Tikra istorija. „Lemtinga pažintis traukinyje: vos akimirka – ir būtume nesusitikę“

Nesu rašytoja, tad gal kiek sunkoka rišliai dėlioti mintis. Tačiau pabandysiu.
Man 20 metų, visai neseniai baigiau 2-ą kursą. Pati esu kilusi iš Žemaitijos sostinės – Telšių. Kodėl visa tai rašau, tuoj padėsiu jums suprasti...

Mokiausi vidurinėje mokykloje, gyvenau su tėvais. Atėjo metas stoti mokytis į kitą miestą, tad pildžiau stojimo dokumentus internetu. 11 stojimo vietų užpildžiau į kitus miestus, o vienintelė vieta buvo užpildyta studijoms Vilniuje.

Didžiulei savo nuostabai, į sostinę ir įstojau. Susipažinau su daugybe naujų žmonių. Buvo linksma: studijos, vakarėliai – studentiškas gyvenimas.

Bėgant laikui su naujomis draugėmis vis pasikalbėdavome apie santykius su vaikinais (man tai buvo skaudi tema, nes vaikino tuo metu neturėjau ir prieš pusantrų metų buvau išgyvenusi skaudžias skyrybas su vaikinu po dvejų metų draugystės).

Draugės vis sakydavo: „Na, kada gi vaikiną susirasi?“, o aš atšaudavau: „Kol studijuoju, man jo nereikia“, nors širdyje norėjau turėti mylimą žmogų. Tačiau nė vienu širdies kampeliu nesitikėjau jo rasti, bent jau ne tuo metu.

Namo į Telšius važinėdavau traukiniais (kaip ir didžioji dalis studentų), kelionės būdavo ilgos ir nuobodžios. Taip važinėjau beveik pusę metų.

Galiausiai atėjo žiema, šventės. Viena iš naujųjų mano draugių pakvietė 2015-uosius metus sutikti Vilniuje. Kodėl gi ne, pagalvojau. 2014–12–31 rytą susiruošiau į traukinį, važiuojantį į Vilnių.

Kadangi gyvenau netoli traukinių stoties, mama mane visada palydėdavo į traukinį, o dar būtent tos kelionės metu turėjau LABAI daug lagaminų. Taigi ryte jau išėjome iš namų, ir tada mama, kaip visada, manęs paklausė, ar turiu raktus, piniginę, telefoną.

Man toptelėjo, kad raktus palikau ant stalo. Parbėgau, pasiėmiau ir nužingsniavome į traukinių stotį su visais mano nešuliais. Pamenu, tada buvo tamsus, šaltas rytas, daug sniego.

Atėjusi atsistojau į eilę nusipirkti bilieto. Kažkas už manęs – irgi. Mintyse pamaniau: „Kad tik sėdėčiau viena...“, nes tuo metu labai stipriai kosėjau, o ir šiaip gi – patogiau vienai.

TAIP PAT SKAITYKITE: Tikra istorija. „Susižavėjau tuo žmogumi per laiškus, skirtus kitai merginai“

Pasitraukusi nuo kasos su bilietu rankoje išgirdau balsą už savęs, tokį žemą, sodrų: „Vieną bilietą į Vilnių“. Pamenu, dar mamai sakiau, kad tikriausiai viena nesėdėsiu. Taip ir atsitiko.

Šalia manęs prisėdo iš pažiūros mano amžiaus vaikinas. Kosėjau visą kelią, ir taip gėda buvo. Dar bandžiau skaityti anatomijos egzamino konspektą – juk egzaminas tuoj po Naujųjų. Mano bendrakeleivis įsijungė savo nešiojamąjį kompiuterį, užsidėjo tokias didžiules ausines ir įsijungė muziką. Girdėjau kiekvieną dainą. Jis mane erzino, bet tuo pačiu kažkuo domino.

Kelios minutės, ir jis nebūtų gavęs bilieto šalia, nebūčiau pamačiusi jo vardo ir pavardės, gal net nebūtume kartu.

Vis „žvairavau“ į jo kompiuterio ekraną ir visai „netyčia“ pamačiau jo „Facebook'e“ vardą ir pavardę. Net ir dabar pati niekaip nesuprantu, kodėl, bet čiupau savo telefoną ir užsirašiau.

Artėjo kelionės pabaiga, vis galvojau, kaip nusikelsiu savo sunkiuosius nešulius nuo palubėje esančios lentynos. Traukiniui stojant visi pakilome, jau tiesiau rankas savo lagaminų link, kai išgirdau tą patį balsą, kurį girdėjau ir vos nusipirkusi traukinio bilietą: „Gal jums padėti?“ Visai nepagalvojusi atšoviau: „Gali!“. Tada buvo taip gėda – jis taip mandagiai paklausė, o aš taip nemandagiai atsakiau.

Vilniaus traukinių stotyje manęs laukė draugė, o aš akimis vis dar ieškojau savo pakeleivio, kiek pamenu, net padėkoti nespėjau...

Kelios dienos po Naujųjų radau savo padėjėjo „Facebook“ profilį. Pakviečiau į draugus. Žinoma, jis mane priėmė. Parašė: „Ar mes pažįstami?“, nors, kaip vėliau paaiškėjo, jis žinojo, kad čia ta pati mergina iš traukinio.

Susirašinėjome, po kiek laiko susitikome. Taip prasidėjo mūsų meilės istorija.

Kartais pamiršti raktai reiškia labai daug. Kelios minutės, ir jis nebūtų gavęs bilieto šalia, nebūčiau pamačiusi jo vardo ir pavardės, gal net nebūtume kartu. Kas jau dabar pasakys? Nors kartu esame visai neilgai, tačiau tikiuosi, kad tai tęsis, kaip įmanoma ilgiau.

Gal ši istorija skamba kiek svajokliškai, o skaitytojas gali galvoti, jog tai tik jaunos, įsimylėjusios ir naivios studentės pasakojimas. Bet galbūt mano istorija vienišiems žmonėms padės suprasti, kad meilė pati mus susiranda. Ir tik pats likimas nusprendžia, kada tai nutiks.

Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „L'Occitane“ įsteigtą prizą – nuostabaus aromato grožio rinkinį „Didingasis migdolas“.

Rinkinį sudaro:

• Migdolų šveičiamasis muilas, 50 g;
• Migdolų dušo aliejus, 75 ml;
• Stangrinamasis kūno aliejus ,15 ml;
• Migdolų kūno kremas, 20 ml;
• Migdolų rankų kremas, 10 ml;
• Kosmetinė.

Dar daugiau nuostabaus aromato prekių savo grožiui rasite čia.

Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis?

Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.

Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.

P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!