėti, mielai flirtavo su kitomis merginomis. Todėl labai nustebau, kai vieną dieną, suskambus mano mobiliajam, išgirdau: „Labas, tau skambina Benas. Gal prisimeni tokį?“.
Apsikeitus keliomis mandagiomis frazėmis, jis paklausė manęs, ar nesutikčiau nueiti su juo šeštadienio vakarą į teatrą. Virginija išvykusi slaugyti sergančios mamos, jis nenori prarasti galimybės pamatyti tą spektaklį, o vienam eiti nesinori.
Bandžiau atsikalbinėti, sakiau, kad pakviestų kokį draugą, bet, matyt, mano balsas išdavė, kaip beprotiškai noriu nueiti su juo į teatrą. Beną pažinojau, nors ir neakivaizdžiai, kaip plevėsą ir mergišių, ir štai, kad nori – rimtas spektaklis. Tikriausiai nesunku atspėti – mane įkalbėjo.
Spektaklis buvo nuostabus, ir ko labiausiai bijojau, Benas irgi. Kalbėjomės apie knygas, filmus, keliones ir vis klausiau savęs, kur jis pradangino tą Beną, apie kurį tiek daug buvau girdėjusi... Kai palydėjęs mane namo vaikinas paklausė, ar galėtų užeiti į mano namus ir pasiimti knygą, kurią žadėjau paskolinti, žinojau privalanti pasakyti „ne“.
Nenusukau lūpų, kai pasilenkė mane pabučiuoti, nesustabdžiau jo rankos, mikliai atsagstančios mano suknelės sagas.
Nepasakiau. Nenusukau lūpų, kai pasilenkė mane pabučiuoti, nesustabdžiau jo rankos, mikliai atsagstančios mano suknelės sagas. Tik ryte, pramerkusi akis ir išvydusi šalia miegantį tokį mielą mano širdžiai veidą, supratau, kas iš tikrųjų įvyko. Aš išdaviau draugę ir pati įklimpau iki ausų į meilės trikampį, kurio liniją peržengti man – tabu.
Pabudus Benui, griežtai pasakiau, jog įvyko klaida, privalom pamiršti, kas įvyko, ir taškas. Jis nė nebandė manęs perkalbėti, tik išeidamas taip liūdnai pažvelgė į mane, jog, rodės, širdis suduš į smulkiausias šukeles.
Kitą dieną man paskambino Virginija. Ji daugiau verkė nei kalbėjo. Vis tik pajėgiau suprasti, kad Benas ją paliko. Draugė kalbėjo, kad ji nesuprantanti, kodėl taip staiga jis apsisprendė, juk ir anksčiau jie tai skirdavosi, tai susibėgdavo.
Anot jos, Beno pasakyti žodžiai „neskambink ir neieškok manęs, aš tikrai nesugrįšiu“ skambėjo labai užtikrintai. Guodžiau ją, bet jaučiausi tokia kalta ir susitepusi išdavyste, jog jaučiausi šimteriopai nelaimingesnė nei ji.
Guodžiau ją, bet jaučiausi tokia kalta ir susitepusi išdavyste, jog jaučiausi šimteriopai nelaimingesnė nei ji.
Toliau įvykiai rutuliojosi taip – aš kankinausi, kai privalėjau guosti draugę, nors jaučiausi kalta dėl tų ašarų (nors jau jos gimtadienio šventėje mačiau, kad anksčiau ar vėliau draugas ją paliks), kankinausi, kai neatsakydavau į Beno skambučius ir žinutes, verkiau naktimis, nes beprotiškai ilgėjausi jo akių, balso, rankų.
Kai vieną dieną, gavusi jo žinutę, jau norėjau ištrinti nė neskaičiusi, stabtelėjau ir perskaičiau ją: „Maldauju, paskambink. Tai tikrai bus paskutinis mūsų pokalbis“. Pagalvojau, kad nieko neprarasiu, ir paskambinau. Benas pasakė, jog gavo draugo kvietimą atvažiuoti į Vokietiją, ten jo laukia puikus darbas. Prašė pagalvoti per naktį ir apsispręsti, ar aš paleidžiu jį visiems laikams, ar priimu į savo gyvenimą.
Po pačios sunkiausios nakties mano gyvenime aš paskambinau ir tepasakiau – „pasilik“. Šią dieną džiaugiuosi, kad taip ir nepažinau to Beno, apie kurį man pasakojo Virginija. Šalia manęs gyvena mylintis ir vertinantis savo šeimą vyras.
Paglostau savo „arbūziuką“ ir einu ruošti pusryčių. „Tuoj tėvelis atsikels ir eis į darbą, paruoškim jam pusryčius“, – palenkusi galvą sušnabždu savo mažyliui...
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „L'Occitane“ įsteigtą prizą – migdolais praturtintą kūno priežiūros rinkinį su kosmetine.
Švenčių proga padovanokite sau tobulą atsipalaidavimą – tam ir buvo sukurtas šis pasakiškas migdolų rinkinys su stilinga kosmetine. Joje esančios priemonės nupraus, sudrėkins jūsų odą ir suteiks jai švelnumo bei spindesio!
Rinkinį sudaro:
- Migdolų dušo aliejus 250 ml;
- Migdolų kūno kremas 20 ml;
- Migdolų rankų kremas 10 ml;
- "Divine" veido kremas 4 ml;
- Šlamučių valomasis veido aliejus 30 ml;
- Kosmetinė.
- Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su redakcija adresu konkursai@ji24.lt.
- Norime informuoti, kad prizus atsiimti galima ne vėliau kaip per du mėnesius nuo asmeninio pranešimo gavimo.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!